3 klausimai apie protestus  Baltarusijoje politologui, VU TSPMI dėstytojui Vyčiui Jurkoniui

– Kaip manote, ar Aliaksandro Lukašenkos reakcija į protestus, jų dalyvių suėmimai užgniauš kylantį gyventojų nepasitenkinimą, o gal priešingai – įžiebs dar didesnį norą keisti šalies gyvenimą?

– Žmonės, kovo 25-ąją išėję pažymėti Laisvės dienos, baltarusiškos Vasario 16-osios, taip pat išreikšti nepasitenkinimo prasta socioekonomine situacija, žinojo, kad represijos tikėtinos. Dar prieš savaitgalį preventyviai buvo suimta daugiau nei 300 žmonių, todėl daugelis gana sąmoningai išreiškė savo poziciją ir valią, nepaisant gana didelės rizikos galimybės. Matysime, kokie bus teismo nuosprendžiai ir kaip toliau vystysis situacija, bet jau dabar aišku, kad valdžia pasirinko baimės ir represijų, o ne dialogo kelią.

Suprantama, bus bandančiųjų sumenkinti žmonių skaičių, protestų reikšmę sakant, kad ne tūkstantis ir net ne dešimtys tūkstančių keis situaciją. Bet, pirma, išėjusiųjų nepaisant minėtos grėsmės buvo nemažai. Sulaikytųjų skaičius irgi didžiausias per pastaruosius metus. Nereikia nei mažinti šio skaičiaus, nei menkinti išėjusiųjų pilietiškumo ar ryžto. Antra, kiekviena didesnė permaina prasideda nuo pirmo žingsnio. Juk Nijolė Sadūnaitė ir jos bendražygiai prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987-aisiais irgi nebuvo masinis judėjimas, o žinome, kuo tai baigėsi.

Kita vertus, euforijos ar nepagrįstų vilčių irgi nereikia puoselėti, bet Laisvės diena rodo, kad buvo peržengtas tam tikras baimės slenkstis.

– Rusijoje įvyko tas pats, kas Baltarusijoje. Ką Rusija, šį kartą tapusi Baltarusijos veidrodiniu atspindžiu, norėjo pademonstruoti ir kam skirta ši žinutė?

– Protestai, vykę abiejose kaimyninėse valstybėse, ir ypač valdžios reakcija į juos parodė, kad jos panašiai elgiasi su savo piliečiais bei pilietinės visuomenės atstovais ar žiniasklaida. Abiejose protestai vyko ir regionuose, abiejose būta nepasitenkinimo ir socioekonomine situacija, ir valdžios cinizmu. Paralelių tikrai daug, nors Baltarusijos režimas buvo statomas gerokai ilgiau nei Rusijoje. Kremliaus represinis aparatas labai aiškiai siuntė signalą Rusijos visuomenei, kad kritika nebus toleruojama, o protestai bus malšinami jėga. Iš principo Bolotnajos scenarijus tęsiasi, tik, matyt, jo dabar nebeužteks. Galų gale akivaizdžiai ir ne pirmą kartą rodoma, kad joms nusispjaut į tarptautinę teisę ir principus.

– Kaip vertinate tarptautinių organizacijų, institucijų, vyriausybių reakciją į savaitgalio įvykius Baltarusijoje? Ar Minskas ir vėl lyg niekur nieko būtų pasirinktas Europos lyderių susitikimams, pavyzdžiui, Ukrainos klausimu?

– Baltarusijos valdžia stengiasi manipuliuoti naiviais europiečiais, o praėjusios savaitės įvykiai dar kartą parodė, kas yra kas Minske. Tai, kad buvusi Baltarusijos užsienio reikalų viceministrė Alena Kupčina yra kandidatė tapti ESBO generaline sekretore, yra pasityčiojimas iš tarptautinių institucijų. Daugelis Europos valstybių Baltarusijoje desperatiškai ieškojo permainų, kartais jas net išrasdamos ar sugalvodamos. Tarptautinių institucijų principingumo ir atidumo stoka iš dalies lėmė ir tai, kad oficialusis Minskas leido sau tokį represijų mastą. Esu įsitikinęs, kad tikima, jog šią situaciją dar bus galima „išsukti“ spekuliuojant geopolitinėmis grėsmėmis bei aiškinimais, kad šie protestai buvo nesankcionuoti, todėl jėgos struktūros neva turėjo visišką teisę veikti.