Skaitiniai. „Atgimimo“ redakcijoje dirbau nuo antrojo numerio. Neatsimenu, kaip susipažinau su „Laisvosios Europos“ apžvalgininku Kęstučiu Girniumi – greičiausiai telefonu. Gali būti, kad paskambino iš Miuncheno į redakciją, o aš atsiliepiau.

Per vieną iš pokalbių K.Girnius tarstelėjo, kad lauksiąs Miunchene, jei kada nors ten būčiau. Tai buvo pakvietimas  į Mėnulį – kur traukiniai nevažiuoja, o lėktuvai neskrenda. Bet niekada nežinai. Skambindavo vokiečių žurnalistai iš Vokietijos radijo stočių ir prašydavo pasakoti, kas Vilniuje vyksta. „Atgimimo“ redakcija buvo it  štabas, į kurį kreipdavosi daugybė žmonių iš viso pasaulio, o mes bandydavome paaiškinti jiems, kas yra tiesa, o kas – dezinformacija. Atsimenu, kad greitakalbe bėriau net kelioms vokiečių radijo stotims, kaip milicininkai lupa bananais žmones Katedros aikštėje. Šitai darė įspūdį mums. Vakarų žurnalistams, pratusiems pranešinėti apie kruvinus įvykius iš visokių šalių, tai buvo tik dar viena nuobodi revoliucija, kurioje čiabuviai kažko reikalauja.

Vienas iš mano draugų Vitalius Vasiliauskas susirašinėjo su jaunu vokiečiu iš Šiaurės Vokietijos ir šis sumanė mus tris – Vitalių, mane ir būsimą mano vyrą Rolandą – pasikviesti į svečius, kad galėtų pasipuikuoti prieš savo draugus vokiečius pažįstąs ~rusų~. Tas vyrukas augino galvijus mažame miestelyje, bet buvo dendis, kokių reta. Nors visai nesitikėjome, jis atsiuntė kvietimus ir 1989-ųjų vasarą susiruošėme į Vokietiją Vitaliaus žiguliais. Buvome naivūs ir neįvertinome smulkmenos, kad vizas išduodavo Vokietijos ambasada Maskvoje, o eilėse prie jų po kelias paras stovėdavo tūkstančiai žmonių ir kaip vilkai puldavo kiekvieną, kuris bandydavo prie išganingojo langelio patekti greičiau.

Išgelbėjo K.Prunskienės vardas

Du narsūs vyrai išsiuntė mane į Maskvą nutarę, kad jei tų vizų negausiu aš, vadinasi, negaus niekas. Kai išvydau, kas dedasi prie vizų skyriaus, supratau, kad turėčiau palapinėje miegoti mėnesį, kol eilę prieičiau. Apėjau kvartalą ir kitoje gatvėje radau vartus, pro kuriuos išvažiuodavo automobiliai su diplomatiniais numeriais. Šalia jų buvo siauri varteliai darbuotojams įeiti. Nusižiūrėjau simpatingesnių vokiečių trijulę ir prilėkusi pasakiau, kad esu pirmojo laisvo laikraščio Lietuvoje žurnalistė. Ir kad turiu mūsų premjerės Kazimieros Prunskienės rekomendaciją, kurioje ji prašo mums suteikti vizą be eilės. Vokiečiams buvo paprasčiau paimti popiergalį, pasirašytą „Atgimimo“ vyriausiojo redaktoriaus Romualdo Ozolo, nei klausyti mano beviltiškų aiškinimų. Neatsimenu, ar ant to popiergalio buvo pasirašiusi K.Prunskienė. Premjerė  buvo atlikusi stulbinantį vojažą po svarbiausias Europos valstybes ir mums, lietuviams, atrodė, kad ją pažinti turėtų visas pasaulis. Be to, ji puikiai kalbėjo vokiškai. Dabar suprantu, kad ambasados klerkams mūsų premjerė rūpėjo kaip šuniui penkta koja, bet jie nedrįso pasiųsti manęs velniop, matydami nežmonišką užsidegimą žūtbūt gauti tą vizą. Kad ir kaip būtų keista, leido užpildyti anketas ne tik savo, bet ir abiejų vyrų vardu. Išėjau pro vartus iškėlusi galvą, o laukiančiųjų minia žiūrėjo į mane it pikti vilkai į riebią avį, kuriai pavyko.

Kodėl G.Chazanovas kniaukia

Mano kurso draugė lituanistė Birutė Nenartavičiūtė, šviesiaplaukė iš pieno plaukusi mergina, buvo nutekėjusi į Maskvą ir dirbo tuometėje Lietuvos atstovybėje. Kažkuri jos kolegė pažinojo didįjį komiką Genadijų Chazanovą, o šis Maskvoje galėjo atidaryti visas duris – net į banką.

„Genadijus parklupdys ant kelių bet kokią minią – net riaumojančią“, – paaiškino Birutės kolegė.

Bankas ir buvo didžioji problema. Maskva buvo įsakiusi laisvėjančiai Lietuvai nebeduoti užsienio valiutos. Tai reiškė, kad joks pabaltijietis negali pasikeisti pinigų vykdamas į užsienį. Ir asilui buvo aišku, kad viza nieko nereiškia, jeigu neturėsi už ką važiuoti. Reikėjo rasti Maskvos gyventoją, turintį vizą ir galintį savo vardu iškeisti į markes mano atsivežtus rublius. Vienam piliečiui buvo leidžiama keisti 400 rublių. Koks kvailys sutiks atiduoti savo normą kažkokiai merginai iš Lietuvos?

Tasai geranoris „kvailys“ buvo G.Chazanovas. Birutės draugė sakė, kad jis turėjo galybę vizų – į Izraelį, Vokietiją ir dar kelias. Labai nustebau, kad mielai sutiko padėti. Susitikimas su artistu buvo juokingiausia mano gyvenimo diena: kvatojau iki žagsulio ir niekas negalėjo manęs nuraminti. Buvo liepta ateiti iki SSRS Gosbanko durų, sulaukti G.Chazanovo ir daryti tai, ką pasakys. Pamačiau jį iš tolo: vilkėjo ilgą tamsiai mėlynos vilnos stilingą paltą, avėjo batus aukštokais kulnais ir buvo nusikirpęs įstrižai. Drožė tiesiai prie manęs, nes, matyt, neatrodžiau rusė.

Kai priėjo, pasijutau nejaukiai: buvo visai mažiukas, iki panosės. Ir čia nutiko blogiausia: G.Chazanovas ištiesė ranką ir ištarė „labas rytas“, o aš pritūpiau kramtydama lūpas, nes negalėjau sulaikyti juoko. Mažas vyras ilgų ilgiausiu paltu kniaukte iškniaukė tą „labas rytas“ – it katinas per morčių, visai kaip scenoje. Aktorius bandė paaiškinti, kaip mes elgsimės banke, bet suprasti, ką sako, nepajėgiau: ėmiau kvatoti jau nebesislėpdama. Keliskart atsiprašiau ir vėl imdavau trūkčioti, vos ištardavo žodį. Matyt, buvo pratęs prie tokių reakcijų: čiupo už rankos ir skynė kelią per minią, o ši pagarbiai skyrėsi ir spoksojo kaip į stebuklą.

Per dešimt minučių reikalas buvo sutvarkytas. Atsisveikindama bandžiau pasakyti, jog jaučiuosi puskvaišė ir labai atsiprašau, kad juokiausi it prisukama lėlė, bet jis tik supratingai linktelėjo. Iki šiol tebesu apie jį labai geros nuomonės.

Antausis naivuoliams

Mūsų šaunumas baigėsi greitkelyje į Miuncheną, nes supuvę žiguliai negalėjo pasiekti magistralėje būtino greičio. Visa kita buvo gerai: suvirtome į Kęstučio Girniaus butą Miunchene, jis davė mums sumuštinių, mes jam – „Atgimimo“ laikraščių komplektą ir butelį. Bet vakare išsirutuliojo nemalonus pokalbis. K.Girnius prie stalo pareiškė, jog netiki, kad Gorbačiovas paleis Lietuvą į laisvę. Atsimenu, išraudau kaip vėžys ir puoliau ginčytis: sotus ir saugiai Miunchene tupintis ~amerikonas~ leidžia sau abejoti, ar mes, uždarytieji, išeisim į laisvę.

Dabar suprantu, kad K.Girnius samprotavo kaip politologas, teoriškai bandydamas apibendrinti visus politinės aplinkos veiksnius, tačiau jo šaltumas žeidė emocijas. Tąsyk išpoškinau jam beveik pamokslą. Gerai neatsimenu, bet, rodos, esu pasakiusi, kad nelabai nusimano, kas iš tikrųjų vyksta. Ir kad tikiu, jog Lietuva išsilaisvins. Ir pasipūtusi nudrožiau prie savo miegmaišio. K.Girnius buvo vakarietis. Todėl patylėjo.

Apie blizgutį po kaklu ir juosteles diktofonui

Miunchene nutiko dar vienas komiškas įvykis. Mums, Lietuvoje, galimybė leisti nepriklausomą „Atgimimo“ laikraštį buvo bekraštė vertybė. Nė į galvą neatėjo, kad Vokietijos lietuviams, net patriotams, daugybėje puslapių surašytas vis naujas Lietuvos Konstitucijos projekto variantas gali kelti nuobodulį. Paskambinau poniai Alinai Grinienei, rašytojo ir visuomenės veikėjo Jono Griniaus našlei. Ji susitiko su manimi mieste, pavaišino kava, bet prieš tai nejaukiai apsidairė, kur kišti didžiulį „Atgimimo“ laikraščių komplektą, kurį atitempiau dovanų. Garbaus amžiaus moteriai jis buvo per sunkus. Šiaip taip nuvilko komplektą pas kavinės darbininkes ir paprašė  laikinai pasaugoti. Supratau, kad atnešiau visai nereikalingą daiktą. Ir tuojau pat padariau dar vieną netaktą. Grinienė išsitraukė iš rankinės dovaną man – bižuterinį papuošalą kaklui. Visai nepajutau, kaip ištrūko: „Mes diktofonams juostelių neturime, o jūs mėtote pinigus blizgučiams.“

Ir mudvi abi labai susigėdome: aš buvau jauna ir netaktiška, o ji – pagyvenusi ir neįsivaizduojanti, kaip mes arėme naktimis kurdami tą „Atgimimą“, kuris ir reiškė tikrąjį Atgimimą. Kai išsiurbčiojome kavą, ponia Grinienė nusivedė mane į parduotuvę ir už 100 markių nupirko juostelių diktofonui. Manau, kad senyvai pensininkei tai buvo nemaži pinigai ir ji nesijautė laiminga su manimi prasidėjusi. Gali būti, kad prasitarė apie tai K.Girniui, o šis – Alvydui Medalinskui, kuris buvo atboginęs į Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimą Hiutenfelde veikėjų iš Lietuvos. Grįžęs jis pasakė R.Ozolui, kad jo pavaduotoja Urbonaitė reketuoja Vokietijos lietuvius. Pasakiau, kaip iš tikrųjų buvo, o paskui susiradau A.Medalinską ir rėžiau jam: „Jeigu dar sykį pasipainiosi man po akimis, mano vyras tau išdaužys snukį. Ar aišku?“

Jam buvo aišku. Įtūžusi iš A.Medalinsko išplėšiau papildomą diktofoną „Atgimimo“ redakcijai, nes jis kažkodėl buvo atsakingas už materialias Sąjūdžiui suaukotas vertybes. Tebeturiu tą diktofoną iki šiol – didelį kaip plyta. Ir Grinienės pirktas garsajuostes išsaugojau. Bet kai sutinku A.Medalinską, vis dar tebenoriu uždrožti jam į dūdą. Gal kada ir vožtelėsiu.

Keturi nelegalai A.Klimaičio automobilyje

Buvau susitarusi su Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Hiutenfelde direktoriumi Andriumi Šmitu, kad būsiu priimta pernakvoti nemokamai. Tačiau buvau visai užmiršusi, kad suvažiuos lietuviai iš viso pasaulio ir visos kamaros bus užkimštos. Mane apgyvendino nemokamai kaip „Atgimimo“ redakcijos žurnalistę, o vyrams teko susimokėti po 120 markių už nakvynę. Nemoku apsakyti, kokio didumo pinigai tai buvo: kai juodu susimokėjo, privalėjome taupyti kiekvieną grašį. Bet kebliose situacijose visada nutinka juokingų dalykų ir atsiranda gelbėtojų. Tuo metu Štutgarte pas vieną iš lietuvių kunigų buvo apsistojęs Arvydas Juozaitis, „Sąjūdžio žinių“ redaktorius. Vokietijoje jis rausė kažkokius archyvus ir ieškojo dokumentų, svarbių Lietuvai. Neatsimenu, kaip nutiko, bet visa mūsų kompanija buvo pakviesta nelegaliai kirsti sieną Algio Klimaičio automobiliu ir vieną parą praleisti Strasbūre. A.Klimaitis Strasbūre įkūrė Lietuvos informacinį biurą ir tapo Lietuvos atstovu. Prieš tai buvo lankęsis „Atgimimo“ redakcijoje ir mus visus pažinojo. Niekas tada nė manyt nenumanė, kad vėliau jis bus apšauktas agentu „Kliugeriu“, dirbančiu sovietams.

Ankstų sekmadienio rytą baisiai gerai nusiteikę pajudėjome iš Hiutenfeldo Prancūzijos sienos link. Pasienyje turėjome sulaukti A.Klimaičio, persėsti į jo automobilį ir nukakti į Strasbūrą. Neatsimenu jo automobilio markės, bet jis buvo platus it laivas. Iš Hiutenfeldo patraukėme alkani, nes pirkti pusryčius vokiškomis kainomis buvo per brangu. Bet užtat bagažinėje turėjome lietuviškos dešros, tik duonos ne. Sekmadienį neveikė nė viena parduotuvė, o maža bandelė degalinėje kainavo dešimt markių. Šaltu veidu išlupau iš A.Juozaičio dešimt markių paaiškinusi, kad iki sienos važiuoja mūsų benzinu ir privalo susimokėti. Pasidalijome nedidukę bandelę, užkirtome ir laimingi persėdome į A.Klimaičio automobilį laivą.

„Jeigu prie sienos sustabdys, nė vienas nieko nešnekėkite“, – perspėjo A.Klimaitis.

Bet niekas nestabdė – kam rūpi nesaugomas pasienis. Važiuodama galvojau apie tai, jog trijų kąsnių bandelė kainavo tiek, kad Lietuvoje galėtum savaitę gyventi, ir graužiausi, kad nureketavau A.Juozaitį. Ir iki šiol kažkodėl graužiuosi: na, kodėl negalėjau jam tiesiog dovanoti to vieno kąsnio? Bet ne: tariamas teisybės jausmas suveikė. Kai praėjo 20 metų, sykį ėmiau jam aiškinti, kaip man nesmagu dėl atimtų iš jo dešimties markių. A.Juozaitis žvelgė į mane skaisčiomis filosofo akimis ir šypsojosi, tarsi ką tik būtų laimėjęs medalį už plaukimą. Jau tada, Vokietijoje, susivokiau, kad niekada neperprasiu jo mąstymo būdo. Taip ir buvo: maniau, kad jis kuoktelėjo, kai rinkimuose buvo savų nustumtas į šalį Algirdo Brazausko labui, o paskui pasirinko darbą jo komandoje. Po daugelio metų jis man pasakė: „Lietuva buvo verta tik A.Brazausko. Privalėjau gerbti žmonių pasirinkimą.“ Nežinau, ką tai reiškia.

Parlamente jautėsi šeimininkas

A.Klimaitis įvairavo į Strasbūro senamiestį, pasiėmė raktus iš budėtojo, pasakė, kad mes iš Lietuvos, ir aprodė viską, kas pastate yra. Maklinėjome po tuščią parlamento posėdžių salę, net pakilnojau kažkurio parlamentaro užmirštus raštus, prancūziškus, ir mane ėmė juokas iš visų pasaulio taisyklių. Galėjau nukniaukti tuos popiergalius, gal net rasti slaptų dalykų; arba naktį slapta pabėgti iš A.Klimaičio namų ir negrįžti, pėsčia patraukti į Paryžių ir staiga apversti aukštyn kojom savo tvarkingą tarybinės pilietės gyvenimą. Bet buvau patriotė. Būsimos Lietuvos. Todėl klusniai leidausi vykdyti visų mūsų vedlio nurodymų.

Prekybos centre (mums atrodė prašmatnus, nors – garantuoju – buvo pats pigiausias) užsipirkome vynų ir įsukome į Strasbūro priemiestį. A.Klimaitis su žmona vokiete iš VDR nuomojosi apšiurusią pilaitę – neskoningą namą su visokiais bokšteliais. Už skolas jiems buvo išjungta elektra. Šitai pirmiausia išpoškino jo vokietė: nepatenkinta skundėsi, kad Lietuva Algiui moka grašius, nors jis šitaip aukojasi. Mūsų veidų išraiškos tapo kvailos it prisvilusių keptuvių – net A.Juozaičio. Vynas iš ~supermarketo~ nebuvo toks blogas, todėl nejaukumas išnyko. Miglotai menu, jog A.Klimaitis klausinėjo visokių dalykų apie Vytautą Landsbergį ir Romualdą Ozolą, bet tai atrodė savaime suprantama ir nė kiek nekvepėjo šnipinėjimu. Tą šiltą naktį pirmą sykį kilo mintis, kad kiekvienos valstybės kūrimas yra saviveikla ir kad ne viena galybė susikūrė, kai kažkas tupėjo šalia židinio, nes neturėjo pinigų susimokėti už šviesą. Lietuvos įgalioto diplomato finansinė padėtis kėlė šiokį tokį nerimą, bet nutariau nesukti galvos dėl atstovavimo Lietuvos valstybei pirmąją gyvenime naktį tikroje Prancūzijoje ir išėjau pasivaikščioti po miestelį..

„Būk atidi ir nepaklysk. Sulaukčiau nemalonumų“, – perspėjo mane A.Klimaitis.

Vyrai liko prie židinio toliau vadovauti politiniams reikalams. Buvau atsargi, kaip A.Klimaitis ir liepė: kai gatvės tolumoje pasirodydavo automobilis, užlįsdavau už medžio. Tik nepagalvojau, kad visa šutvė po kelių valandų tuo automobiliu ieškos manęs. Kai ramiai parėjau (kičinės pilaitės nebuvo įmanoma supainioti su jokiu kitu namu), visi buvo persiutę. Jau ketino kreiptis į policiją, nors suprato, kad tokia akcija būtų pasibaigusi nesaldžiai. Po daugelio metų niekaip negalėjau suprasti, kodėl neužsirašinėjau pokalbių su A.Klimaičiu, A.Juozaičiu ir kitais sutiktais žmonėmis. Tie užrašai dabar, kai daug kas paaiškėjo, turėtų kitokią vertę. Nebuvau nei politikė, nei tikra žurnalistė. Labiau už tą nedovanotiną neapdairumą man teberūpi A.Juozaičiui negrąžintos dešimt markių. Seniai būčiau atidavus, bet iki šiol nesutariame, kokiu kursu pinigą reikėtų išmainyti. Sverti derėtų sentimentais: džiugių, bet prarastų iliuzijų kilogramais.

Aurdonė Urbonaitė

Apie autorę ir knygą

Ketvirtoji Audronės Urbonaitės knyga – retrospektyvus romanistės žvilgsnis į savo daugiametę žurnalistinę veiklą. Požiūris į skirtingiems leidiniams rašytus tekstus ne tik atskleidžia įvairialypę tris dešimtmečius apimančią Lietuvos tikrovę, bet sutelkia dėmesį ir į pačią žiniasklaidą, kur ta tikrovė ne tiek atspindima, kiek sukuriama. Sąjūdžio laikai, vėliau susiklosčiusi aukštuomenės ir provincijos gyvenimo atskirtis, svarbių Lietuvos kultūrai žmonių portretai, žiniasklaidoje pamažu įsigalėjusio bulvarinio požiūrio analitika – tai pagrindinės rašinių temos. Autorės komentarai padės skaitytojui suvokti knygos antraštėje „nuodėme“ įvardijamus sąlygiškumus, tarp kurių nuolatos privalo balansuoti pats sąžiningiausias reporteris, ateinantis ten, kur dažnai būna nelaukiamas.