Šioje šalyje socialdemokratai visada labai aktyvūs, kai ta ar kita forma reikia kautis už turtingųjų interesus.

Pirmoji „Snoro“ istorijos pamoka Lietuvai – priminimas, kad nėra ekonomikos be rizikos. Kai renkiesi, visada rizikuoji ir visada moki. Tiesą sakant, net dėdamas kuklų, tarkime, 5 tūkst. Lt apdraustą indėlį rizikuoji, kad pinigų neatgausi, nes, pavyzdžiui, gal bus karas, gal mirsi, gal santvarka keisis. Sakote, nerimta? Na, bet tikimybė egzistuoja….
Kitos pamokos sudėtingesnės ir bent iš pirmo žvilgsnio ne tokios akivaizdžios.
Dalis Seimo narių paskutinėmis sausio dienomis kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris turėtų nuspręsti, ar tai, jog valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra sudarytos teisinės prielaidos patenkinti savo kreditorinį reikalavimą žemesnių reikalavimų tenkinimo eilių kreditorių sąskaita, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir pagrindiniam „teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo“ tikslui – teisingumui. Dieve, kaip kilniai viskas skamba, bet pažiūrėkime giliau, dėl ko rauda 40 Seimo narių, nubėgę gelbėti Lietuvoje esą paminto teisingumo.
Situacija labai paprasta. Jei dabar bankrutuoja bankas, tai indėlių draudimas grąžina visiems indėlininkams iki 345 tūkst. Lt. Konkrečiu atveju „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo sukaupęs apie 1,6 mlrd. Lt, jie buvo investuoti į įvairius finansinius instrumentus, kuriuos dar reikia realizuoti. Pagal bankroto įstatymą indėlininkams draustos sumos grąžinamos per tris savaites. Tai Lietuvos valstybė tiesiog pavyzdingai atliko ir iš viso taip buvo kompensuota apie 3 mlrd. Lt, kurių dalis, žinoma, buvo pasiskolinta iš valstybės biudžeto, t.y. mūsų, mokesčių mokėtojų.
Pagal veikiantį įstatymą atgavus „Snoro“ suteiktas paskolas, pardavus jo turtą ir panašiai gautos lėšos paskirstomos iš pradžių dengiant įsipareigojimus buvusiems banko darbuotojams, o po to jau indėlių draudimo bendrovei, kitaip sakant, mums, mokesčių mokėtojams, kurie dabar ir grąžino didžiąją dalų tų draudžiamų indėlių. Asmenys šiame banke įsigiję arba rizikingų sertifikatų, arba obligacijų, arba turėję indėlius, viršijančius minėtą 345 tūkst. Lt sumą, savo lėšas atgautų ketvirtoje eilėje, prieš tai dar patenkinus biudžeto reikalavimus.
Ko pageidautų teisingumo panorę Seimo nariai? Jų nors kuklus – tegul visi savo dalis atgaus proporcingai ir jau, neduok Dieve, kad tas indėlių draudimas (kitaip sakant, mes, mokesčių mokėtojai, beje, praktiškai visi neturėję jokių ryšių su tuo „Snoru“) nebūtų pirma jų, nes jaučia jų širdys, kad jiems neklius tiek, kiek jie tikėjosi.
Beje, kodėl už rizikingesnius produktus mokamos didesnės palūkanos? Ogi ir todėl, kad ten nepriskaičiuojamos draudimo įmokos. Tad kol yra galimybė daugiau uždirbti palūkanų, tada viskas gerai. Bet vos tik pakvimpa nuostoliais, pasirodo, kad nuostoliai „prieštarauja teisingumui ir Konstitucijai“, kuri nevienodai lygi turtingiems. Taigi galėtų paimti iš tų, kurie neturi ir neturės jokio indėlio, bet sąžiningai mokėdami mokesčius tikisi kokių bendrų gėrybių, tačiau galiausiai savo pinigus atiduoda milijonieriams. Bet ne, nenori.
Čia slypi dar viena pamoka. Kai prieš trejus metus prasidėjo sunkūs laikai, daugybė paskolas bankuose turėjusių žmonių susidūrė su sunkumais. Bankų sutartys buvo sudarytos labai neproporcingai, numatant, kad sunkumų atveju rizika permetama paskolos gavėjui. Pavyzdžiui, kai kurių bankų sutartyse buvo rašoma, kad jei „bankas tarpbankinėje rinkoje įprastos verslo praktikos būdu negali gauti atitinkamo termino finansavimo atitinkama valiuta arba pabrangus banko skolinimosi kaštams, … bankas, informavęs kredito gavėją prieš 30 dienų, turi teisę 1. sustabdyti kredito ar kredito dalies išmokėjimą; 2. pareikalauti grąžinti bankui kreditą ar kredito dalį per banko nustatytą laikotarpį“. Tada aiškinta, kad žmogus imdamas paskolą pats privalo įvertinti visą riziką, ir šiukštu bankui ką nors aiškinti.
Dabar pasirodo, kad keletą šimtų tūkstančių iš banko pirmam ir gal paskutiniam gyvenime būstui imantis žmogus turi vertinti riziką pats, bet va milijonierius – nesugeba, ir jam turi padėti valstybė. Tada akivaizdus silpnosios pusės išnaudojimas neužkliuvo būtent todėl, kodėl dabar absoliučiai kitokioje situacijoje jau prabilta apie teisingumo stygių.
Skirtumas tik tas, kad dabar atsirado piniguočių, kurie gali finansuoti visus tuos esą Seimo narių kreipimusis. Aišku, kad už Seimo narių stovi vadinamoji Indėlininkų ir kreditorių asociacija, ir parūpinusi jiems advokatus, ir įkvėpusi energijos kautis iki paskutinio kraujo lašo.
Dar viena pamoka – politinė. Šioje šalyje socialdemokratai visada labai aktyvūs, kai ta ar kita forma reikia kautis už turtingųjų interesus, bet kažkodėl kukliai tyli, kai prabylama apie didelių piniginių dividendų neduodančią ne tokių įtakingų ir galingų interesų apsaugą. Kartu su parlamentare Birute Vėsaite galima graužtis dėl nuskriaustų Petriukų ir Onučių, kurie prarado „kelis litus, atidėtus laidotuvėms“. Žinant, kad valstybė grąžina 345 tūkst. Lt, matyt, ruoštasi labai prabangioms laidotuvėms, o jei prarasti vadinamieji indėlių sertifikatai ar kitos formos vertybiniai popieriai, tai ko anksčiau ta B.Vėsaitė neverkė, kad žmonės negauna pakankamai finansinių žinių? Ar ne todėl, kad bankai nemokėjo?
Galima paverkti ir kartu su socdemu Vyteniu Andriukaičiu, kurio širdį spaudžia liūdna istorija apie 4 šeimų paskutinius Snore „konsoliduotus“ 900 tūkst. Lt, turėjusių virsti butu lyg ir kažkokiam jaunuoliui… Bet galima pagalvoti ir taip – o kodėl turėčiau verkti ir gailėtis tų, kurie patys nieko negalvojo? Kodėl visi mokesčių mokėtojai, jau ir taip atsisakę daugelio viešųjų gėrybių, prisiėmę papildomą įsiskolinimą ir kompensavę „Snoro“ indėlininkams apie 3 mlrd. Lt ten laikytų draustų indėlių, dabar privalėtų kompensuoti visiems ir viską, ko tie bepanorės. Jūs tikite, kad jei anie būtų gavę tų palūkanų, būtų pasidaliję, aš – ne. Taigi, jei jau anie norėjo rizikuoti, tai tegul dabar ir nuostolius prisiima. Be verksmų.
Na, ir paskutinė galima pamoka. Dabar jau ne taip gerai ir aiškiai apmokama tiek tiesiogiai, tiek politiniais dividendais. Jei jau Seimo nariai taip labai norėjo aiškintis, kas įvyko ir kodėl anksčiau nepastebėtos gilios sisteminės bėdos, tai, matyt, dėmesį vertėtų sutelkti į buvusio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino bei Bankų priežiūros departamento Kazimiero Ramono veiklą. Kokie dalykai lėmė, kad šie asmenys visiškai iškrito iš kontrolės zonos? Kodėl niekam Seime jie neužkliuvo, kai nieko neveikė, ir ar ne tas nieko neveikimas nebuvo didžiausi jų karjeros sargai?