Pokalbis su menininku Sauliumi Paukščiu laivelyje “Zappa Frank”.

Vakarop prie Baltojo tilto plūduriuoja nedidukas “Zappa Frank”, iš kurio gūsiais liejasi saksofonų trelės. Einate pro šalį ir nesuprantate, kas tai? Ogi naujausia menininko Sauliaus Paukščio ir jo draugų iniciatyva gyvybei prie upės Vilniuje palaikyti. Panašių koncertų iš viso numatyta dešimt, tačiau tikslus jų tvarkaraštis nesudarytas: “Kas iš to, kad surašytume tikslią programą, o numatytą vakarą pradėtų pliaupti lietus”, – komentuodamas šypteli Saulius.

Medinis echolotas

Bet pradėkime nuo pradžių. Perlipęs debarkaderį (plaukiojančią prieplauką) nuo retų krantinės praeivių saugančią tvorelę, S.Paukštys šoka į kitoje pusėje prišvartuotą nuosavą laivelį. Varikliui paskleidus lengvą dūmų uždangą, po minutės kapitonas ant krantinės švysteli medinį tiltelį ir kviečia į svečius. O kodėl gi nelipti – interviu ant vandens sostinės žurnalistams (skirtingai nei klaipėdiečiams) dar nevirto nuobodžia kasdienybe.
Laukdami laivelio, apžiūrinėjame S.Paukščio fotografijų parodą ant debarkaderio šono. Nuotraukose – pavasaris, balandis. Naujausias, vos prieš trejetą metų pastatytas Vidaus vandens kelių direkcijos vilkikas “Jogaila” pro Kauno ir Vilniaus tiltus aukštyn upe tempia tą patį debarkaderį sostinėn. Priešais solidžių laivų vilkstinę keliuose kadruose pastebima kukli valtelė. “Joje sėdėjo vyrai, matuojantys upės gylį”, – aiškina Saulius, pirmąją kelio atkarpą įveikęs “Jogailos” denyje. Po to neįprastą flotilę jis dar kelias dienas sekė paupiu – taip ir atsirado debarkaderio kelionę įamžinęs nuotraukų ciklas.
Deja, gylio matavimai niekuo nebegalėjo pagelbėti Grigiškėse, kur debarkaderis dviem dienoms sėdo ant jo tykančios seklumos. Saugios laivybos požiūriu – pavojingas incidentas, tačiau būtent jo dėka vilniečiai pirmąkart daugiau išgirdo apie atkeliaujančią prieplauką. O išgirdę ėmė dairytis, ką prie naujojo savivaldybės pirkinio galėtų prišvartuoti. Paaiškėjo, jog išskyrus savo prieplauką jau turinčią senąją “Rygą” – daugiau nėra ką. Mažų laivelių keleiviams debarkaderis nėra pritaikytas: patys tuo įsitikinome, interviu pabaigoje mėgindami prieplaukon kopti iš “Zappa Frank” denio. Tikrai ne kiekvienas iškylauti trokštantis pasiryžtų tokiam akrobatiniam išbandymui. Net elementarus miestiečio noras nuo Baltojo tilto nusileisti prieplaukos link nėra lengvai įgyvendinamas: nei laiptelių, nei krantinės link vedančio takelio toje tilto pusėje nėra. Jei nepageidauji sukti plataus lanksto – prašom žemyn kabarotis apžėlusiais kranto sutvirtinimais.
Taip ir stūkso tuščia tvorelių saugoma prieplauka, nė per antrąjį savivaldybės skelbtą nuomos konkursą neradusi ja pasirūpinti sutinkančio šeimininko. Siūlyta kaina – vos litas už kvadratinį metrą per mėnesį, o bendras prieplaukos plotas – 179,2 kv.m. Kas toliau? S.Paukštys spėja, kad savivaldybei teks finansuoti įsigytos prieplaukos gaivinimą savo lėšomis. Nes pagrindinė problema, kodėl Neryje stinga laivų, visai ne prieplaukos, o seklus ir neprižiūrimas laivakelis. Menininko vairuojamas “Zappa Frank” per metus irgi jau spėjo paragauti Neryje tykančių pavojų. Laimė, pavykdavo išsisukti be žymesnių nuostolių ir variklio, užkabinus akmenis, keisti dar neteko.
Ar laivelyje yra šiuolaikinių žvejų itin vertinamas echolotas – prietaisas gyliui matuoti, kartu rodantis ir apačioje praplaukiančias žuvis? Vietoj atsakymo Saulius pakelia čia pat gulintį kelių metrų ilgio pagalį ir beda galu į dugną. Ištraukus pagal šlapios žymės ilgį orientuojamės: upės gylis šalia debarkaderio – metras, ne daugiau. Ant pagalio matyti daug pieštuku pažymėtų brūkšnių su datomis: “Dabar vanduo jau dvidešimčia centimetrų pakilo, o liepą išvis buvo pavojinga plaukti”, – tvirtina “Zappa Frank” savininkas.
Betgi motorlaiviu plaukdamas visąlaik priešais pagaliu nebadysi. Kaip pramoko skaityti Neries dugno “rašmenis”? “Daug išmokė seniai čia dirbantys “Rygos” laivavedžiai. Be to, pagal palydovines nuotraukas internete taip pat įmanoma orientuotis”, – pasakoja S.Paukštys. Vis dėlto, netgi pakilus vandeniui iš sostinės centro iki savo namų Aukštuosiuose Paneriuose, kur garaže saugiai žiemoja “Zappa Frank”, laivu nerizikuotų plaukti. “Kol upė neparuošta – iki pėsčiųjų tilto Vingio parke ir ne toliau” – nustato aiškią ribą. Taigi rudenį laivelis plukdomas priešinga kryptimi – į Valakampius, ten pakrantėje kraunamas į automobilinę priekabą ir namus saugiai pasiekia ant ratų.

Parodoje – mitologijos siužetai

“Zappa Frank” – vienintelis laivas Lietuvoje, pramogautojams kartu siūlantis ir profesionalo fotosesiją. Ar nesunku tuo pat metu laikyti vairą ir fotografuoti? “Matot, kiek čia tos vietos: nuotraukas galiu daryti nepakildamas iš vairininko kėdės”, – demonstruoja pašnekovas. Prie dviejų denyje esančių staliukų patogiai gali susėsti dešimties iškylautojų kompanija. Anot Sauliaus, ypač daug užsakymų sulaukta navigacijos sezono pradžioje, kol miestiečiai buvo išsiilgę žalumos ir saulės. Įsibėgėjus vasarai, norinčiųjų plaukioti sumažėjo, tačiau S.Paukštys to nesietų su tragiškomis laivų avarijomis Rusijoje : “Neris – nei Volga, nei Maskvos upė, nors srovė joje ir teka 7 kilometrų per valandą greičiu. Susidurti čia nėra su kuo, o tikimybė apsiversti plokščiam motorlaiviui labiau teorinė, nei praktinė”, – svarsto laivelio savininkas. Savo reikmėms “Zappa Frank” užsidirba, o per trejus ketverius metus turėtų grąžinti ir į jį sudėtas investicijas.
Pokalbio metu netyla telefonas: vienas po kito skambina Žirmūnuose esančios S.Paukščio fotostudijos klientai. Niekad nepagalvotum, kad iš pirmo žvilgsnio atostogaujančiame mieste “muilinių” klestėjimo laikais galėtų būti toks intensyvus fotomenininko paslaugų poreikis. Tačiau į “Fototeatrą” suka ir po ilgo nesimatymo susitikusios mokyklos draugės, ir varduvininkų kompanijos, ir jausmais trykštančios sužadėtinių porelės… Maža to – net vidurvasarį veikia pradedantiems fotografams skirti S.Paukščio kursai. Dešimties valandų paskaitų kaina – 300 litų.
“Pirmiausia, ką turi suprasti naujokai – kad jų matymas ir įgūdžiai, o ne geresnis aparatas lemia nuotraukų kokybę. Jeigu jūs rašytumėt auksine plunksna arba pačiu naujausiu kompiuteriu – ar straipsniai nuo to taptų geresni? Taip ir fotografijoje”, – dėsto pašnekovas.
Prieš keletą metų Saulius pristatė fotoalbumą “Lietuvos kariuomenė. Veidai”, kuriam nuotraukas kaupė misijose Afganistane bei Kosove. Ar šiuo metu lieka laiko panašiems kūrybiniams užmojams? Fotomenininkas neslepia, kad rengiasi autorinei parodai Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau nutyla vos prasitaręs, kad jos tema bus susijusi su antikine mitologija. Galbūt regėsime šiuolaikinius dievus ir deives? “Galbūt”, – linkčioja Saulius. Vienintelė detalė, kurią pavyksta išpešti – kad dirbama ne studijoje, o “natūroje”.
Beje, menininkas prisipažįsta jau dešimtį metų pats nedaręs nuotraukų fotolaboratorijoje – kai prireikia, patiki šį darbą specialistams. O prireikia nedažnai, nes užsakovams paprastai įteikiamas kompaktinis diskas su įrašytomis fotografijomis. Būna kuriozų, kai klientai vėliau grįžta pas autorių pasipiktinę atspausdintų nuotraukų kokybe. “Tada tenka įrodinėti, kad broką padariau ne aš, o prastai savo darbą atlikusios laboratorijos”, – skėsteli rankomis S.Paukštys.
Tačiau skaitmeninės fotografijos laikais profesionalių laboratorijų lieka vis mažiau ir netrukus fotomenininkai gali būti priversti į jas sugrįžti. “Pats nespausdinau nuotraukų jau dešimt metų”, – neslepia pašnekovas.
Nesaugo jis atminčiai ir senų aparatų – nebent jie laikomi kaip “Fototeatrui” galintis praversti rekvizitas. Fotomenininko studijoje galite persikelti į prabėgusius amžius, pakeisti profesiją, sau būdingus įpročius ar tiesiog nustebinti save pavirtus “kažkuo kitu”.

Misterio Golovanovo kvapas

Pats S.Paukštys mūsų irgi nevengia stebinti. Prisiminkime F.Zappos biustą, pernai rudenį pastatytą Baltimorėje. Dar – jo darbą vyninėje, neilgai tegyvavusį meilės paštą ir naujausią šios idėjos antipodą – supuvusių kiaušinių, adresuotų Austrijos ambasadai, paštą. Internete už simbolinę 1 lito kainą siūlyta originali paslauga – rūpestingai įpakuoto kiaušinio persiuntimas lietuvius įskaudinusios šalies diplomatų buveinei. Kartu išsiunčiamas ir atvirukas su užrašu: “Misterio M.Golovatovo kvapas – Austrijai. Su geriausiais linkėjimais iš Vilniaus”.
“Ir kiek tų supuvusių kiaušinių pardavėte?” – teiraujuosi. “Lygiai dešimt. Toks jau lietuvių mentalitetas: visko bijoti ir niekam neužkliūti. Eilinį kartą pasirodėme bailių tauta”, – konstatuoja menininkas.
Po mėnesio, prognozuoja, įsižiebęs politinis konfliktas bus pamirštas: austrai atsiųs formalų atsiprašymą, ir tuo viskas pasibaigs. “O antrąsyk M.Golovanovas į Austriją tikriausiai nebevažiuos”, – įtaria Saulius.