Dėl to, kad išnyks apskritys, neverkia beveik niekas – netgi jų atkūrimo entuziastas, darbo grupės, 1994 m. rengusios apskričių atkūrimo reformą, vadovas Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas. Bet jis nusivylė ne idėja, o jos įgyvendinimu. “Sužlugdytas tikslas priartinti valdžią prie žmonių, nes apskritims ministerijos taip ir neperdavė daugelio vietoje galimų vykdyti funkcijų”, – apgailestauja S.Vaitekūnas.

M.Romerio universiteto docentas K.Ž.Svetikas, taip pat prisidėjęs rengiant vėlesnes valstybės teritorinio skirstymo koncepcijas, neatsistebi, kad specialistų parengti siūlymai iš tiesų virsta nežinia kuo.

“Buvo siūloma steigti keturis penkis regionus, kurie leistų geriau panaudoti regiono išteklius, konsoliduoti mokslo ir verslo partnerystę. Taip būtų galima uždirbti daugiau pajamų, didinti regiono ir visos šalies konkurencingumą Europoje. O dabar panaikiname apskričių administracijas, bet nieko nedarome. Sugriauti apskritis reikėjo. Tą padarė ir danai, bet jie per metus ir sugriovė smulkesnius, ir sudarė naujus didesnius regionus, o mes nieko nekuriame naujo. Griauti mes gabūs”, – piktinasi K.Ž.Svetikas.

Panašiu kaip danai principu valstybių teritorijas plėtoja Nyderlandai, Čekija, Skandinavijos šalys. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys Liudvikas Sabutis sako, kad neatsisakoma tokių planų ir Lietuvoje.Strateguojama, kad bus kuriami keturi ar penki teritoriniai vienetai, sujungsiantys po dvi tris apskritis. Juolab ir kitos valstybės institucijos, pavyzdžiui, policija, jau persitvarkė, sustambindama savo padalinius į dešimt centrų.

Dešimt apskričių, kad ir be apskričių administracijų, dar gyvuos iki 2014-ųjų, kai prasidės naujas ES finansavimo laikotarpis, nes per šiuos teritorinius vienetus skirstoma dalis europinių milijonų. Regioninės politikos ekspertas K.Ž.Svetikas piktinasi: “Betgi reikia konsoliduoti ne tik ES pinigus, bet ir savus išteklius. Ir ne kažkada ateityje, o ypač dabar, kai sunkmetis. Taip ir lipo iš krizės, pavyzdžiui, skandinavai”.

Deja, Lietuvoje padėtis kitokia. Likus dvylikai darbo dienų iki reformos pradžios vis dar nesutarta dėl esminio žemės klausimo, dauguma apskričių funkcijų perduodama ministerijoms, vadinasi, priešingai europinėms tendencijoms valdymas centralizuojamas, o apskričių administracijas keičia Vidaus reikalų ministerijos biurai, ministerijų atstovybės – gal mažiau išlaidi, bet vis tiek ta pati mergelė, tik kita suknelė.

O dabar palyginkime su deklaruojamais reformos tikslais: “panaikinamas tarpinis centrinės valdžios lygmuo”, “sustiprės savivaldos lygmuo”, “priartinamas prie gyventojų paslaugų teikimas”.

Chrestomatinis Lietuvos valstybės valdymo pavyzdys: reformos vilkinamos, o paskui paskubomis priimamos iškreipus jų esmę. Apskričių administracijų naikinimas išskirtinis nebent tuo, kad bene pirmą kartą ne atskiri reformos elementai, o ji visa pripažįstama klaida ir atšaukiama. Tačiau užprogramuota, kad toks pats likimas laukia ir dabartinės. Ir tik 2014-aisiais gal bus padaryta tai, ką reikėjo daryti iš karto – Lietuvą suskirstyti į keturis penkis regionus.