Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija nepritaria architektų užmojui projektuoti naują Muzikinį teatrą mariose. Gal yra ir pigesnių būdų artinti miestą prie uosto?

Klaipėdoje praėjusią savaitę kilusi aštri diskusija dėl galimos naujo Muzikinio teatro statybos vietos (tiksliau, dėl galimybės teatrui iškilti „Memelio miesto“ nuomojamoje teritorijoje arba tiesiog ant vandens „Laivitės“ kauše) dar kartą įrodė, kokia gili praraja, nepaisant popsinės Jūros švenčių vienybės, skiria uostininkus ir kitus uostamiesčio gyventojus. Pirmieji nevengia didžiuotis teatro nelankantys ir nesuvokiantys tokių išlaidų prasmės, antrieji neabejoja socialinės evoliucijos laiptuose stovintys aukščiau visokių jungų, dokininkų ir talmanų. Galiausiai diskusijos suvedamos į tai, kiek milijonų „purvinas ir triukšmingas“ uostas privalo atseikėti miesto gerovei, ir priešininkų stovyklos, nešinos savojo teisumo vėliavomis, išsiskirsto iki kito mūšio.
Negalėtum sakyti, kad neieškoma sąlyčio taškų. Štai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija jau keletą vasarų nuomojamais laivais organizuoja nemokamas ekskursijas po uostą. Viltingai nuteikia ir šią vasarą duris atvėręs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos muziejus – kol kas kuklus ir miestiečiams menkai pažįstamas, tačiau ateityje turintis potencijos virsti būsimo Klaipėdos uosto muziejaus branduoliu.
Yra netgi patalpos, kuriose galima būtų įrengti tokį muziejų: Uosto direkcijos administracijai įsigijus erdvų pastatą, be šeimininko lieka pirmojo Klaipėdos uosto kapitono Liudviko Stulpino namas. Tereikia miesto ir kelių skirtingų ministerijų kuruojamų institucijų sutarimo bei geros valios.

Odesoje akcentų daugiau

Prieš mėnesį Odesoje, kurioje grupė Lietuvos žurnalistų lankėsi tos pačios Uosto direkcijos dėka, neapdairiai klustelėjome gidės, kieno pinigais pastatyta didžiausią Ukrainos uostamiestį puošianti šešių aukštų Jūrų keleivių stotis – uosto ar miesto. Ta tik odesietiškai gudriai nusišypsojo: „Ką jūs, iš kur mieste tokie pinigai…“
O juk šioje stotyje ir jos požemiuose, be administracinių patalpų, suprojektuotos ir galerijų erdvės, ir koncertų salė. Visa tai truputį postsovietiškai apleista, bet vyksta tiek parodos, tiek koncertai. Maža to – odesiečiai turi ir atskirą Uosto muziejų, nors atvykus be susitarimo prisibelsti į jį taip ir nepavyko (beje, kitas, gerokai didesnis prestižinio Muzikinio teatro kaimynystėje įsikūręs Karo laivyno muziejus dabar remontuojamas).
Pačiame Jūrų stoties terminalo gale styro švyturį savo forma primenanti ne be uostininkų aukų pagalbos iškilusi cerkvė, kurioje meldžiamasi už žuvusių jūrininkų vėles. Šalia – įvairių amžių jūrinių inkarų ekspozicija po atviru dangumi, kurią turistams padeda apžiūrėti net keturiomis kalbomis įrašytas gido pasakojimas. Ten visi norintieji gali pačiupinėti ir keturių kablių „katę“ – inkarą, puošiantį Odesos miesto herbą.
Tokiame fone ką tik Smiltynėje po ilgamečių vargų iškilęs „Albatrosas“ žuvusiems jūreiviams atminti atrodo kukliai, nors ir moderniai. Beje, mūsiškis berniukas su šuniuku, Kruizinių laivų terminalo krantinėje mojantis praplaukiantiems laivams, Odesoje irgi turi savo analogą – paminklą su kūdikiu ant rankų jūreivio laukiančiai žmonai. „Tai, kuri lieka ant išsvajotos žemės“, – byloja iškaltas sentimentalus poeto posmelis. Ir nors jūreivio žmonos bei kūdikio niekas tenai šventėms neperrenginėja, fotografuojasi prie jų taip pat mielai.

Dviejų eilių teatras

Odesos terminalo požemiuose įrengtoms salėms kruizinių ir keleivinių laivų kaimynystė nė kiek netrukdo. Antra vertus, mūsų architektų ambicijos ant vandens iškelti Klaipėdos muzikinį teatrą, žvalgantis į Geteborgą ar Sidnėjų, irgi neatrodo pamatuotos. Juk į labdaringą vakarą, skirtą naujojo teatro statybos idėjai, neseniai tebuvo parduota aštuonios dešimtys bilietų. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre tiek žiūrovų telpa dviejose parterio eilėse. Ar dėl dviejų eilių teatro verta tuščiagarbiškai mėgdžioti Sidnėjų?
„Klaipėdos architektų fantazijų jau esame prisižiūrėję. Tai, kas dabar vyksta, pavadinčiau šiaurinės uosto dalies plėtros stabdymu. Jis prieštarauja įstatymams. Jeigu tokia invazija nebus laiku sustabdyta, ar neatsitiks taip, kad netrukus miestas turės kompensuoti uosto bendrovėms prarastas pajamas?“ – klausia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.