Dreamstime

Nors pagalvojus apie aludario amatą prieš akis iškyla barzdotas dėdė, besisukiojantis tarp alaus statinių, jau 15 metų aludario patirtį turintis Ričardas Barakūnas šaiposi, kad dabartinėse kompiuterizuotose alaus daryklose aludariai dažniau rašo elektroninius laiškus ar ataskaitas, nei kilnoja grūdų maišus. Tiesa, kaip ir prieš šimtus metų, ragavimas vis dar tebėra vienas pagrindinių aludario užsiėmimų.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Ragauji, uostai skirtingus apynius, grūdus pamali, renkiesi tinkamesnius. Tada prasideda bandomieji alaus virimai ir, žinoma, tenka vėl ragauti, – pasakoja „Kalnapilio-Tauro“ grupės aludaris. – Tai itin svarbu kuriant naujas ar tobulinant senas alaus rūšis. Kadangi tai gyvas procesas, ne viską gali numatyti iš pradžių, alaus savybes ir kokybę tenka nustatinėti savais skonio ir uoslės receptoriais.“

Didelę aludario laiko dalį užima žaliavų parinkimas ir siuntimasis, bandomieji virimai, pirmiausia, žinoma, mažoje alaus darykloje, tada, jei pavyksta, didesnėje, kol per daug žingsnelių ištobulinamas galutinis produktas.

Pasak aludario R.Barakūno, naujos alaus rūšies laukti tenka ilgai. Pirmiausia brandinama idėja, ir tik ją išgryninus prasideda smagumas. Tenka dešimtis ar šimtus kartų skanauti ir gerinti alų, kol galiausiai sukuriama nauja rūšis. Ją degustuoja nemažai žmonių. Eksperimentuojama nuolat, tačiau į masinę gamybą pristatomos tik viena dvi rūšys per kelerius metus. „Kita vertus, lietuviai – konservatyvi tauta. Nors ir nori išmėginti naujas alaus rūšis, bet vis tiek netrukus grįžta prie senųjų. Naujovės sunkokai prigyja“, – pastebi aludaris.

Kaune veikiančios alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovas Marius Horbačauskas apskaičiavo, kad savo kvietinį alų „Balta pinta“ įmonė tobulino maždaug pusantrų metų: „Įvertinti, kiek įdedama darbo, kiek žaliavų sugadinama, sudėtinga, bet, sakyčiau, kalbame apie dešimtis tūkstančių eurų.“

Lietuvoje gaminamas alus atitinka pasaulinius standartus ir nuolat pelno aukštus įvertinimus. Alų gamina 52 Lietuvos įmonės. Didžiausios iš jų yra „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilio-Tauro grupė“, „Volfas Engelman“ ir „Gubernija“. Visos jos pernai išvirė beveik 90 proc. šalyje pagaminamo alaus.

„Švyturys-Utenos alus“, kurio savininkė yra „Baltic Beverages Holding“, užima 40 proc., „Royal Unibrew“ valdoma „Kalnapilio-Tauro grupė“ – per 20 proc.,  o „Volfas Engelman“ – dešimtadalį vietos alaus rinkos.

Alaus rinka traukiasi

„Per dešimtmetį nuo 2005 iki 2014 m. šalies alaus rinka susitraukė apie 11 proc. „Panašiai tiek mažėjo ir gyventojų. Kita vertus, statistika rodo, kad per šį laiką stipriai išaugo turizmas ir turistų išleidžiami pinigai Lietuvoje, bet šiaip alaus suvartojimas vienam gyventojui mažėja“, – konstatuoja Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas,

Bendrovės „Europe Economics Chancery House“ tyrimo duomenimis Lietuvos Valstybė iš alaus sektoriaus per tiesioginius ir netiesioginius mokesčius gauna apie 190 mln. eurų per metus. Remiantis „Nielsen“ Lietuvos mažmeninės prekybos indeksu, šalies alaus rinka stipriai smuko dar 2012–2013 m., kai užfiksuotas 5,6 ir 6,5 proc. kritimas. 2014 m. registruotas 5,3 proc. augimas teikė vilčių aludariams, tačiau šįmet tos viltys vėl ėmė dužti.

Per aštuonis šių metų mėnesius alaus rinka, palyginti su 2014 m. laikotarpiu, susitraukė 2,2 proc. „Dabartinės tendencijos nėra geros, todėl būsime patenkinti, jei alaus pardavimas Lietuvoje išliks toks pat kaip praėjusiais metais. Vis dėlto turbūt metų rezultatai dėl ryškaus alaus pardavimo smukimo birželį ir liepą bus prastesni. Mat šie mėnesiai – pagrindiniai prekybos mėnesiai. Jei jie blogi, vėliau jau sudėtinga išlyginti pardavimus“, – sako S.Galadauskas.

„Švyturio-Utenos alaus“ grupės generalinis direktorius Rolandas Viršilas taip pat prognozuoja smukimą. Remiantis jo bendrovės analitikais, šįmet pardavimas smuks 0,7 proc., o 2016 m. rinka trauksis dar 0,6 proc.

Alaus kainų karai

R.Viršilas užsimena ir apie kainų karus Lietuvos rinkoje, kurie prasidėjo prieš metus, kai jų konkurentai „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir „Volfas Engelman“ pradėjo varžytis dėl didesnės rinkos dalies: „Iš pradžių vienas sumažino kainas, tada kitas, o kadangi rinka bendra, į kainų pokyčius pradėjo reaguoti visi jos dalyviai. Negana to, prisidėjo prekybos centrų konkurencija.“

„Maxima“ paskelbė savo rinkodaros akciją „Atpigo“, į tai tokiu pat žingsniu atsakė ir kiti prekybos tinklai. Taip alaus kainų karas tapo tarsi dvigubas.

Viena vertus, lietuviai ėmė rinktis daugiau geresnės kokybės alaus – mažėjo „ekonominio“ alaus vartojimas, kita vertas, tai ne tik lėmė mažesnes pajamas rinkos žaidėjams, bet ir privedė prie didesnės rinkos konsolidacijos – mažėjo mažesnių alaus daryklų dalis.

„Kažkada mes, trys didieji alaus gamintojai, turėjome apie 80 proc. rinkos, o šiandien mūsų dalis jau siekia 85 proc., – sako „Švyturio-Utenos alaus“ generalinis direktorius. – Jei šie kainų karai nesibaigs, mažesniems gamintojams taps vis sunkiau konkuruoti, ir nenustebčiau, jei prasidėtų jų bankrotai.“

Antra vertus, dar labiau kristi alaus kainai nelabai yra kur. Tai pramonė, kuri  reikalauja nuolatinių inovacijų. „Latvijoje alaus kaina smuko dar žemiau, todėl jų aludariai balansuoja ties pelno ir nuostolių riba. Dėl to jau teko uždaryti keletą alaus daryklų“, – lygina R.Viršilas.

M.Horbačauskas pabrėžia, kad kainą numuša ir konkurenciją stiprina importuojamas pigus alus. Pirmiausia iš Baltarusijos ir Ukrainos. Baltarusijos rublis ir Ukrainos grivina nuvertėję, be to, importuojant alų į ES iš trečiųjų šalių nereikia mokėti muito. „O mes eksportuodami alų į Baltarusiją, Ukrainą ar Rusiją privalome mokėti didelius muitus“, – į nelygiavertę situaciją dėmesį atkreipia S.Galadauskas.

Tačiau apskritai importinio alaus Lietuvoje mažėja. „Vis dėlto pigaus baltarusiško alaus grėsmė mūsų gamintojams išlieka. Tiesa, ji ne tokia didelė kaip prieš keletą metų, kai nuo nulio per dvejus trejus metus šoktelėjo iki 3–4 proc. Be to, baltarusiškas alus dažnai importuojamas su lietuviškomis etiketėmis, pavyzdžiui, „Gaspadoriaus“, „Kapitono“, – sako Aludarių gildijos prezidentas, pridurdamas, kad importas siekia 7,5 proc. šalies alaus rinkos.

„Kalnapilio-Tauro grupės“ vadovas Marijus Kirstukas atkreipia dėmesį į didėjantį aukščiausios rūšies alaus vartojimą: „Dalis vartotojų nuolat ieško naujų ir įdomių alaus rūšių, eksperimentuoja.“

Kylantys tarifai

Nenustojantys augti alkoholio akcizai didina alaus gamintojų sąnaudas. Didžiosioms alaus darykloms prie to prisitaikyti nėra labai sudėtinga, tačiau mažiesiems aludariams tai problema.

2014 m. lapkričio pabaigoje Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė Akcizų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta nuo 2015 m. kovo didinti akcizus alui.

Alaus akcizo tarifas padidėjo 15 proc. Bet Vyriausybė jau siūlo projektą, kad per trejus artimiausius metus alaus akcizas padidėtų dar 25 proc. ir pasiektų ES nustatytą minimalų apmokestinimo akcizais lygį.

„Ačiū už blaivesnį požiūrį, kad tai bus padaryta per trejus metus, nors ir prašėme penkerių. 25 proc. yra didelis šuolis, bet dabar tai bent jau bus lengviau pakeliama. Jei tiek būtų padidinta per metus, verslui būtų labai blogai“, – tikina S.Galadauskas ir primena, kad stipriai kilstelėjus akcizų tarifus lėšų surinkimas mažėjo, nes krisdavo pardavimas.

Verslui planuoti sudėtinga

„Labai sunku plėtoti verslą, kai nežinai, ko laukti, ir neįsivaizduoji, kokį įstatymą ar nutarimą gali priimti valdžia. Didžiausia bėda – nestabilumas. Gerai, kad pastaraisiais metais, kai priimami nauji įstatymai, bent jau gauname laiko prisitaikyti. Kita vertus, kiekvienais metais pasitaiko kokių nors netikėtų perlų“, – piktinasi Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė, „Kauno alus“ generalinė direktorė Lina Šileikienė.

„Biržų alaus“ vadovas Juozas Narinkevičius pasakoja, kad dėl greitai ir netikėtai besikeičiančių įstatymų jo įmonė taip pat kenčia: „Verslas planuoja 3–5 metams, todėl, jei per pusmetį žaidimo taisyklės pasikeičia, tai reiškia nemažus nuostolius. Jei būčiau žinojęs, kaip viskas pasisuks, būčiau elgęsis kitaip.“

Vienos seniausių alaus daryklų Lietuvoje vadovas J.Narinkevičius pasakoja, kad 2010 m. „Biržų alus“ daug investavo į rauginimo talpyklas ir planavo pakeisti senas brandinimo talpyklas. Viskas buvo sutarta ir suplanuota su bankais trejiems metams, tačiau tada iš dangaus nukrito įstatymas dėl taros talpos apribojimo ir alaus nebebuvo leidžiama pilstyti į didesnius nei litro talpos butelius. Teko vėl pertvarkyti visą alaus pilstymo cechą, keisti pilstymo įrangą, nors anksčiau planuota investuoti visai kitur. „Turėjau pigiausią įrangą, pritaikytą pilstyti į 2 litrų plastikinę tarą. Stiklo įrangos apskritai neturėjau. Tuo metu mūsų pardavimas krito nežmoniškai“, – tikina  J.Narinkevičius.

L.Šileikienė pabrėžia, kad pakeitimai iš įmonių reikalauja išlaidų, ir mažiesiems gamintojams kur kas sunkiau prisitaikyti nei didiesiems: „Kai viskas ant tavęs kariama, pradedi skaičiuoti, kiek dar pajėgsi išlikti. „Mažiukams“ darosi vis sunkiau kvėpuoti.“

Mažosioms alaus darykloms sunkiausia

„Šitie metai iš tiesų sunkūs“, – pripažįsta „Biržų alaus“ generalinis direktorius.

„Nielsen“ duomenimis, mažosios alaus daryklos užima vos apie 3–4 proc. šalies rinkos. Nors tai palyginti nėra daug, tačiau jos, dažniausiai gamindamos nišinį produktą, prisijaukino savų vartotojų.

„Labai sunku gerą produktą pagaminti pigiai, todėl mažosios daryklos ir ieško savitų, išskirtinių savo produkcijos pardavimo vietų, tarkim, specializuotų parduotuvių, prekiaujančių tik mažųjų aludarių alumi. Vartotojas, kuris domisi tokiu alumi, ieškos jo būtent tokiose vietose, o ne prekybos tinkluose“, – teigia Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė.

Vis dėlto išeiti į platesnius vandenis nėra lengva. „Biržų alaus“ vadovas sako, kad su prekybos centrais ar kavinėmis tartis nėra paprasta užduotis. „Žinoma, tai dar priklauso nuo to, kaip interpretuosi, kas yra ta maža alaus darykla. Jei maža gamykla yra kaip mano ir pagamina per 3 mln. litrų alaus, konkuruoti sunku. Aišku, stengiamės dirbti visoje Lietuvoje, jau siuntėme keletą bandomųjų eksporto partijų į Angliją, Airiją. Eksportas yra vienintelė išeitis, – pasakoja J.Narinkevičius. – Maža alaus darykla statusu, mokestinėmis prievolėmis nesiskiria nuo didelės. Viskas žiūrima nuo pirmojo litro. Nėra akcizų lengvatų, bet yra begalės apribojimų, tarkim, dėl taros.“

Paklaustas dėl galimos plėtros, J.Narinkevičius nukerta, kad bent artimiausią dešimtmetį to nesiims. „Biržų alus“ ir taip nedirba visu pajėgumu. Aludaris įsitikinęs, kad geriau būti mažesniam, bet gaminti kokybiškesnį produktą. Be to, tokiuose reikaluose galioja domino efektas: žengęs vieną žingsnį, turėsi prie pokyčių pritaikyti visą grandinę.

Rinkos lyderių eksportas auga

Lietuviškas alus eksportuojamas į daugiau nei 30 šalių. Pasak S.Galadausko, tradiciškai viena pagrindinių alaus rinkų Rusija tapo ne tokia svetinga, nes dėl nuvertėjusio rublio lietuviškas alus rusams tampa vis sunkiau įperkamas. Kita vertus, randama kitų rinkų – didėja eksporto srautai į Angliją ir Airiją, kurios kompensuoja netekimus Rytuose.

Vaizdžiai kalbant, alus seka paskui emigrantus: pirmiausia mūsų gamintojai taikosi į lietuvių emigrantų gyvenamus regionus. Bandoma įsitvirtinti ten, ir kai susikuria kritinė vartotojų masė, tada galima bandyti įžengti ir į kokį didesnį prekybos tinklą, plėsti pardavimą.

„Vis dėlto pirmiausia reikia turėti kur numesti inkarą. Įsitvirtinti lietuviškam prekės ženklui užsienyje sudėtinga, užsieniečiai dažnai nė nesugeba ištarti lietuviškų pavadinimų“, – dėsto Aludarių gildijos prezidentas.

„Kalnapilio-Tauro grupės“ vadovas M.Kirstukas mano, kad grupės įmonių eksportas šiais metais turėtų siekti 30 proc. pardavimo. Labiausiai didėjo eksportas į kaimynines šalis ir Ispaniją.

„Volfas Engelman“ kol kas eksportuoja tik 10 proc. savo alaus, tačiau šios bendrovės eksportas kasmet auga net apie 20–30 proc. Jos gaminamam alui Rusijoje ir dabar sekasi puikiai, čia pardavimas, palyginti su praėjusiais metais, išaugo net penktadaliu.

„Švyturio-Utenos alaus“ eksportas taip pat augo maždaug 20 proc. Nors Rusijoje situacija pablogėjo, praradimus Rytuose atpirko padidėjęs eksportas į Angliją ir Lenkiją.

Alaus rinka ir toliau konsoliduosis

Kaip teigia R.Viršilas, kainų karai gali nesibaigti, toliau vyks gamintojų konsolidacija – mažesnių žaidėjų rinkos dalis dar trauksis. Antra vertus, alaus gamintojai vis labiau plės ir įvairins siūlomo alaus pasiūlą.

„Lietuvių skonis alui stipriai keičiasi. Atsiranda daug naujų alaus rūšių, jis tampa dalyku, kuriuo domimasi, į kurį gilinamasi. Deja, ilgai lietuviškas alus buvo suvienodėjęs, didelė dalis gamintojų daugiausia pardavinėdavo šviesų alų, – sako M.Horbačauskas. – Pasaulyje yra apie 400 rūšių alaus. Dažnai renkantis, ką naujo gaminti, tiesiog žiūrima į tai, ko trūksta to alaus gamintojo pasiūloje.“

„Dar neseniai apie 95 proc. viso parduodamo alaus buvo lageris – šviesus lengvas alus. Dabar ši dalis susitraukė iki 75–76 proc.“, – sako A.Vasiljevienė.

Pastaruoju metu daugėja nealkoholinio alaus vartojimas. R.Viršilas tvirtina, kad nealkoholinio kvietinio alaus technologija labai sudėtinga: „Kolegos Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje susidomėję, kaip tai padarėme, ir patys nori pabandyti. Žinau, kad nealkoholinis kvietinis alus gaminamas Vokietijoje, Šveicarijoje, bet pagaminti – vienas dalykas, o kad dar būtų ir skanu – jau sudėtinga.“

„Į rinką neiname su visaip skiestu alumi, nemaišome jo su limonadais. Tai – kažkoks nesusipratimas. Turime tikrai senų receptų, pagal kuriuos sekame alų jau daug metų. Pavyzdžiui, tos pačios receptūros „Širvėnos“ alus gaminamas jau 40–50 metų. Be abejo, kuriame naujų dalykų, bet tai darome per naujas apynių rūšis, prieskonius, skirtingą brandinimo laiką, bet visokių miksų-fiksų, alaus gėrimų tikrai nedarysime“, – kito požiūrio į naujoves rinkoje laikosi J.Narinkevičius.

Kita tarp alaus gamintojų aktuali tema – pakuotės. Dabar stipriai mažėja alaus pardavimas geriausia tara šiam gėrimui laikomuose buteliuose, daugėja skardinių, o beveik 45 proc. taros sudaro plastikiniai buteliai.

Nuo vasario 1-osios įsigalios užstato sistema visai tarai, ne tik stiklui. Tokių įrenginių, kaip ką tik Lietuvoje pristatytas pirmasis taromatas, netrukus stovės didžiojoje dalyje šalies prekybos centrų, Nors tai bus ekologiškiau, dalis mažųjų alaus daryklų nuogąstauja, kad tai pakenks jų konkurencingumui.

2016 m. žaidimai rinkoje taps dar įdomesni, nes prisidės vienas rimtas ir, tikėtina, agresyvus žaidėjas – prekybos tinklas „Lidl“.