Laikotarpiu prieš rinkimus naivu tikėtis, kad politikai pripažins savo klaidas ir žvelgs į realybę kritiškai vertindami savo nuveiktus darbus, bet elementarus padorumas reikalauja bent pripažinti, kad nedaug kas pavyko.

Darvinizmas įrodė, kad homo sapiens, susidūrę su kliūtimis, elgiasi dviem būdais: vieni ieško kelių, kaip tas kliūtis apeiti, kiti bando galvoti, kaip jas įveikti. Tik tie, kurie randa būdų, kaip kliūtis įveikti, lemia mūsų progresą ir evoliuciją. Kliūtis apeinantieji, einantieji lengviausiu keliu, lieka tokiame pačiame savo išsivystymo, patirties, intelektinių gebėjimų lygmenyje. Jie stabdo evoliuciją.

O kuriuo keliu ketverius savo kadencijos metus žengė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė: kliūčių įveikimo ar jų apėjimo? Yra rimto pagrindo tvirtinti, kad kliūčių apėjimo keliais ši Vyriausybė mus vedė dažniau nei per 22 nepriklausomos valstybės susikaupusių problemų sprendimo keliais.

Daugiabučių renovacija yra toji problema, kuri labiausiai galėtų paveikti didelės dalies visuomenės gyvenimo kokybę. Kasmet brangstantis šildymas į neviltį varo šimtus tūkstančių piliečių. Ką šioje srityje nuveikė A.Kubiliaus Vyriausybė? Kokius priėmė sisteminius sprendimus, kurie galėtų padėti išspręsti šias problemas? Nėra jokių rimtų nei sprendimų, nei veiksmų. Užuot sprendusi šią su energetika susijusią problemą, Vyriausybė stačia galva pasinėrė į naujos atominės elektrinės projektą, kuris, nors yra labai patrauklus ir mums suteiktų daug pasitikėjimo savimi bei leistų tapti rimtu elektros eksportuotoju, tačiau mokesčių mokėtojams kainuos kelis milijardus litų ir iš esmės nesprendžia jokių piliečių problemų. Nutiesę jungtis į Švediją ir Lenkiją, nebebūsime priklausomi nuo Rusijos valios ir elektros energiją galėsime pirkti Vakarų rinkos kainomis.

Pastarasis sunkmetis labai aiškiai leido suprasti, kad šalies viešieji finansai, valstybės skola, viešojo sektoriaus dydis ir jo efektyvumo laipsnis kelia rimtų problemų ir ankščiau ar vėliau gali privesti valstybę prie bankroto. Skurdi valstybė, kuri vis dar tebeturi vieną didžiausių pedagogų, gydytojų, policininkų ir valdininkų skaičių tūkstančiui gyventojų, akivaizdžiai gyvena ne pagal savo išgales. Tai mus klampina į dideles skolas ir kuria nepagrįstus „patogaus“ gyvenimo lūkesčius, kurie anksčiau ar vėliau turės žlugti.

Ar premjeras ėmėsi spręsti viešojo sektoriaus efektyvinimo problemas? Ne, jokių rimtų reformų neatlikta. Šias problemas A.Kubiliaus Vyriausybė „sprendžia“ smarkiai padidindama mokesčių naštą verslui ir dirbantiems žmonės. Su visiška nepagarba tiek verslui, tiek žmonėms tai padaroma per naktį, o kasmet prieš Kalėdas „paaiškėjus“, kad pinigų vėl trūksta, prabylama apie eilinį PVM didinimą ir naujų mokesčių įvedimą. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tai vadina „lengvais sprendimais“.

Privačiose įmonėse darbo vietų skaičius ir atlyginimai sumažėja kone ketvirtadaliu, o viešasis sektorius išsisuka su simboliniu penkių procentu sumažinimu. Taigi sunkmečio našta akivaizdžiai užkeliama ant verslo ir dirbančiųjų pečių, bet Vyriausybė kiekviena proga giriasi, kad sunkmetį įveikė ji. Vakarų valstybių politikos funkcionieriai ploja katučių, kaip Lietuva gerai tvarkosi. Kaip neplosi – ir jie norėtų kelti mokesčius ir auginti biurokratų bei kitų, gyvenančiųjų iš mokesčių mokėtojų pinigų, skaičių, bet negali. Jų visuomenėse politinių rinkimų rezultatus lemia ne pensininkai, o dirbantieji. Tad tenka eiti viešojo sektoriaus efektyvinimo keliu.

Mūsų šalį kamuoja demokratijos ir apskritai teisinės valstybės suvokimo tapatybės problema, korupcija ir nepasitikėjimas valstybės institucijomis. Pozicijoje esanti politinė jėga turėtų rasti jėgų ir būdų, kaip stiprinti demokratiją, pilietiškumą. Tai galima daryti rodant asmeninį elgesio pavyzdį ir tinkamą reakciją, atitinkančią mūsų Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, į visuomeninį gyvenimą.

Vietoj to visuomenę bandoma užliūliuoti įvairiais donkichotiškais žygiais už tradicinės šeimos vertybes, nustumiant į visuomenės paraštę tuos, kuriems nepavyko sukurti ar išlaikyti tradicinės šeimos ar gimti tradicinės seksualinės orientacijos.

Kadencijos pabaigoje premjero partija stebina populizmo pliūpsniais, įrodinėjančiais, kad viskas, kas politikoje, ekonomikoje ir visuomenėje nutiko pozityvaus, yra valdančiųjų nuopelnas. Pasirodę reklaminiai rinkimų plakatai įtikinėja, kad Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams atitenka visi nuopelnai už ekonomikoje ir visuomenėje vykstančius pozityvius reiškinius. Ir aukščiausios kokybės keliai, ir sausakimšas Vilniaus oro uostas, ir modernus žemės ūkis, ir pensininkų gyvenimo gerėjimas, ir grįžtantys iš emigracijos lietuviai – visai tai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nuopelnas.

Toks politinės reklamos lėkštumas įrodo, kad šiai politinei jėgai per savo kadenciją taip ir nepavyko sukurti naujo politinio veikimo būdo – Lietuvos politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo evoliuciją skatinančio politikų elgesio. Premjero A.Kubiliaus Vyriausybė, susidūrusi su rimtomis kliūtimis, lemiančiomis mūsų kasdienio gyvenimo kokybę, bandė nukreipti mūsų politinį žvilgsnį ne ten, kur mes turime ieškoti savo problemų sprendimo būdų, o ten, kur politikai žengia ignoruodami realias mūsų problemas. Toks žvilgsnis žemažiūris, pilnas populizmo ir panegirikos.

Laikotarpiu prieš rinkimus naivu tikėtis, kad politikai pripažins savo klaidas ir žvelgs į realybę kritiškai vertindami savo veiksmus ir nuveiktus darbus. Bet elementarus padorumas reikalauja bent pripažinti, kad nedaug kas pavyko, o daug siūlomų naujų projektų yra labai rizikingi ir neaiškūs. Ir svarbiausia, kad esminių šalies problemų sprendimas nėra pajudėjęs iš vietos. Aplink tas problemas tiesiog vaikštoma ratu.

Taigi evoliucijos, kurios visi labiausiai tikimės ir laukiame, nėra. O vaikiški plakatai yra masalas tik tiems, kurie ir patys tėra evoliucijos stabdžiai. Norintiems žengti evoliucijos keliu reikia ieškoti tokiu keliu gebančių žengti politikų. Tik nežinia, ar jų turime.