Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau išgirstame apie susirgusiuosius tarsi iš praeities atkeliavusiomis ligomis – tymais, kokliušu, poliomielitu ar difterija. Nors šias ligas skiepais suvaldyti pavyko dar prieš dešimtmečius, daugėjant atsisakančiųjų skiepytis jos vėl sugrįžta.

Lina Mažintaitė – vienas tų vaikų, kuriems teko labai nemaloni patirtis persirgti skiepais suvaldoma liga – tymais. Šios mergaitės tėvai buvo nusprendę jos neskiepyti, nes prisiklausė įvairiausių gąsdinimų apie skiepų žalą ir aiškinimų, esą šiais laikais puikiausiai galima išsiversti ir be skiepų. Tačiau mergaitei susirgus tymais tėvai netruko pakeisti savo požiūrį į skiepus ir dabar jau sutinka padarę didelę klaidą. „Dabar gailimės, kad nepasiskiepijome – tikrai buvo daug baimės“, – sako Linos mama.
Tokių istorijų šiandien galima parašyti šimtus, nes vėl daugėja tymais, kokliušu, difterija, skarlatina ar kitomis, regis, jau seniai užmirštomis ligomis susirgusių vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų. Ir visa tai – daugiausiai dėl atsisakymo skiepytis ir skiepyti savo vaikus. O šią nesiskiepijimo madą populiarina visokio plauko neatsakingi šarlatanai.

Žmonės nesuvokia tikrosios rizikos

Dauguma skaitytojų tikriausiai dar neužmiršo, kad praėjusiais metais nuo kokliušo mirė vos penkių mėnesių mažylis, o Panevėžyje šia liga susirgo net trys vienos šeimos vaikai. „Šių vaikų mama buvo nusistačiusi prieš skiepus, todėl galiausiai jiems teko gydytis pas mus“, – prisimena Respublikinės Panevėžio ligoninės infekcinių ligų vaikų skyriaus vedėja Vilija Uksienė ir pabrėžia, kad per jos darbo metus dar niekada nepasitaikė atvejo, kad kokliušu susirgtų paskiepyti vaikai.
Infektologės teigimu, dalis žmonių skeptiškai vertina gydytojų perspėjimus, kad neskiepydami vaikų gali pakenkti ne tik jiems, bet ir kitiems mažyliams. „Yra tokia žmonių grupė, kuri viską apie sveikatą žino daug geriau negu gydytojai, ir jeigu jie įsikala į galvą, kad skiepai kenkia, nieko nebepakeisi, – tvirtina medikė. – Žinau net vieną atvejį, kai dėl tokio mamos įsitikinimo vaikas susirgo poliomielitu ir liko neįgalus.“
Tvarkingai besiskiepijantis lietuvis per savo vaikystę ir paauglystę iki 16 metų būtinai yra paskiepijamas bent nuo dešimties skirtingų ligų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae, poliomielito, tymų, epideminio parotito ir raudonukės. Ironiška, tačiau, atrodo, vakcinos tapo savo sėkmės aukomis. Suvaldytomis ligomis žmonės beveik neserga, todėl dažnas nemato prasmės skiepytis. Retas susimąsto, kad susilpnėjus kolektyviniam imunitetui ligos veikiausiai grįš – juk patys ligų sukėlėjai niekur nedingo. Taip pat nepagalvojama, kad dėl dažno streso, užterštos aplinkos, nesveiko, neaktyvaus gyvenimo būdo šiuolaikinio žmogaus imuninė sistema vis silpsta, o štai virusai kaip tik įgauna imunitetą vaistams.
Šiuo metu vakcinomis galima kontroliuoti 28 ligas. Specialistai tvirtina, kad paskiepydami 95 proc. gyventojų apsaugotume likusius nepaskiepytus 5 proc., nes tiesiog neliktų palankios terpės ligoms plisti. Vis dėlto dabartinės tendencijos Lietuvoje žada, kad scenarijus bus kur kas liūdnesnis.
„Mačiau visomis infekcinėmis ligomis sergančius ir mirštančius vaikus, o dabar to nei studentai, nei jauni gydytojai ar visuomenė nebemato. Susidarė toks įvaizdis, kad infekcinių ligų sukėlėjų apskritai nebeliko – tai kam skiepyti? O tokio trumparegiškumo rezultatas – silpnėjantis kolektyvinis imunitetas. Greitai pamatysime vis daugiau vaikiškomis ligomis sergančių suaugusiųjų, kaip dabar nutiko su tymų protrūkiu, ir jie sirgs kur kas sunkiau nei vaikai“, – netolimą ateitį piešia infektologas prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis.
Gydytojos V.Uksienės manymu, dėl skiepų, ypač planinių, reikalingumo net neturėtų kilti diskusijų. „Tai per daug rimti dalykai ir tėvų lengvabūdiškumas gali sugriauti vaiko gyvenimą”, – protina ji.
„Tokius žmones reikėtų sodinti į kalėjimą. Vaikas nekaltas dėl tokio tėvų neišprusimo ar keistų įsitikinimų, – kategoriškai nukerta medicinos studentas Karolis Lagunavičius. – Kol nelaimė neištinka, niekas nesusimąsto, ką tai iš tikrųjų reiškia.“
Karolis žino, ką šneka. Jam pačiam teko patirti, kokios gali būti nepasiskiepijimo pasekmės. Vaikinas turėjo pradėti studijas paskutiniame kurse, bet sužinojo, kad užsikrėtė erkiniu encefalitu – virusine infekcija, pažeidusia jo smegenis. Dėl to jam iš naujo teko išmokti tokių dalykų, kaip vaikščioti, rašyti ar skustis. „Nedarbingas buvau ne vieną mėnesį ir dėl to turėjau praleisti mokslus. Metai tarsi iškrito. Buvo be galo sunku – labai greitai pavargdavau ir sveikas pasijutau tik po daugiau nei metų, – karčia patirtimi dalijasi Karolis, pridurdamas, kad po jį ištikusios nelaimės iškart pasiskiepijo visi kaimynai. – Išmokau, kad skiepai reikalingi, ir dėl šito klausimų tikrai nekyla. Nenoras skiepytis bus tik tol, kol neatsitiks kas nors baisaus.“

Nuomonė apie skiepus ne visada paremta faktais

Violeta Ardickienė – viena iš skeptiškai į skiepus žiūrinčių mamų. Nors ji savo vyresnį sūnų skiepijo, patikina, kad dabar to nedarytų. Violeta įsitikinusi, kad žmogaus organizmas pats gali susitvarkyti, o skiepai tik kenkia imunitetui. „Šiuo klausimu nepasitikiu nė vienu gydytoju – jie visi apie skiepus kalba vienodai, nes jiems taip paprasčiausiai ramiau. Visi dabar tarsi užprogramuoti, kad reikia skiepytis, tačiau viską permąsčiusi tiesiog negaliu jiems pritarti“, – sako ji ir priduria, kad vos gimusių kūdikių skiepijimas jai kelia siaubą.
Panašios nuomonės laikosi vis daugiau šiuolaikinių mamų. Kad tuo įsitikintum, užtenka užsukti į populiarius mamų forumus, kuriuose netrūksta įvairiausių gąsdinimų, o skiepai prilyginami kone nuodams.
„Veido“ kalbinti specialistai sako pastebėję šią tendenciją ar net madą. Jų įsitikinimu, viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje netrūksta daug netikslios, nepagrįstos informacijos, susijusios su vakcinų sudėtimi ir jų poveikiu, be to, šiuo metu Lietuvoje tapo populiarus neva sveikuoliškas, natūralus gyvenimo būdas. Dalis tėvų šventai įsitikinę, kad leisti natūraliai susidaryti imunitetui kur kas geriau, negu pasikliauti “chemija”. Ir visai nesvarbu, kad vaikai neįgaus imuniteto ir nebus apsaugoti nuo itin pavojingų ligų, o jei nesusirgs vaikystėje, gali apsirgti suaugę arba būti nešiotojai ir užkrėsti aplinkinius.
„Duosiu vieną iliustratyvų pavyzdį: tarkime, vaikai skiepijami nuo raudonukės, kuria iš tiesų galima lengvai persirgti. Bet daug kas nesusimąsto, kad jeigu ja užsikrės nėščia, susiformavusio imuniteto neturinti moteris, didelė tikimybė, kad dėl to vaikas patirs apsigimimų“, – niuansus atskleidžia A.Laiškonis.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos vedėjas Vytautas Usonis vadinamojo natūralaus gyvenimo propaguotojams pirmiausia pataria pasidomėti, kas įeina į kritikuojamų vakcinų sudėtį, kaip kas veikia, ir tada daug kas turėtų stoti į savo vietas. Jo teigimu, tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse fiksuojami po vakcinacijos pasireiškiančios nepageidaujamos reakcijos. „Duomenys rodo, kad Lietuvoje iš 800 tūkst. atvejų per metus užregistruojama iki 50 nepageidaujamų reakcijų, vadinasi, viena nepageidaujama reakcija užregistruojama maždaug 50 tūkst. paskiepytųjų“, – pateikia skaičius.
Be to, gydytojui keistai atrodo, kad neretai mamos baiminasi žalingo skiepų poveikio, bet nevengia vaikų vedžioti į vadinamuosius ligų vakarėlius, kai pas vieną vaikiška liga užsikrėtusį vaiką atvedama kitų mažųjų, kad šie apsikrėstų ir tam tikra liga lengvai persirgtų dar vaikystėje. „Šis reiškinys ateina dar iš XVII a. Nors tada šitaip elgtis gal ir tiko, bet dabar tai ne kas kita, kaip barbarizmas, – įsitikinęs V.Usonis. – Nepamirškime, kad jei nuo lengva forma sergančio ligonio užsikrės kitas vaikas, jis nebūtinai irgi sirgs lengvai, čia labai lengva apsiskaičiuoti.“
Taigi kas nutiko, kad tėvai nusisuko nuo vakcinų? „Kaip tik buvau susitikęs su jaunomis mamomis ir turėjau ilgą bei sunkų pokalbį. Jos man aiškino, kad skiepai žalingi ir išbalansuoja imuninę sistemą, nors kaip tai vyksta, pasakyti negalėjo, be to, daug laiko sugaišau, kol išaiškinau, kas apskritai ta imuninė sistema“, – lengvai ironizuoja A.Laiškonis.
Profesoriaus žodžiais, visos kalbos apie tai, kad dėl skiepų gali išsivystyti hepatitas B, vėžys, autizmas ar išsėtinė sklerozė, tėra visiškai nuo tikrovės atitrūkę prasimanymai. „Pastebiu, kad dažnai mėgstama kartoti atgyvenusius argumentus, pavyzdžiui, kad skiepuose yra gyvsidabrio, nors taip buvo prieš du dešimtmečius. Dabar nei jo, nei aliuminio skiepuose nėra. Nors atlikti tyrimai neparodė, kad jie būtų kenksmingi, bet visuomenei nuraminti jie buvo pakeisti augaliniais adjuvantais (tokias medžiagas, kad skiepuose esantis antigenas palengva išsiskirtų ir sukurtų antikūnus)”, – paaiškina infektologas.
Pašnekovo teigimu, bėda ta, kad apie skiepus pateikiama daug prieštaringos informacijos, todėl natūralu, kad tėvai nerimauja. „Dabar kiekviena mama internete gali paskelbti kokius tik nori vertinimus apie skiepus ir tai perskaitys daugybė žmonių. Dalis jų ir patikės“, – komentuoja infektologas. Bet kita dalis pasipiktins. „Nenoras ar net agitavimas neskiepyti vaikų yra kažkoks miesčioniškų mamų pramanas – provincijoje toks klausimas net nekeliamas. Skiepai būtini, matome, kas būna, kai nesiskiepijama“, – sako du sveikus ir skiepytus vaikus užauginusi Egidija Grigaitienė.
V.Usonis atkreipia dėmesį, kad anksčiau, kai buvo dažnai sergama ir mirštama nuo dabar retomis tapusių užkrečiamųjų ligų, skiepytis nieko nereikėjo įkalbinėti. Bet kai dėl tų pačių skiepų sergamumas gerokai sumažėjo ir žmonės pradėjo nebejausti grėsmės, atsirado tiek daug skeptiškumo. „Galiausiai pavienių žmonių sprendimai privedė prie bendro visuomenės imuniteto pablogėjimo“, – dėsto profesorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.