Niekaip nesuprantu, kodėl tiek pernai, tiek šiemet Lietuvos aukštosiose ir profesinėse mokyklose tokios nepopuliarios žemdirbių profesijos. Juk jos – vienos perspektyviausių.

O dabar, nors ir keista tai girdėti, – ir vienos pelningesnių. Ypač jei esi ne samdomas darbuotojas, o pats sau darbo vietą susikūręs ūkininkas. Juk šiais laikais gali gauti įvairiausios ES paramos: ir už žemės hektarus, ir naujai technikai įsigyti, ir už tai, kad esi jaunas ūkininkas, ir subsidijų už ekologišką žemės ūkio produkciją, ir paramos įvairiomis kitomis formomis. O jei dar parama Lietuvos ūkininkams ims panašėti su, tarkime, subsidijomis Prancūzijos ūkininkams, tai mūsiškiai apskritai ims jaustis gyveną kone aukso kasyklose.
Juolab kad ir kitos tendencijos jiems labai palankios. Šiemet viso ko derlius Lietuvoje stulbinamai didelis: ir grūdų, ir bulvių, ir morkų, ir kopūstų, ir svogūnų, ir obuolių, ir kitų gėrybių. Teoriškai, esant dideliam derliui, daržovės ir vaisiai turėtų pigti, o po kelių mėnesių pigti turėtų ir kiaušiniai, mėsa, nes kiaulienos ir paukštienos kaina stipriai priklauso nuo grūdų kainų. Bet tai tik teorija. Praktikoje viskas dėliojasi visiškai kitaip: kadangi Lietuvoje derlius buvo didžiulis, o JAV, Rusijoje ir kai kuriose kitose šalyse mažas, mūsų ūkininkai vagonais ir laivais grūdus bei kitą produkciją gabena į minėtas šalis ir ten pardavinėja didelėmis kainomis. Taigi Lietuvos prekybos centruose niekas nepinga. Ir Lietuvos vartotojams telieka gūžčioti pečiais: derlius didžiulis, o kainos parduotuvėse irgi didžiulės.
Iš šių faktų dėliojasi išvada, kad Lietuvai tapus ES nare žemdirbių profesijos itin perspektyvios, tad jų pasirinkimas – be pralaimėjimo. Žemės ūkio produkcijos kainos mažėti šansų praktiškai neturi. Net jei daugelyje pasaulio valstybių metai būtų itin derlingi, kainos smarkiau tikrai nekristų, nes žemės ūkio produktų poreikis kasmet vis didėja. Jų vis daugiau reikia Azijos šalims ir kitiems regionams. O kadangi mūsų ūkininkai savo produkciją pardavinėja pasaulinėmis kainomis, nuostoliai jiems tikrai negresia.
Ir tai dar ne visi argumentai, kodėl žemdirbių profesijos turi ateitį. Svarbu ir tai, kad net ir po visų dabartinės valdančiosios koalicijos mokesčių reformų ir viražų ūkininkai išlieka mažiausius mokesčius valstybėje mokanti profesinė grupė. Žinoma, šiais žodžiais kai ką papiktinsiu, bet kaip tik dėl šios priežasties tarp Lietuvos ūkininkų jau nemažai milijonierių.
Beje, net jei šiuo metu ir neturi nei žemės, nei technikos, nei gyvulių ir esi dar visai jaunas, vis tiek apsimoka rinktis žemdirbio profesiją. Nemažai stambių ūkininkų, žemės ūkio koncernų baiminasi, kad pristigs žemės ūkio specialistų, taigi besirenkantiems zootechniko, agronomo, veterinaro ar kitas žemės ūkiui artimas profesijas jaunuoliams siūlo įvairių bonusų: ir stipendiją, ir praktikos vietą, ir darbo vietą su 2–3 tūkst. Lt atlyginimu, baigus studijas. Ar daug tokių pasiūlymų girdėti iš kitų sektorių darbdavių?
Taigi apibendrinant galima teigti, kad tiems, kurie augins ir pardavinės žemės ūkio produkciją, šviečia tikrai nebloga ateitis, tačiau vartotojų, pirkėjų ir valgytojų, kurie patys neturi galimybių išsiauginti vaisių, daržovių ar mėsos, nieko džiugaus nelaukia: derliai Lietuvoje gali būti kokie tik nori, o mes už žemės ūkio produktus kasmet mokėsime vis brangiau.