Lietuva absoliučiai nežino, kaip reikia elgtis per informacinius karus.

Lietuviai nuo seno garsėja kaip audrų kėlimo stiklinėje specialistai. Gamtoje, ačiū Dievui, stichijos siautėjimų sulaukiame palyginti mažai, užtat visokių kitokių audrų mes patys sukeliame apsčiai. Ir dažniausiai lygioje vietoje. Beje, labiausiai nuo jų ir nukenčiame patys.
Pastaruoju metu audros kaip tik kunkuliuoja bent keliose Lietuvos stiklinėse. Vienoje savotišką audrą įpūsti bando jau daug metų kaip nerami “dūšia” garsėjantis Viktoras Uspaskichas. Derėtų patikslinti, kad audras sukelti jis bando bent keliose stiklinėse: vieną – Seime, antrą – teismuose, trečią – žiniasklaidos rinkoje, ketvirtą – žmonių protuose ir pan. Bet rezultatai, atvirai sakant, apgailėtini. Na, žmonių protai gal kiek ir apjaukti, bet, kita vertus, pats V.Uspaskichas – jau prie įkalinimo įstaigos slenksčio.
Dar keletas audrelių pastaruoju metu kunkuliuoja ir Lietuvos užsienio politikos stiklinėse. Na, nepasisekė mums su kaimynais, na, nemokame mes su jais normaliai bendrauti ir iš to turėti kuo daugiau ekonominės ir visokios kitokios naudos, tai, negana to, dar patys nuolat keliame audras stiklinėse ir galiausiai tiek prisicirkiname, kad pasekmės būna jau kur kas rimtesnės nei dėl V.Uspaskicho.
Jau daugiau nei du mėnesius burbuliuojame ir visaip buriame, kad baisus žvėris Rusija štai jau tuoj tuoj uždraus lietuviškų maisto produktų, o vėliau gal dar ir kitokių prekių įvežimą į šią didžiulę rinką. Ir šioje srityje įvairūs mūsų veikėjai ir žiniasklaida darbavosi taip nuosekliai ir įkyriai, kad Kremliui visai patiko pačių lietuvių pamėtėtos idėjos: na, jei taip labai norite, jei taip labai bijote, tai gal ir verta uždrausti. Jei jums, lietuviai, svarbiausia yra kažkokio „Rospotrebnadzor“ vadovo Genadijaus Oniščenkos nuomonė, tai galime jį iš tikrųjų paversti dideliu galvos skausmu.
Per šią istoriją atsiskleidė, kad Lietuva absoliučiai nežino, kaip reikia elgtis per informacinius karus, kaip reaguoti į įvairiausius Rusijos žiniasklaidos pranešimus. Nei šį, nei tą šneka mūsų politikai, nusipaisto mūsų žiniasklaida, verslininkai, įvairių tarnybų vadovai ir atstovai. Ir galiausiai išsirutulioja toks chaosas, kad audra stiklinėje išverčia pačią stiklinę, vanduo aplieja mūsų kelnes, ir tada sėdime pikti ir nelaimingi. Galima netgi teigti, kad problemą mes praktiškai įsikalbėjome: pieno produktų įvežimas iš tikrųjų buvo sustabdytas. Jei toliau panašiai elgsimės, gausime dar ne vieną pipirų porciją.
O jau vietinės reikšmės vėtrų stiklinėse apskritai nebesuskaičiuosi. Vienoje šniokščia Neringos Venckienės nesibaigianti istorija, kitoje – Petro Gražulio, trečioje – visos Krepšinio federacijos. Ir taip be pabaigos. Viskas tik pursloja, kunkuliuoja, o rimti klausimai sprendžiami priešokiais, abejingai arba visai nesprendžiami.
Dabar turėtume nuo ryto iki vakaro kalbėti apie kitų metų valstybės biudžetą, apie sveikatos reformą, kažkaip pamėginti išspręsti amžinąją Bendrojo pagalbos centro 112 problemą, ieškoti būdų, kaip pagerinti santykius su trimis iš keturių kaimynų, bet kelti audras stiklinėse juk įdomiau, nei imtis juodo ir sunkaus darbo. Linkstama manyti – o gal kaip nors viskas savaime išsispręs. Neišsispręs.