(Trečioji dalis, pradžia – „Veido“ Nr. 49, 2011 m. lapkričio 10 d.)

Ypač trūksta patikimų žinių, kurios ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir JAV būtų… žinios. Plačiai pasklidusiuose archyvuose dar laukia dokumentai, kurie įgalins „Lituanicos“ istoriją papasakoti nedangstant neaiškumų įtarimais, netirštinti spalvų ir apibrėžti aiškesnius kontūrus.

Pusdienio virsmas

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje atašė Balys Paliokas 1933 m. liepos 17 d. apie 10 valandą atsiliepė į telefono skambutį: Berlyno dienraštis teiravosi, kas žinoma apie „Lituanicos“ skrydį. Nieko nebuvo žinoma: Eltos korespondentas Berlyne Viktoras Kaupas, pernakt budėjęs agentūroje „Reuters“, tuščiomis grįžo ilsėtis. Skambinęs vokietis pranešė, kad lėktuvas naktį nukrito apie 150 kilometrų į rytus, netoli Soldino (dabar – Myslibužas, Lenkija).
„Pranešiau ministeriui Šauliui ir prašiau tuoj leisti vykti į katastrofos vietą. Ministeris nelabai jaudinosi ir prasitarė, kad jei ir būtų nukritę amerikiečiai, tai jie išskridę be leidimo, formaliai nesusitvarkę, ir mums nėra ko skubiai kištis. Jeigu jau taip norėčiau, tai galiu vykti savo priemonėmis po darbo valandų“, – rašo B.Paliokas.
Korespondentas V.Kaupas išvyko nedelsdamas ir vienintelis iš Lietuvos spėjo žūties vietoje pamatyti „Lituanicą“ bei lakūnų kūnus. Jis paliko neįkainojamų, nors neišsamių aprašymų. Vakare atvykęs atašė B.Paliokas su ūkvedžiu ir kitu tarnautoju terado civilių grobstomas, pareigūnų kraustomas nuolaužas. Vokiečiai oficialiai teigė lėktuvą sergėję nuo pat ryto, bet aptvėrė esą tik vietoje pareikalavus. Ar tai reiškia, kad ne tik Lietuvos, bet ir Jungtinių Valstijų diplomatai „neskubėjo kištis“?
Vis dėlto Lietuvos pusėje popiet skuba užvirė. Po 15 val. Lietuvos pasiuntinybė Berlyne gavo Vokietijos komunikatą, informavo Kauną: vyriausybę, Eltą. 17 val. ekstra telegrama apskriejo Lietuvą. Paskelbtas visuotinis gedulas. Palangoje tuo metu buvęs prezidentas pasirašė aktą „žuvusius tragingai karžygių mirtimi“ apdovanoti Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinu. Į Berlyną traukiniu išvyko Steponą Darių asmeniškai pažinoję du Lietuvos aeroklubo nariai.

JAV–Lietuva

Oficialaus vertinimo virsmą atspindi vienas pagrindinių šaltinių, vokiečių pranešimas apie katastrofos tyrimą: pradžioje vardijami žuvusių JAV piliečių, JAV registruoto lėktuvo duomenys, o pabaigoje dėstoma, kad Lietuvos atstovams pareikšta užuojauta, perduoti lėktuvo likučiai ir kiti daiktai, „žuvusiųjų lakūnų priėmimas į Soldino koplyčią buvo dalyvaujant Lietuvos pasiuntinybės atstovams ir glaudžiai bendradarbiaujant Soldino landratui.“
“The New York Times” liepos 18 d. žinutė liudija, kad JAV per vieną parą pašalino formalias kliūtis lakūnams Lietuvoje laidoti. Kaip, kokių atlikta procedūrų, dar teks nustatyti. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne 1933 m. liepos–rugpjūčio archyvai lyg tyčia neprieinami: išgabenti arba neišliko. Tiesa, aptikta pasiuntinybės Berlyne užuomina apie nemenkas išlaidas, susijusias su „Lituanicos“ tragedija. Bet tokia suma Valstybės kontrolei pateiktose vyriausybės 1933 m. išlaidose neapskaityta.
JAV nusišalinus, liepos 18 d. Lietuvos aeroklubo nariai lankėsi Soldino koplyčioje, dalyvavo perdedant palaikus į dvigubus karstus, derino jų pergabenimą, apžiūrėjo katastrofos vietą. Pasiuntinys Jurgis Šaulys tarnautojams nurodė likti darbo vietose Berlyne, o pats dar naktį išvyko į Kauną, pakeliui paėmė ir parvežė „Lituanicos“ gabentą pašto siuntą.
Kaunas sustingo laukime. Pasak Dariaus sesers Lauros Nelson, tuomet gedėjusios su Jaunute Dariene ir aštuonmete Nijole Dariūte, atėjusi „miesto diduomenė“ pareiškė užuojautą. Prezidentas pasirašė užuojautos laiškus artimiesiems Čikagoje. Lakūnų priėmimo komitetas, pertvarkytas į Laidojimo komitetą, su trimis žinybomis svarstė valstybinių laidotuvių ceremoniją.

Po audros – tyla

Liepos 19 d. ryte palaikai iš Soldino išvežti į Štetiną ir per Karaliaučių parskraidinti į Lietuvą. Aleksote pasitiko ir dvi dienas trukusiose laidotuvėse dalyvavo, teigiama, apie 50 tūkst. žmonių.
Miestui aprimus, liepos 22 d. ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pasirašė URM slaptoje raštinėje registruotą nurodymą balzamuoti palaikus. Liepos 23 d. apie 22 val. jie iš kapinių koplyčios pergabenti į Teismo medicinos institutą. Karstai iškart atverti, palaikai beveik metams perduoti medicinos ekspertams.
Liepos 24 d. pirmo posėdžio susirinko Tarpžinybinė komisija transatlantinių lakūnų – a. a. kap. S.Dariaus ir leit. S.Girėno – palaikams globoti („palaikai“ reiškė ne tik kūnus, bet visas relikvijas, dokumentus, lėktuvą, kitus daiktus). Pasak protokolo, „prieita išvados, kad Komisija kaip tokia pirmoje eilėje turi rūpintis visos žuvusiųjų skridimą liečiančios medžiagos tvarkymu. Pačios katastrofos priežasčių tyrinėjimas rasta tiksliau palikti siauresnei specialistų komisijai.“ Ši – dokumentuose vadinama Subkomisija arba Aviacijos komisija – pradėjo dirbti iškart.
Kol Kaunas virė, Amerikos lietuvių kolonijos Čikagoje, Niujorke, Vašingtone, Filadelfijoje ir kitur tegalėjo guostis gedulingose sueigose. Gal dėl to čia liejosi užmojai visur pastatyti po paminklą (Čikagoje skulptūra iškilo 1935 m., Kaune – 1993 m.) ir kur kas drąsiau, garsiau buvo klausiama: kodėl sudužo „Lituanica“? Informacijos banga užgriuvo ir atslūgo: kai sensacija buvo išsemta, duomenų srautas seko, šaltinių mažėjo. Stojo tyla. Tvenkėsi įtampa.

Vokiečių tyrimas

Vokiečiai nuo pat pradžių tvirtino, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Skubiai „vietoje padarė katastrofos ištyrimą“ ir jau liepos 24 d., pakeitę kelias pirmines detales, Brandenburgo žemės Berlyno oberprezidento pranešime patvirtino prielaidą: degalų stygius, lakūnų nuovargis, blogas oras.
Tuo pat metu Strasbūro, Paryžiaus ir Vokietijos kairiųjų laikraščiai paskelbė, esą „Lituanica“ pašauta, gal per klaidą. Pašovimo versiją pakurstė ir oberprezidento dokumente paminėtas faktas: „Yra pranešimai iš savanorių darbininkų stovyklos prie Berlinchen, kad jie pastebėję degančias rankines raketas, bet tikrų žinių apie tai nėra.“ Plačiai pasklido gandas: tamsoje klaidžiojusią „Lituanicą“ vokiečiai (naciai!) virš įslaptintos Berlincheno stovyklos apšaudė, o dabar mėto pėdas!
Lietuvos pasiuntinybė Berlyne oberprezidento pranešimą gavo liepos 29 d. ir išsiuntė Užsienio reikalų ministerijai. Dokumentas Lietuvoje viešai neskelbtas, originalo likimas neaiškus. Nuorašas lietuvių kalba (galbūt tas, kuris, be dalies priedų, išliko Lietuvos centriniame valstybės archyve) rugpjūčio 2 d. įteiktas Tarpžinybinės komisijos Subkomisijai (Aviacijos komisijai). Lietuvos pasiuntinys Vašingtone B.K.Balutis rugpjūčio 17 d. prašė leisti su dokumentu susipažinti; neleista.

Lietuvių tyrimas

Karo aviacijos Technikos skyriaus viršininko, pulkininko leitenanto, Lietuvos aeroklubo vicepirmininko inžinieriaus Antano Gustaičio vadovaujama komisija dirbo liepos 24–rugpjūčio 30 d. (ankstesnėse studijose pateikiami kiti duomenys; čia remiamasi naujais archyvų dokumentais). Tyrimo aktas Tarpžinybinei komisijai perduotas rugsėjo 22 d. Paskelbtas „Lietuvos aide“ spalio 9 d.
Vokiečių pagrindinė prielaida paneigta: „hipotezė apie benzino trūkumą yra visiškai neįtikėtina“. Pateiktas argumentas apie klaidingą lėktuvo aukštimačio nustatymą ir „galimus“ variklio defektus. Pašovimo versija atmesta kaip „visiškai prasimanyta“, tačiau paminėta probėgšmais, kartojant vokiečių pateiktus duomenis, neatskleidžiant daugiau aplinkybių.
Gal išvadas ribojo galimybės? Rugpjūčio 14 d. Vokietijos pasiuntinybė Kaune vyriausybei pateikė demaršą, reikalaudama užgniaužti spaudos skleidžiamus gandus. Rugpjūčio 26 d. didelė „Lietuvos aido“ antraštė teigė: „Lituanika“ pašauta nebuvo“.
Neaiškinant motyvų, atmestas pasiuntinybės Vašingtone ir Lietuvos aeroklubo raginimas į Kauną pakviesti ir apklausti „Lituanicos“ mechaniką Victorą Yesulaitį. Apsiribota prašymu patikslinti, kiek jis į lėktuvą pakrovė degalų ir alyvos.
Tarpžinybinės komisijos trečio-ketvirto posėdžio 1934 m. gegužės 30 d. protokole – galutinis sprendimas: katastrofos priežastys pakankamai ištirtos, todėl „komisija nerado reikalinga kviesti p. Jasulaitį šiuo tikslu Lietuvon“. Ir dar: „Amerikos lietuvių pageidavimai katastrofos tyrimo atžvilgiu yra patenkinti katastrofos priežastis tyrusios komisijos raporto spaudoje paskelbimu (…) jokių kitų žygių Amerikos lietuviams informuoti šiuo reikalu nedaryti.“

„Lituanicos“ paradoksas

Amerikos lietuviai nesitaikstė. Pasiuntinys Vašingtone B.K.Balutis 1933 m. rugsėjį pranešė: „Lietuvių Advokatų Draugija Chicagoje pasiėmė varyti katastrofos tyrimą per Amerikos vyriausybę.“
Į JAV institucijas kreipėsi Dariaus artimieji (Čikagoje gyveno motina, sesuo K.Stulpin, brolis ir jaunėlis netikras brolis; Girėnas anksti neteko tėvų, Čikagoje gyveno jo brolis ir dvi pusseserės). Nepriklausomo tyrimo siekė Dariaus bendražygiai iš JAV Pirmojo pasaulinio karo veteranų organizacijos, Lietuvių legiono Pirmojo posto.
1935 m. JAV Kongreso Atstovų rūmų narys A.J.Sabathas 1935 m. gegužę rašė, kad praleido daug laiko, mėgindamas gauti „tikrų faktų iš Valstybės departamento“. Panašiu laiku knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ Čikagos žurnalistas Petras Jurgėla teigė: „Tautininkų Amerikos Lietuvių Sąjungos pastangomis Amerikos piliečių Dariaus ir Girėno žuvimo klausimu 1935 m. sausio mėn. susirūpino Jungtinių Amerikos Valstybių kongresas ir J.V. teisingumo departamentas.“
Bet užmojus žlugdė nacių įsigalėjimas Vokietijoje, po 1934 m. Klaipėdos krašto nacių teismo itin įtempti Lietuvos ir Vokietijos santykiai, karas, sovietų–nacių–sovietų okupacijos, stalininės „socializmo statybos“, atkirtusi geležinė uždanga, kova dėl prarasto valstybingumo, o gal dar ir kita. Užsidarė, ilgam įsisuko paradokso ratas: įtarimų daug, įrodymų nėra. „Lituanicos“ pašovimo versija dažniausiai atmetama dėl faktų, išdėstytų pačios Vokietijos oficialiame pranešime, bet kartu ji išlieka gaji, nes kitų šaltinių nėra.

Gražina Sviderskytė

Straipsnio tęsinys – kitame „Veido“ numeryje
Publikaciją iš dalies rėmia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas