Šiuo metu 3 mlrd. planetos žmonių gyvena laisvose ir demokratiškose valstybėse, 1,5 mlrd. pusiau laisvose šalyse, o 2,5 mlrd. – visiškai autoritarinėse valstybėse.

XX a. paskutinį ketvirtį praūžusi trečioji demokratizacijos banga įtvirtino atstovaujamąją demokratiją, kaip pasaulyje dominuojantį valstybės tvarkymo principą. Tačiau pastarųjų metų pasaulinės tendencijos kelia nerimą – stiprėja autoritarinių režimų pozicijos, o silpnų demokratijų rodikliai vis smunka.

Tarptautinės tendencijos

Kasmet politinių ir pilietinių laisvių rodiklių svyravimus ir tendencijas tirianti tarptautinė nevyriausybinė organizacija “Freedom House” pastebi, kad šiuo metu kur kas daugiau valstybių nei 1989 m. gali būti apibūdinamos kaip laisvos (iš esmės atitinkančios liberalios demokratijos principus). Tokių šalių pasaulyje, remiantis 2010 m. ataskaita, yra 89. Jų gyventojai sudaro 46 proc. (3 mlrd.) visų planetos žmonių.

Iš dalies laisvomis (demokratiškos, bet turinčios esminių trūkumų) įvardijamos 58 valstybės, kuriose gyvena per 1,5 mlrd. žmonių (20 proc. Žemės gyventojų). O prie nelaisvų (autoritarinio režimo) valstybių kategorijos šiame tyrime priskiriamos 47 šalys, kuriose gyvena 2,5 mlrd., arba 34 proc., pasaulio gyventojų (į šią “kompaniją” patenka ir daugiausiai piliečių pasaulyje turinti Kinija).

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad demokratiškos ir iš dalies demokratiškos valstybės dominuoja politiniame pasaulio žemėlapyje. Galbūt JAV politologas Francisas Fukuyama, prieš du dešimtmečius paskelbęs apie liberaliosios demokratijos triumfu pažymėtą istorijos pabaigą, buvo teisus? Vis dėlto pažvelgus į detalesnes trumpojo laikotarpio tendencijas susidaro atvirkštinis įspūdis – demokratijos pozicijos pasaulyje ima braškėti. Remiantis “Freedom House”, praėjusiais metais net 40-yje iš 194 tirtų pasaulio valstybių (apie 21 proc.) įvairūs demokratijos rodikliai suprastėjo.

Beje, tarptautiniu lygiu blogėjanti žmogaus teisių ir laisvių padėtis pastebima jau ketverius metus iš eilės. Tai ilgiausias tokio nuosmukio periodas per visą 40 metų šios organizacijos atliekamų tyrimų istoriją. “Freedom House” ekspertų teigimu, per pastaruosius ketverius metus dažniausi pažeidimai buvo prigimtinės žodžio ir asociacijų laisvės ribojimai autoritarinėse valstybėse. Konstatuojama, kad prie demokratijos būklės prastėjimo pasaulyje daug prisidėjo nevaldoma korupcija ir teisės viršenybės sunkumai demokratiją bandančiose įtvirtinti šalyse. Pastarieji metai taip pat įeis į istoriją dėl neteisėtai nuverstos ne vienos valdžios (arba, atvirkščiai, neteisėtai pratęstos ne vienos kadencijos), susidorojimo su žurnalistais ir nevalstybinių subjektų (religinių ekstremistų, narkotikų kartelių) inicijuotų smurto protrūkių.

Atskirų regionų bėdos

Kaip ir buvo galima tikėtis, stiprūs demokratijos bastionai išliko Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika. JAV prezidento Baracko Obamos administracija bandė taisyti abejotinus ir nuolat kritikuojamus Amerikos demokratijos ypatumus, ypač užsienio politikos srityje: nuspręsta uždaryti Guantanamo kalėjimą, JAV pareigūnams oficialiai uždrausta naudoti kankinimo metodus. O Vakarų Europoje pastaraisiais metais didžiausi iššūkiai iškilo stengiantis apibrėžti santykius su imigrantais, ypač musulmonų mažumų atžvilgiu. Vis dėlto tai nepadarė didesnės įtakos tradiciškai puikiems šio regiono įvertinimams demokratijos atžvilgiu.

"Veido" archyvas

Vidurio ir Rytų Europoje pastaraisiais metais buvo galima įžvelgti keletą teigiamų tendencijų. Tarkime, Balkanų šalyse su Kosovu, kuriame įvyko demokratiški rinkimai, pakilo pilietinių laisvių lygis. Bet dalyje buvusių Sovietų Sąjungos respublikų tendencijos kitokios – jos toliau “sėkmingai” ritosi žemyn arba įsitvirtino jau pasiektame dugne. Štai Dmitrijaus Medvedevo gražūs priešrinkiminiai pasisakymai apie žmogaus teisių padėties gerinimą po rinkimų taip ir liko tik žodžiai. O, tarkime, Centrinė Azija apskritai įsitvirtino kaip viena represyviausių zonų pasaulyje (Kirgizijos įvertinimas nuo “iš dalies laisva” pasikeitė į “nelaisva”).

Apibendrinant galima teigti, kad, išskyrus Baltijos šalis, vienintelė laisva valstybė buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje išliko Ukraina, bet oligarchinis politinės sistemos pobūdis ir Viktoro Janukovičiaus atėjimas į valdžią kelia abejonių dėl šios šalies demokratiškos ateities.

Kitas regionas Lotynų Amerika, visuomet pasižymėjusi demokratijos lygio svyravimais, pastaraisiais metais susidūrė su rimtais sunkumais. 2009 m. perversmas Hondūre, po kurio priverstinai emigravo buvęs prezidentas Manuelis Zelaya, sukūrė konstitucinių normų pažeidinėjimo chaosą ir lėmė politinių teisių bei žmogaus laisvių lygio smukimą. Venesueloje ir Nikaragvoje demokratijos apraiškų taip pat nepadaugėjo – šių šalių vadovai ir toliau valdžią koncentruoja savo rankose ir valdo nedemokratiškais metodais.

Vis dėlto problemiškiausi demokratijos atžvilgiu yra Afrikos ir Azijos žemynai. Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje demokratijos bejėgiškumą gerai iliustruoja masinis rinkimų rezultatų klastojimas ir smurtas prieš civilius gyventojus Irane, Jordano karaliaus sprendimas atidėti parlamento rinkimus ar nuolatiniai politinės opozicijos persekiojimai Bahreine.

"Veido" archyvas

Regione nuolat fiksuojami smurto protrūkiai: Pakistane, Irake, netgi vienintelėje laisvoje regiono valstybėje Izraelyje. Likusioje Azijos dalyje galima pastebėti ir teigiamų tendencijų, pavyzdžiui, pilietinio karo pabaiga Šri Lankoje ir stebėtina demokratijos sėkmės istorija Mongolijoje. Vis dėlto jas temdė aiškūs demokratinių principų pažeidimai, tokie kaip 29 žurnalistų žudynės Filipinuose, interneto puslapių cenzūra ir nuolatinės represijos, kurių imamasi prieš žmogaus teisių gynėjus Kinijoje.

Rekordiškai smukę demokratiniai rodikliai

Akivaizdu, kad demokratinių procesų tyrėjai šiuo metu susiduria su įdomkiu paradoksu. Trečioji demokratizacijos banga (prasidėjusi 1974 m. vadinamąja gvazdikų revoliucija Portugalijoje) pasaulio režimų žemėlapį pertvarkė taip, kad jai nusiritus demokratiškų valstybių tapo daugiau nei iki tol, bet pastarasis penkmetis pažymėtas rekordiniu demokratinių rodiklių nuosmukiu.

Ar šias trumpojo laikotarpio tendencijas turėtume sureikšminti? “Freedom House” ekspertai atsako taip: su šiomis tendencijomis nekovojant, demokratizacijos erozija gali įgauti vis didesnį pagreitį. Netgi tikėtinas sniego gniūžtės efektas, tuomet pasaulyje kasmet būtų registruojami vis didesni laisvių ir teisių suvaržymai.

Ateityje demokratijos šalininkų nerimui atsirasti pagrindo gali būti dar daugiau. Pasirodo, po George’o W.Busho kadencijos tik 10 proc. JAV – įtakingiausios pasaulio valstybės – gyventojų pasisako už paramą demokratijai tarptautiniu lygmeniu. Įsitikinimas, esą nors demokratija nėra pakankamai efektyvi valdymo forma, bet niekas nieko geriau už ją nesugalvojo, kelia vis daugiau abejonių. Ilgą laiką demokratija buvo siejama su stipria ekonomika (JAV, Vakarų Europos demokratijų pavyzdys), bet tokių autoritarinių režimų kaip Kinija ir Singapūras ekonominė sėkmė pastaraisiais metais priverčia abejoti, ar iš tiesų nėra rimtesnių demokratinio režimo alternatyvų.

Remiantis JAV tyrimų centro “American Enterprise Institute for Public Policy Research” ekonominėspolitikos studijų direktoriaus Kevino Hasseto skaičiavimais, 1991–2005 m. politinėmis represijoms pasižyminčiose valstybėse, kuriose ekonomika gana laisva, ekonominis augimas vidutiniškai buvo 3,66 proc. didesnis nei politiškai laisvose.

Taigi, regis, ateityje demokratija pasaulyje ne tik susidurs su politinių laisvių ir teisių varžymo problemomis trumpuoju laikotarpiu, bet gali tekti atlaikyti ir vadinamojo autoritarinio kapitalizmo, kuris derina ekonomikos sėkmę su politinėmis represijomis, konkurenciją.