Šaunuolio VDU profesoriaus Liudo Mažylio surastus Vasario 16-osios akto rankraščius – lietuvišką ir vokišką būtų įdomu patyrinėti rašysenos ekspertams. Gal jie atrastų kokių detalių, kurios atskleistų daugiau Akto parašymo aplinkybių. Buvo rytas ar vakaras, kokiu kampu krito šviesa ir pan.

Arūnas BRAZAUSKAS

Bent jau man, diletantui, pasirodė, kad galima suskaičiuoti, kiek kartų Aktą surašęs Jurgis Šaulys merkė plunksnakotį į rašalinę. Rašysenos linija tai storesnė, tai plonesnė. Smulkmena ne mažiau įdomi nei ta šiek tiek aukščiau už kitas iškilusi raidė „ė“ Akto mašinraštyje. Į tai atkreipė dėmesį serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ kūrėjai ir netgi pamėgdžiojo nelygias eilutes su išsišokusia „ė“ rašytiniuose ekrano tekstuose. Dar viena tema istorikams – kas buvo meistras, kuris sulietuvino istorinę mašinėlę. Spėju, kad keičiant šriftą raidė „w“ nebuvo paaukota.

Kada nors Lietuvoje gal atsiras Liudo Mažylio gatvė. Atmintinėje lentoje, tarkime, bus iškalta, kad štai 2017-ųjų kovo 26 d., sekmadienį, profesorius sėdo į autobusą, pirmadienį jau buvo Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve ir trečiadienį surado Vasario 16-osios aktą.

Kovo 29 d. L.Mažylis, be Vasario 16-osios akto, taip pat rado ir 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriuo buvo numatyta Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Būtent šio dokumento pagrindu 1918 m. kovo 23 d. Berlynas pripažino Lietuvos valstybingumą.

Kad nebūtų painiavos, dar kartą surikiuokime datas. 1917-ųjų gruodį Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę. Akte rašoma: „…Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų sąjungą.“

Šių metų gruodžio 11-ąją šiam aktui (matyt, mažąja raide) sukaks šimtas metų. Galima lažintis, kad kitąmet kovo 23-iąją, kada jau bus atslūgusios Vasario 16-osios akto šimtmečio iškilmės, Vilniuje tikrai neatsiras Vilhelmo II gatvės, alėjos, skersgatvio ar akligatvio – nors kaizeris ir buvo pirmasis valstybės vadovas, kuris pripažino Lietuvą po 1918 m. vasario 16-osios. Bet palaimino jis nes tą Aktą, kurio pirmąjį amžių minėsime kitąmet, o aktą, kurio šimtmečio šįmet su fanfaromis veikiausiai nešvęsime.

Iš kaizerio pasirašyto pripažinimo: „Mes, remdamiesi aukščiau minėtu 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimu, pripažįstame Vokietijos valstybės vardu Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe ir esame pasirengę suteikti Lietuvos valstybės atkūrimui reikalingą prašomą apsaugą ir paramą. Mes manome, kad konvencijos, kurios bus sudarytos, atitiks tiek Vokietijos valstybės, tiek Lietuvos interesus ir kad Lietuva palengvins Vokietijos karinę naštą, o tai irgi prisidės prie Lietuvos išvadavimo.“

Lietuvos Tarybos susirašinėjimas su pasauliu atrodė taip. Taryba paskelbė nuo Vokietijos priklausomos valstybės nepriklausomybę. Vokietija tylėjo. Po kurio laiko Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir atskyrė naują valstybę nuo visų valstybinių ryšių, „kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Aktas kartu yra pripažinimo prašymas. Valstybės, į kurią kreipiamasi, pavadinimui įrašyti Vasario 16-osios akte paliktas ilgas daugtaškis.

Kaizeris ištraukė iš stalčiaus 1917 m. gruodžio 11-osios aktą, kuriame nebuvo jokių daugtaškių – vien Vokietijos vardas, ir pareiškė: pripažįstame. Ką darysi – jeigu jau kaizeris pripažįsta, 1918 m. liepos 11 d. Taryba pakvietė karaliumi Vilhelmą von Urachą, Viurtembergo hercogą. Nekartosime žinomų dalykų, tik priminsime, kad tų metų lapkritį Vokietija pralaimėjo karą ir vėl atsirado vieta daugtaškiams – Lietuva turėjo nustatyti santykius su visu pasauliu. Žinoma, pirmiausia nubrėžti ir apsiginti sienas.

Rašybos ženklai, tokie kaip ilgas daugtaškis, kartais šį bei tą pasako apie geopolitiką. 1990 m. kovo 11-osios akte jokių daugtaškių nėra, užtat yra nuoroda į 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje aktą, kuris numato sienų neliečiamumą. Popierinės Helsinkio akto garantijos neatrodė patikimos – per tuziną metų po Kovo 11-osios Lietuva padarė viską, kad įsijungtų į Vakarų politines, ekonomines ir karines sąjungas. Daugtaškio vietą užėmė konkrečių valstybių vardai.

Prof. L.Mažylis pasidžiaugė, kad apie atradimą paskelbta ne balandžio 1-ąją, o kovo 29-ąją, kada Lietuva minėjo 13-ąsias įstojimo į NATO metines.