Dovaidas PABIRŽIS

Trisdešimties turtingiausių Lietuvos verslininkų bendra turto vertė šiandien jau didesnė už Kirgizijos, Moldovos ar Mauritanijos metinį bendrąjį vidaus produktą. Bendras „Veido“ turtuolių sąraše esančių verslininkų turtas sudaro 4,8 mlrd. eurų. Palyginimui, Lietuvos biudžeto pajamos be Europos Sąjungos paramos 2016-aisiais yra 7,3 mlrd. eurų, o visas valstybės bendrasis vidaus produktas pernai siekė 37,2 mlrd. eurų.

„Veidas“ jau dvyliktą kartą skelbia trisdešimties turtingiausių lietuvių sąrašą. Kadangi turto vertę apvalinome ir penki verslininkai šiemet pasidalijo dvi paskutines sąrašo vietas, šį kartą į jį iš viso pateko 33 asmenys / šeimos.

Turtas padidėjo dešimtadaliu

Per metus „Veido“ sąraše esančių turtingiausių asmenų turto vertė padidėjo maždaug puse milijardo eurų, arba beveik dešimtadaliu, nors bend­ra šalies ekonomika augo tik 1,7 proc., ir tai buvo mažiausias Lietuvos bendrojo vidaus produkto padidėjimas per penkerius metus.

Labiausiai didėjo stambiausių verslininkų turto vertė: Nerijaus Numavičiaus – 100 mln. eurų, itin sėkmingai pernai dirbusio „Achemos“ koncerno didžiausios akcininkės Lydos Lu­bie­nės – 75 mln. eurų, „MG Baltic“ savininko Da­riaus Mockaus ir „Norfos“ įkūrėjo Dainiaus Dun­dulio – 50 mln. eurų.

„Vilniaus prekybos“ gru­pės didžiausias akcininkas N.Numavičius šia­me sąraše pirmauja jau šeštus metus iš eilės

Didelės intrigos dėl to, kas užims pirmą vietą tarp turtingiausių lietuvių, nėra ir artimiausiu me­tu greičiausiai nebus. „Vilniaus prekybos“ gru­pės didžiausias akcininkas N.Numavičius šia­me sąraše pirmauja jau šeštus metus iš eilės, o jo bendra turto vertė daugiau nei tris kartus lenkia artimiausius konkurentus. Įvedus eurą, jis tebėra vienintelis Lietuvos milijardierius.

Pirmajame turtingiausiųjų dešimtuke naujų pavardžių neatsirado – čia matome visus tuos pačius verslininkus kaip ir 2015-aisiais. Pakitusi kai kurių jų verslo vertė vos truputį pakoregavo jų pozicijas: „Senukų“ įmonių grupės akcininkai Augustinas ir Artūras Rakauskai su D.Mockumi šiemet dalijasi antrą poziciją, o N.Numavičiaus brolis Vladas bendra savo turto verte aplenkė kitą „Vilniaus prekybos“ grupės akcininką Mindaugą Marcinkevičių.

Į turtingiausių šalies verslininkų sąrašą po pertraukos vėl pateko „KG Group“ akcininkai Tautvydas Barš­tys su sūnumi bei „Vakarų medienos grupės“ savininkas Sigitas Paulauskas. Verslininkai pateko tarp turtingiausiųjų, nes laiku pateikė konsoliduotus savo įmonių duomenis. Jiems atitinkamai atiteko 12–13 ir 16 vieta.

Šiemet sąraše yra ir du nauji veidai – bendrovių „Megrame“ ir „Vilma“ akcininkas Juozas Magelinskas bei Birių krovinių terminalo savininkas Igoris Udo­vic­kis.

Vertiname tai, ką galima įvertinti

Sudarant šį „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą, buvo ver­tinama tai, ką objektyviai galima įvertinti – Lie­tuvoje veikiančias įmones ir jų finansinius rezultatus, pateikiamus ataskaitose Registrų centrui. Informaciją apie akcininkų dalį įmonėse „Veidui“ pateikė kreditų biuras „Creditinfo“.

Neturėjome tikslo ir nebandėme suskaičiuoti privataus verslininkų turto – automobilių, namų, jachtų, me­no kūrinių ar kitų vertybių. Šio sąrašo tikslas yra pa­teikti bendrą šalies verslo vaizdą ir sėkmingiausiai čia dirbančius verslininkus.

Sudaryti šį sąrašą mums padėjo finansų analitikai iš audito bendrovės „Moore Stephens Vilnius“, kurie įmonių ir akcijų vertę skaičiavo atsižvelgdami į įmonių finansinius duomenis: pardavimą, pelną iki mokesčių sumokėjimo, grynąjį pelną, įmonių skolas bei akcininkų valdomą akcijų dalį. Vertinamų bendrovių akcijų vertei apskaičiuoti buvo naudojami lyginamieji daugikliai, pritaikyti atitinkamiems finansiniams rodikliams.

Kaip ir kasmet, negalėjome įvertinti visų turtingiausiųjų, nes dalis įmonių tiesiog laiku nepateikė konsoliduotų duomenų Registrų centrui ir mes neturime galimybių įvertinti jų vertės. Būtent dėl šios priežasties šiemet turtuolių sąraše nėra pakavimo medžiagų gamyba užsiimančios įmonės „Lietpak“ generalinio direktoriaus Prano Kiznio ir „Vičiūnų“ įmonių grupės savininkų Visvaldo Matijošaičio bei Liudo Skieraus.

Neturime galimybės įvertinti ir užsienyje savo veiklą plėtojančių tautiečių turto

Neturime galimybės įvertinti ir užsienyje savo veiklą plėtojančių tautiečių turto. Todėl šiame sąraše nėra Šveicarijoje gyvenančio verslininko Sauliaus Karoso, kurio turtas, kai kurių šaltinių vertinimu, viršija ir milijardą eurų, į Estiją holdingą „Hanner“ perkėlusio Arvydo Avulio, „Icor“ akcininkų  Andriaus Janukonio, Gintauto Jaugielavičiaus ir Lino Samuolio. Nežinome ir tikslesnių krepšininkų sukauptų milijonų, nes aišku tik tai, kiek jie kažkada uždirbo, bet apie tai, kas vėliau buvo daroma su pinigais, žinių nėra.

Ataskaitas vis dar teikia ne visi

Registrų centro duomenimis, kol kas 2015 m. finansines ataskaitas pateikė daugiau nei 64 tūkst. įmonių. O, tarkime, 2014 m. finansines ataskaitas pateikė daugiau nei 69 tūkst. verslo įmonių, taigi iki šių metų pabaigos dar tikimasi sulaukti 5–6 tūkst. įmonių ataskaitų.

Žinoma, negalima teigti, kad visos iki šios dienos finansinių ataskaitų nepateikusios įmonės – nedrausmingos. Konkreti finansinių ataskaitų pateikimo diena kalendoriuje nėra nustatyta, ji priklauso nuo įmonės finansinių metų pradžios bei pabaigos. Dalis įmonių, kurių finansiniai metai nesutampa su kalendoriniais, veiklos finansinius rezultatus deklaruoja metų pabaigoje ar net kitų metų pradžioje. Tačiau vis dar pasitaiko nedrausmingų įmonių vadovų ir savininkų, vengiančių vykdyti šią prievolę.

„Kalbėti apie tokio elgesio motyvus gana sudėtinga, nes sunku rasti įtikinamų argumentų, kodėl galėtų būti nesilaikoma daugiau nei dešimtmetį galiojančių reikalavimų. Neatranda tų argumentų ir verslo vadovai, atsiduriantys prieš teismą, turintį nuspręsti dėl baudos už finansinių ataskaitų nepateikimą dydžio. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas finansines ataskaitas vengiantiems teikti įmonių vadovams numato baudas nuo 289 iki 2896 eurų. Kasmet šimtams įmonių vadovų surašomi administracinių teisės pažeidimų protokolai, skiriamos baudos“, – sako Registrų centro atstovas Aidas Petrošius.

Pastebima, kad didesnį poveikį nei baudos daro viešumas

Pastebima, kad didesnį poveikį nei baudos daro viešumas. Registrų centras jau keletą metų skelbia finansines ataskaitas nuslepiančių įmonių sąrašus. Itin efektyvus pasirodė esąs bendradarbiavimas su kreditų biuru „Creditinfo“, kuris šiemet apskritai neskaičiuoja kredito reitingo savo duomenis nuslėpusioms įmonėms. Palyginti su 2004 m., kai įmonėms pirmąsyk teko pateikti finansines ataskaitas Juridinių asmenų registro tvarkytojui, finansinių veiklos rezultatų deklaravimas pagerėjo maždaug dvigubai.

Turkijos ar Pietų Korėjos kelias?

Pernai patekti į Lietuvos turtingiausiųjų trisdešimtuką užteko 35 mln. eurų turto, 2016-aisiais ši kartelė pakilo 5 mln., todėl paskutinieji sąraše yra sukaupę po 40 mln. eurų turto. Dau­gumai didžiausių šalies verslų praėję metai bu­vo sėkmingi, jų pelnai augo, taigi didėjo ir sa­vininkų turtas.

Apytiksliais skaičiavimais, turtingiausių verslininkų tiesiogiai valdomose įmonėse iš viso dirba apie 85 tūkst. darbuotojų, per 2015-uosius jos papildomai įdarbino apie tūkstantį darbuotojų.

„Atmetus tam tikras besivystančias rinkas, akcijų rinkos pernai augo visame pasaulyje. Šis augimas iš dalies prisideda net ir prie nelistinguojamų įmonių vertės didėjimo. Kitas dalykas – Lietuvos ekonomikos padėtis iš tiesų yra pakankamai gera, Rusijos embargas jos rezultatų ir tų sričių, kurios yra labiausiai susijusios, nepaveikė taip stipriai, kaip buvo galima tikėtis piešiant pesimistinį scenarijų. O didelėms įmonėms sekasi geriau didelėje dalyje pasaulio – jos gali samdytis brangiau apmokamus vadovus, įgyvendinti didesnes idėjas, lengviau atrasti lėšų investicijoms. Priešingai nei smulkusis verslas, kuris turi sugaišti daug laiko ieškodamas, iš kur pritraukti kapitalo. Didžiosios Lietuvos įmonės po krizės naudoja nedidelę dalį skolintų lėšų, galima sakyti, turi pinigų perteklių“, – aiškina Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.

Lietuva – ganėtinai ma­ža rinka ir pasiekti masto ekonomiką joje nėra taip paprasta

Ar tai reiškia, kad didelių įmonių verslas Lie­tu­voje yra stabilesnis, joms sekasi geriau ir jos įne­ša reikšmingesnę dalį į bendrą šalies ūkį? „Nor­dea Bank Lietuva“ Baltijos šalių tyrimų pa­da­linio vadovo Žygimanto Maurico nuomone, tai natūralus procesas, nes Lietuva – ganėtinai ma­ža rinka ir pasiekti masto ekonomiką joje nėra taip paprasta. Todėl tai, ką Lietuvoje vadiname stambiu verslu ir didelėmis įmonėmis, dažnai anaiptol taip nebūtų vadinama Vokietijoje ar net Lenkijoje. Tą rodo ir 500 didžiausių Rytų bei Vidurio Europos įmonių sąrašas, kuriame lietuvišką verslą galima suskaičiuoti dviejų rankų pirštais.

Pasaulinės tendencijos taip pat panašios: didelės įmonės sugeba generuoti didesnę pridėtinę vertę, jų rezultatai geresni, nes jos gali pasinaudoti gerai išplėtotomis logistikos grandinėmis, turi didesnę derybinę galią. O smulkiųjų įmonių veiklos kelias yra konkurencija dėl savo lankstumo, inovacijų ir išskirtinių produktų kūrimas.

Vis dėlto, pasak ekonomisto, būtent didelės įmonės įneša didžiąją dalį įplaukų į biudžetą, nors Lietuvoje maždaug 80 proc. darbuotojų dirba smulkiose ir vidutinėse bendrovėse.

„Šios bendrovės sukuria didžiąją dalį pridėtinės vertės ir sumoka didžiausią dalį mokesčių. Kuo didesnė įmonė, tuo mažesnė tikimybė, kad ji slėps mokesčius. Greičiausiai ji bent jau oficialiai mokės ir didesnį atlyginimą. Dažnai sakome, kad reikia skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, bet tai tikslinga daryti, jeigu tikimasi, kad jis kažkada išaugs į didelį. Tai ir lemia valstybių skirtumus, būtent taip jos tarpusavyje konkuruoja, nesvarbu, ar tai prekyba, pramonė, ar informacinės technologijos. Kita vertus, labai svarbu užtikrinti, kad tokių įmonių pridėtinė vertė nebūtų kuriama dėl monopolinės situacijos – rinkos užėmimo. Lietuvoje vis dar turime tokių sektorių ir tokių verslų“, – dėsto Ž.Mauricas.

Ekonomistas pateikia Turkijos bei arabų valstybių pavyzdį: šiuose kraštuose tradiciškai yra labai daug smulkiojo, šeimos verslo, ir istorija rodo, kad tai bendrai valstybių raidai nėra pati palankiausia sistema. Turkijos ekonomiką pagal įvairius ekonomikos rodiklius lenkia ir Lietuva, nors ši šalis, būdama palankioje geografinėje vietoje, priklausydama NATO ir nepatyrusi sovietinės okupacijos, turėjo kur kas geresnes galimybes sparčiai žengti pirmyn.

Priešingai, valstybės, gebančios susitarti dėl didesnių projektų, šiandien yra žinomos kaip sėkmės istorijos: tai Pietų Korėja, Taivanas, pastaruoju metu tuo pat keliu žengia ir Kinija. Šios šalys savo išsivystymo lygiu sparčiai vejasi Vakarus.

Tokiu keliu nuėjo ir ilgą laiką tik stagnacija ir masine emigracija pasižymėjusi Airija: šiuo metu ji pirmauja pagal rizikos fondų valdomus indėlius visoje Europos Sąjungoje, ten įsikūrusios vienos didžiausių pasaulyje biotechnologijų, informacinių technologijų ir finansų įmonės.

„Tokių įmonių bei institucijų reikia ir Lie­tuvai, kad galėtume eksportuoti. Šiandien turime paslaugų centrų, bet tam, kad galėtume kalbėti apie Lietuvą kaip paslaugų eksporto industriją, reikėtų tai padauginti bent dešimt kartų. Negalima tikėtis, kad iš dešimt karvių gims kažkokie dideli verslai“, – apibendrina Ž.Mauricas.

Pelningiausia vis dar prekyba

Maždaug pusė turtingiausių Lietuvos žmonių sąraše esančių verslininkų savo turtą susikrovė iš prekybos, kita pusė – pramonės srityje. Sąraše taip pat yra po tris logistikos ir žemės ūkio sektorių bendroves bei viena turto valdymo įmonė. Didžiausius turtus lietuviams iki šiol krauna prekyba – šioje srityje veikia aštuoni iš dešimties turtingiausių Lietuvos žmonių.

Lietuva nėra visiškai unikali šalis, nors daugelyje kitų pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių įsitvirtino Va­ka­rų kapitalo prekybos centrai, o nacionalinis ka­pitalas ten neįsiskverbė

Investuotojų asociacijos valdybos pirmininko V.Plunksnio teigimu, Lietuva tuo nėra visiškai unikali šalis, nors daugelyje kitų pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių įsitvirtino Va­ka­rų kapitalo prekybos centrai, o nacionalinis ka­pitalas ten neįsiskverbė. Tačiau, pavyzdžiui, Kroa­tijoje ir Serbijoje didžiausios mažmeninės prekybos įmonės taip pat priklauso nacionaliniams investuotojams.

Vis dėlto pažvelgę į dažną analogišką turtingiausių žmonių sąrašą ten atrastume bankų, finansų, draudimo ar investicijų įmonių vadovų, kurių mūsų turtuolių sąraše nėra.

Pernai lapkritį žurnalistų Lato Lapso ir Kris­tinos Jančevskos sudaryto turtingiausių Lat­vijos žmonių sąrašo aukščiausiose pozicijose atsidūrė ABLV banko savininkai Olegas Filas ir Ernestas Bernis, kurių turtas įvertintas daugiau kaip 300 mln. eurų. Trečią ir ketvirtą poziciją užėmė Leonidas Esterkinas (266 mln. eurų) ir Arkadijus Suharenka (136 mln.), „Rietuma banka“ akcininkai. Pirmajame turtingiausių Latvijos žmonių dešimtuke taip pat yra verslininkų iš nekilnojamojo turto, azartinių lošimų, farmacijos, gamybos ir miško pramonės sričių, bet nė vieno prekybininko.

Analogiškame Estijos turtuolių sąraše, kurį su­daro verslo dienraštis „Aripaev“, pirmauja in­ter­ne­tinės pinigų perlaidų platformos „Trans­fer­Wi­se“ įkūrėjas Kristo Kaarmannas (234 mln. eu­rų), kitam šio verslo kūrėjui Taavetui Hinrikusui pernai atiteko trečia vieta. Antras są­raše liko kelių transporto įmonių savininkas Ole­gas Ossinovskis. Į pirmąjį dešimtuką taip pat pateko skalūnų pramonės, azartinių lošimų, ge­ležinkelių, laivų statybos šakose dirbantys verslininkai. Beje, į pirmąjį dešimtuką estai įtraukė ir Estijoje investavusios „Maximos“ akcininką N.Nu­mavičių.

„Forbes“ 2015 m. pasaulio milijardierių sąraše yra ir penki turtuoliai iš Lenkijos. Trys iš jų turtus susikrovė iš pramonės, po vieną – iš telekomunikacijų bei finansų verslo.

Finansams reikia pasitikėjimo

Kaip pabrėžia ekonomistas Ž.Mauricas, žodis „kreditas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „pa­sitikėjimas“, būtent todėl finansų srityje labiausiai garsėja valstybės, kuriomis pasitikima užsienyje ir kuriose piliečiai visų pirma pasitiki vieni kitais. Šiuo atveju, priešingai nei prekyboje ar pramonėje, galioja patarlė „vienas lauke ne karys“, nes didelių finansinių struktūrų su ilgalai­ke pridėtine verte veikiant po vieną sukurti be­veik nėra galimybių.

„JAV, Didžioji Britanija turi ilgametes tradicijas, tačiau finansų srityje kyla naujos lyderės – tai Liuksemburgas, Singapūras, kur bėga visi Azijos pinigai. Taip vyksta, nes tomis valstybėmis pasitikima. Latvija, beje, taip pat yra Centrinės ir Rytų Europos finansų mini centras. Nors daug kas sako, kad tai rizikinga, ypač kai kalbama apie pinigų plovimo prevenciją, bet manyčiau, kad su tuo bet kokiu atveju susiduriame visada. Lietuvoje sunku apie tai kalbėti, kai net nepasitikime savo kaimynais. Žmonės nepasitiki vieni kitais, verslas darbuotojais, darbuotojai verslu, žmonės valdžia, valdžia verslu – esant tokiai atmosferai sunku sukurti kažką stambesnio, kai kiekvienas kovoja už save. Pajamų generavimas iš šios srities daugiausia yra grąža už pasitikėjimą“, – aiškina ekonomistas.

Paskutinis bankininkas į „Veido“ turtuolių sąrašą pateko prieš ketverius metus – tai buvo Ūkio banko savininkas Vladimiras Romanovas. Dar anksčiau turtingiausių lietuvių gretas paliko „Snoro“ banko akcininkai. Naujų verslininkų, veikiančių šioje srityje, per metus neatsirado.

Pasak V.Plunksnio, buvę didieji lietuviški bankai buvo privatizuoti skandinavų kapitalo ir, pasibaigus „Snoro“ ir Ūkio bankų istorijai, užsienio investuotojai didesnės konkurencijos nesulaukia – jiems priklauso 70–80 proc. visos Lietuvos rinkos. O lietuviškas Šiaulių bankas turi gana išskaidytą akcininkų struktūrą. Todėl, kitaip nei daugelyje kitų valstybių, turtingų vietinių bankininkų Lietuvoje nebeturime.

Nauji stambūs verslai kuriasi lėtai

Priešingai nei kaimyninėje Estijoje, tarp turtingiausiųjų nėra ir jokių informacinių technologijų verslo atstovų. Neseniai įvykusio vienos didžiausių Estijos informacinių technologijų įmonės „Nortal“ pardavimo sandorio vertė siekė 30 mln. eurų, taigi tai negeneruoja tokių didelių pajamų. Be to, Lietuvoje daugelis IT įmonių priklauso užsienio investuotojams, todėl jų savininkai taip pat nepatenka tarp turtingiausiųjų. Vertingi startuoliai, tokie kaip „Vinted“, irgi iš dalies nėra lietuviškos įmonės, nes pagrindinė įmonė paprastai būna registruojama užsienyje, todėl turto vertinimas klasikine metodika šiems verslams ne visai tinka.

Vis dėlto kitas, bendresnis turtingiausių lietuvių verslų bruožas yra tas, kad daugelis jų iki šiol yra privatizuotos, sėkmingai sovietmečiu veikusios gamyklos, kurių produkciją jų vadovams pavyko sėkmingai pritaikyti ir realizuoti pasikeitus santvarkai. „Tuščioje vietoje“ įsikūrusių ir nuo nulio pradėjusių verslininkų tarp turtingiausiųjų – vos keletas.

Turime ir gerų pavyzdžių – tai medienos pramonė, kuri susikūrė jei ne nuo nulio, tai nuo labai žemo starto

„Nėra smagu, kad trisdešimtuke vis dar matome tas pačias įmones, – norėtųsi daugiau pokyčių, dinamikos. Reikia visą valstybės politiką kreipti taip, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau pridėtinę vertę kuriančių didesnių įmonių, nes šiandien daugelis jų vis dar yra sovietinės, pradedant „Mažeikių nafta“, dviem trąšų gamyklomis ir kitomis. Dalis įmonių naudojasi tuo metu sukurta infrastruktūra, į šią sritį iš dalies patenka ir biotechnologijų įmonės, tik šiuo atveju buvo įdėta daug darbo, kad jos taptų konkurencingos ir prisitaikytų prie Vakarų standartų. Žinoma, turime ir gerų pavyzdžių – tai medienos pramonė, kuri susikūrė jei ne nuo nulio, tai nuo labai žemo starto. Kyla ir metalo apdirbimo pramonė, tik reikėtų daugiau į tai kryptingai investuoti“, – pataria Ž.Mauricas.

Verslo įvaizdis nepagerės

Bene kasmet rašydami apie turtingiausius Lietuvos verslininkus kartu darome ir išvadą, kad verslininko vaidmuo šalies gyvenime ir įtaka jos raidai vis dar nėra deramai suprasta bei įvertinta, visuomenė į verslumą dažnai žiūri įtariai, o į verslininką – pirmiau kaip į išnaudotoją, o ne kaip į darbo vietų kūrėją ar mokesčių į biudžetą mokėtoją. Turbūt todėl Lietuvoje, apklausų duomenimis, mažai žmonių užsiima arba nori užsiimti verslu, pastebimas bendras verslumo trūkumas.

„Kad ir kalbėtume apie naująjį Darbo kodeksą: jei jau darbuotojai kritikuoja, kad jis toks geras darbdaviams, tai tuomet pereik į kitą barikadų pusę, kurk verslą, ir turėsi geras sąlygas. Bet kritikuodami žmonės net nemąsto pereiti į kitą pusę. Pasirodytų, kad gyvenimas nėra toks, kaip atrodo teoriškai. Jeigu daug kas buitiniu lygiu įsivaizduoja, kad pelno maržos – neįsivaizduojamai didelės, tai realybė yra kitokia“, – tendencijas apibūdina Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V.Plunksnis.

Vis dėlto tikėtis, kad verslininkų ir verslo įvaizdis staiga pagerės, neverta. Prie to prisideda ir korupcijos skandalai: šiemet du iš dešimties turtingiausiųjų sąrašo verslininkų buvo minimi politinės korupcijos tyrimuose, o tai, be abejo, neprisidėjo prie jų įvaizdžio gerinimo.

Šių metų gegužę Lietuvos politinį lauką sudrebino milžiniškas skandalas – Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo tyrimą dėl neskaidrių „MG Baltic“ ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio ryšių. Įtariama, kad politikui bu­vo perduotas itin didelis, 106 tūkst. eurų, ky­šis, kaip manoma, dėl palankių sprendimų, susijusių su koncerno įmonių projektais.

Politiko papirkimu įtariamas „MG Baltic“ vi­ceprezidentas Raimondas Kurlianskis buvo suimtas ir 20 dienų praleido Lukiškėse. Šis tyrimas sudavė ir triuškinantį smūgį liberalų reitingams – jie nukrito daugiau nei du kartus ir ši partija prarado būsimų Seimo rinkimų favoritės pozicijas.

Į Specialiųjų tyrimų tarnybos akiratį pateko ir „Norfos“ akcininkas D.Dundulis, kuris kaip specialusis liudytojas buvo apklaustas tyrime dėl prekybos poveikiu. Šiame tyrime įtarimai dėl to buvo pareikšti dienraščio „Lietuvos rytas“ vienam iš akcininkų ir vyriausiajam redaktoriui Gedvydui Vainauskui, o partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovas Rolandas Paksas taip pat buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas. STT įtaria, kad G.Vainauskas sutarė su R.Paksu, kad šis už kyšį paveiks valdininkus leisti naudoti „Norfos“ parduotuvę Prienuose. Tiriant šį įvykį įtarimai pareikšti ir buvusiam ilgamečiam „Omnitel“ vadovui Antanui Zabuliui.

Nors tiek Vilniaus apygardos, tiek apeliacinis teismas vėliau nusprendė baudžiamąją bylą grąžinti prokuratūrai, tokie tyrimai neleidžia išsklaidyti paplitusio klaidingo įsivaizdavimo, kad bendras gėris yra kuriamas nepriklausomai nuo verslo.

Turtuolių sąrašas – pasaulio ir Lietuvos ekonominio gyvenimo    atspindys

Sigita Pranckėnaitė,

UAB „Moore Stephens Vilnius“ įmonių finansų analitikė, Investuotojų asociacijos narė

„Bet kokios akcijos, obligacijos arba verslo vertė šiandien yra nustatoma pagal gautus ir išleistus pinigų srautus, kurie, tikėtina, realizuosis per likusį tam tikro turto gyvenimą, perskaičiuotus į dabartinę vertę pagal tam tikrą diskonto normą.“ (Johnas Burras Williamsas, 1938)

Diskonto norma – tai pinigų kaina. Paprasčiausiai ją galima suprasti kaip tam tikrą palūkanų normą ar investicijų grąžą: šiandien turimi 100 eurų po metų gali būti verti 105 eurų, jeigu pinigai bus investuoti ir generuos 5 proc. metinę grąžą.

Mėgstantys investuoti į banko indėlius, tikėtina, dar ilgai tokių palūkanų nesulauks dėl Europos centrinio banko (ECB) tęsiamos pinigų spausdinimo politikos, o tai, žinoma, naudinga Lietuvai, nes namų ūkiai ir verslas gali skolintis pigiai. Lietuvos banko duomenimis, ilgai mažėjęs, verslo paskolų portfelis 2016 m. kovo mėnesį pradėjo augti. Pinigų finansų įstaigų ne finansų bendrovėms teikiamų paskolų portfelis per metus padidėjo 4,6 proc. Jį stipriai paveikė 2016 m. sausį įvykęs „Teo“ ir „Omnitel“ susijungimas. Sandoriui įvykdyti iš Lietuvos bankų buvo pasiskolinta 150 mln. eurų ir jie buvo sumokėti už akcijas. Eliminavus šį sandorį, paskolų ne finansų bendrovėms portfelis augo 2,5 proc.

Skirtingi verslai turi skirtingą riziką ir todėl nevienodą pinigų kainą. Skirtingi investuotojai skirtingai vertina riziką ir pinigų kainą (darant prielaidą, kad visi turi tokią pat informaciją apie verslą). Dėl šių priežasčių verslo vertinimas yra arčiau meno, nei mokslo. Rinkoje neatitikimai tarp verslo kainos ir vertės susidaro dėl įvairios informacijos turėjimo arba neturėjimo bei skirtingo jos interpretavimo. Jeigu tam tikrais metais ar keletą metų verslas generuoja nuostolį ir yra labai sunku prognozuoti ateities pelną, tada galima bandyti įvertinti, kiek akcininkai gautų pinigų įmonę likvidavus – pardavus visą turtą ir grąžinus visas skolas. Skamba paradoksaliai, bet kartais „miręs“ verslas būna vertingesnis nei „gyvas“.

Įvertintas verslo vertes apvalinome, kad nesusidarytų klaidinantis tikslumo jausmas. Reikia prisiminti, kad čia tik eksperto įvertinimas, o ne absoliuti tiesa. Mūsų vertinimas yra arčiau „pirkėjo“, o ne „pardavėjo“ kainos. Taigi vertinimai yra konservatyvesni, nes pirkėjai dažnai įkainoja verslus pigiau nei pardavėjai – prisiminkite save.

Vidurvasarį ir vėl apžvelgiame, kaip keitėsi turtingųjų turtai ir kas tam turėjo daugiausiai įtakos. Verslų ir bet kokių kitų turtų gravitacijos jėga yra ilgalaikės palūkanų normos. Nuo 2016 m. kovo 1 d. vienų metų EURIBOR yra įžengęs į neigiamų palūkanų lauką ir, tikėtina, jame bus dar gana ilgai. ECB 2016 m. liepos 21 d. su sprendimu nekeisti palūkanų normų išplatino poziciją, kad tikisi, jog palūkanų normų buvimas dabartinio ar dar žemesnio lygio „užsitęs ir tęsis ilgiau turto supirkimo programos laikotarpio“.

JAV federalinis rezervas (FED) per pastarąjį posėdį birželio mėnesį taip pat paliko galioti tas pačias bazines palūkanų normas, kurios šiuo metu siekia tarp 0,25 ir 0,5 proc., nors tikėtina, kad jos gali būti padidintos dar šiais metais dėl augančio ekonominio aktyvumo, ko negalima bent jau kol kas taikyti Europai.

Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos gerokai supurtė Europą. Pagrindiniai klausimai po „Brexit“: ar atsiras šalių, kurios po „Brexit“ taip pat nuspręs pasitraukti? Kokių reformų reikia, kad ES išliktų stabili ir vieninga? Italijoje 2016 m. rudenį vyks konstitucinis referendumas, ir jeigu jis žlugs, tuomet centro kairės Demokratų partijos lyderis ministras pirmininkas Matteo Renzi, tikėtina, pasitrauks iš pareigų ir Italijoje gali kilti politinis bei ekonominis chaosas, o tai taip pat gali turėti įtakos bankų krizei Europoje. M.Renzi siekiai apima konstitucines reformas ir įstatymų pakeitimus, kurie gali grąžinti nusivylusių italų pasitikėjimą politika. Vokietijoje ir Olandijoje kitais metais irgi vyks rinkimai.

Tarptautinis valiutos fondas po „Brexit“ atnaujino ekonomikos augimo prognozes: Didžiajai Britanijai 2017 m. planuojamas 1,3 proc. augimas, Europai – 1,7 proc. ir pasauliui – 3,4 proc., jas atitinkamai sumažindamas 0,9, 0,2 ir 0,1 proc.

Visa tai turi įtakos ir Europos akcijų indeksui 350 (IEV), kuris per metus nusirito 13,6 proc. ir nesiekia 2013 m. lygio, kai S&P 500 per metus pakilo 1,7 proc. ir stabiliai stiebiasi toliau: liepos mėnesį pirmosios įmonės, tokios kaip „Alcoa“, „Yum! Brands“, „JPMorgan Chase & Co“, anksčiausiai paskelbusios savo 2016 m. antrojo ketvirčio finansinius duomenis, stebina analitikus geresniais rezultatais, kurie viršijo jų lūkesčius. Pagal JAV darbo statistikos duomenis, sukuriamų naujų darbo vietų birželio mėnesį taip pat daugėjo.

Lietuvos akcijų indeksas („OMX Vilnius“) per tą patį laikotarpį ūgtelėjo beveik 3 proc., liepą auga toliau, o Europos nuotaikos jo augimui praktiškai neturėjo įtakos.

Atėjus į Lietuvą „Lidl“ prekybos tinklui žiniasklaidoje nuvilnijo gan smarkus šurmulys, vis dėlto jis tikriausiai nepadarys didesnio perversmo mažmenos versle ir „Maxima“ sėkmingai išlaikys savo pozicijas toliau. Kol kas nematyti požymių, kad Nerijaus Numavičiaus verslas būtų užmigęs, kaip atsitiko su mūsų naudojamu palyginimu šiai grupei Jungtinėje Karalystėje – „Tesco“ tinklu. Šio akcijos per pastaruosius dvejus metus toliau rieda žemyn. Iš pradžių visi kaltino „Aldi“ ir „Lidl“, bet į viešumą išlindo ir daug vidinių vadybos bei apskaitos problemų. Tikėtina, kad privačiai valdoma „Maxima“ neturėtų užmigti ant laurų.

Atėjus į Lietuvą „Lidl“ prekybos tinklui žiniasklaidoje nuvilnijo gan smarkus šurmulys, vis dėlto jis tikriausiai nepadarys didesnio perversmo mažmenos versle ir „Maxima“ sėkmingai išlaikys savo pozicijas toliau.

Būtų labai smagu, jeigu toks verslas (ir kiti mūsų aptariamų turtuolių verslai) būtų kotiruojamas biržoje, – tai būtų didelė paslauga mūsų nedidelei šaliai.

Pastaruosius dvejus metus kalbėjome apie pienininkų verslus, kurių kaina biržoje gerokai atsiliko nuo tikrosios verslo vertės. Šiais metais skaičiuodami palikome panašias vertes, tikėdami, kad pelnai grįš, klausimas – kada.

2016 m. pieno produktų bei žaliavinio pieno kainos toliau sminga žemyn. Liepos 18 d. Europos Komisija patvirtino, kad skirs ūkininkams 500 mln. eurų paramą, iš kurių Lietuvai numatyta 13,3 mln. eurų, o dar tiek pat galės prisidėti valstybė. Tai turėtų padėti smulkiesiems išgyventi sunkųjį laikotarpį, o gal tai ir paskatins veikti efektyviau ir ateityje kapitalo sąnaudas atidirbs visi – ir pieno gamintojai, ir perdirbėjai. Tikimės, kad šalies pieno pramonė, kuri Lietuvai yra svarbus sektorius, ras būdų atsitiesti ir naują pakilimo ciklą pasitiks sustiprėjusi bei konkurencinga.

Kai kalbama apie valstybės vaidmenį, šiandien mane jaudina keli dalykai: naujojo Darbo kodekso priėmimas, dažnai didinamas minimalus atlyginimas bei išmaniosios mokesčių administravimo (i.MAS) sistemos diegimas.

Apie Darbo kodeksą bei vis didinamą minimalų atlyginimą šalies ekonomistai ir analitikai yra išsakę nuomonę, kokią meškos paslaugą tokie skuboti žingsniai gali padaryti Lietuvos verslui.

Norisi atkreipti dėmesį ir į i.MAS sistemos diegimą, kuris taip pat kuriam laikui gali sujaukti daugelio įmonių kasdienę rutiną. Ši sistema turi 7 posistemes ir viena jų – i.VAZ – bus privaloma jau nuo 2016 m. spalio 1 d. Ši sistema gąsdina tuo, kad įmonės privalės surinkti dar daugiau informacijos, kurios iki šiol nerinko, ir pateikti ją Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi jau šiandien turi pagalvoti, kaip sugebės skubiai atsinaujinti kompiuterines sistemas, galbūt prireiks ir papildomų darbuotojų etatų. Taip siekiama toliau verslą traukti iš šešėlio ir surinkti daugiau mokesčių – šaliai tai, be abejonės, gerai, tik ar ne per daug naujovių verslui vienu metu?

Apžvelgiamos turtingiausiųjų įmonės metai po metų investuoja didžiules sumas į ilgalaikes priemones – ar tai būtų krizė, ar šiaip eiliniai metai. Šios visos įmones yra kertiniai ekonomikos akmenys ir džiugu, kad sąraše daugėja ir vis atsiranda „žinių“ ekonomikos įmonių, kurioms ilgalaikės priemonės nėra svarbiausias dalykas – jos auga savo turimų žinių ir praktinės patirties pagrindu.

Kaip ir praėjusiais metais, baigsime ta pačia gaida. Mes tikrai neketiname tvirtinti, kad šis sąrašas išsamus ar tikslus, nes tikslumas verslo vertės įvertinime yra labai apgaulingas ir dažnai slypi žiūrovo akyse. Kai žiūrovų daug, tada nuomonė atsispindi vidurkyje – akcijų indekse. Reikėtų į šį sąrašą žiūrėti kaip į kasmetį pasvarstymą apie pasaulio ir Lietuvos ekonominį gyvenimą, tikintis, kad ateinantys metai bus labai panašūs į praėjusius.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA