Arūnas BRAZAUSKAS

Laimingi atrodo tiktai totalitarinių santvarkų valdiniai. Privalomai laimingi, nes viešai rodomo entuziazmo stoka gali sukelti visokiausių nemalonumų. Bet valstybių, kurių valdžia pavydžiai seka emocijų raišką, ne tiek jau daug. Gal net viena vienintelė – Šiaurės Korėja. Kitose pasaulio vietose galima būti daugiau ar mažiau nepatenkintiems valdžia, tik nereikia su savo teisybe lįsti į akis.

Pavyzdžiui, Rusijoje yra opozicinės žiniasklaidos kanalų, yra viešai savo nuomonę reiškiančių intelektualų, tačiau jų politinė įtaka menka. Užtat Rusijoje geriau neprotestuoti gatvėse – jeigu nenorima patekti į juodus sąrašus, būti sulaikytiems policijos, galiausiai atsidurti kalėjime.

O demokratijos ir žodžio laisvės sąlygomis nepasitenkinimas yra vyraujanti nuotaika. Galima neslėpti, kad valdžia nepatinka. Maža to, jei norima permainų, valdžią būtina be gailesčio kritikuoti.

Nuomonė išreiškiama per kiekvienus rinkimus. Patenkinti tie, kurie metų metais nekeičia pažiūrų ir balsuoja už tas pačias partijas. Bet gal juos reikėtų vadinti sustabarėjusiais, o ne patenkintais?

Ryžtingi valdančiųjų veiksmai patinka liaudžiai. Todėl prieš rinkimus galima laukti parodomųjų veiksmų – netgi karinių, nors karinės avantiūros būdingesnės diktatūroms. Vis dėlto kietai besielgiantys vadovai pelno simpatijų, net jeigu vien pažvangina pentinais. Antai JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kad ir koks nepraustaburnis būtų, sulaukė anaiptol ne skystų plojimų, kada apšaudė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgas. Į Šiaurės Korėją nusitaikę JAV karo laivai – irgi pliusas D.Trumpui. Žinoma, kol neprasidėjo dviejų branduolinių valstybių karas.

Naujasis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas turi mažiau galimybių demonstruoti valstybės karinę galią, užtat yra jaunas ir žvalus – galintis statyti į vietą senus politinius alfa patinus. E.Macronas užsidirbo taškų vienąkart atlaikęs verčiantį iš koto D.Trumpo rankos paspaudimą (šis besisveikindamas timpteli už rankos tarsi dziudo imtynininkas), kitą kartą tol spaudęs D.Trumpo leteną, kol tas ją ištraukė.

Nors Lietuvos Prezidentė metiniame pranešime ką tik pasakė: „Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka“, ryžtingi gestai imponuoja tol, kol neliečia pačių piliečių. Su vėzdu geriau mojuoti prieš svetimus. Kada ryžtingos priemonės nukreipiamos į šalies vidų, piliečiai sunerimsta: negi rimtai ketinama ką nors griežtinti, drausti, riboti? Nepasitenkinimas dėl valdžios neryžtingumo staiga virsta baime, kad valdžia bus per daug ryžtinga.

Viešosios erdvės šurmuliavimas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų – tokios nuotaikų švytuoklės atvejis. Viena vertus, yra nemažai piliečių, kuriems patinka kietas kalbų stilius. Tačiau kada kalbos virsta įstatymo kūnu, kyla abejonių ir jas išreiškiančio burbėjimo banga.

Pavyzdžiui, internete galima atrasti, kur pasirašyti po Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės kreipimusi „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Iš valdžios reikalaujama būtent konkrečių veiksmų: „Tris dešimtmečius vykstantį Lietuvos tautos ir valstybės irimą įmanoma sustabdyti tik valingais politiniais sprendimais.“ Seimo priimti alkoholio prekybos, vartojimo ir reklamos sugriežtinimai – būtent valingas politinis sprendimas. Kitas klausimas – ar tai sumažins alkoholio vartojimą šalyje?

Politinė valia irgi įveikiama valia. Jei tau nėra 20 metų, gali susitarti su alkoholinę pilnametystę pasiekusiais draugais, kad aprūpintų tave svaigalais. Alkoholio reklamos ribojimai paskatins kai ką dažniau užsukti į alkoholio skyrius parduotuvėse ir pagal kišenę tapti someljė sau pačiam, gal giminėms ir draugams. Draudimai ir kliūtis – ne pačios blogiausios priemonės jaunimo išmanumui ugdyti.

Tai, kad politinės diskusijos šalyje persunktos nepasitenkinimu, tik liudija, jog esame demokratinė šalis. Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos turėtų imponuoti tiems, kurie mano, jog šalyje per mažai draudimų. Pagaliau valdžia parodė valią ir dar šį bei tą uždraudė. Kažkiek gadina nuotaiką tai, kad vyraujant nepasitenkinimui atsiranda dalykas, dėl kurio negali nuoširdžiai išsikeikti ant valdžios. Pro sukąstus dantis tenka pripažinti, kad pasekmės neaiškios, bet vargu ar bus blogos. Prezidentė po pataisomis pasirašė laisva, nesusisaisčiusia ranka. Koks skirtumas, ar ji buvo patenkinta, ar nepatenkinta, – svarbu parašas.