Didesnių mokesčių kelias yra be pabaigos

Premjeras Andrius Kubilius ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė garsiąją „Sekundės“ banko reklaminę frazę „Reikia pinigų? Pinigų yra. Bankas

„Sekundė“ perfrazavo į „Reikia pinigų? Pinigų yra. Didesnis PVM“.

Lietuvos politikai mano, kad jei valstybei trūksta pinigų, jų eilinį kartą galima daugiau pasisemti iš piliečių ir iš verslo. Manantieji, kad tai didžiausia problema tik verslui, klysta. Didesnis PVM pirmiausia smogs kainų augimu. Infliacija yra didžiausia problema nepasiturintiems gyventojams, kurie, jei bus įvestas padidintas PVM, jau nuo pirmos naujų metų dienos turės brangiau mokėti už maistą bei visas kitas prekes.

Nacionalinis susitarimas tarp Lietuvos Vyriausybės ir socialinių partnerių (profesinių sąjungų, verslo ir darbdavių, pensininkų, neįgaliųjų organizacijų) buvo pasiektas po ilgų, bet konstruktyvių derybų. Vyriausybė apdairiai įsipareigojo nekelti mokesčių tik iki 2011 m. pabaigos. Ar jau pasirašydami šį susitarimą politikai numatė galimas problemas ir kilsiančią būtinybę toliau didinti mokesčius?

Net jeigu ir vienintelė reali galimybė išgelbėti Lietuvos valstybės 2012 m. biudžetą yra iki 23 proc. padidinti PVM, tai, kaip tai daro premjeras A.Kubilius bei finansų ministrė I.Šimonytė, yra ciniška ir arogantiška. Pirmąjį pusmetį tiek Finansų ministerija, tiek šalyje veikiantys bankai prognozavo, kad Lietuvos ekonomika augs stebuklingai – 4–5 proc., nors nuo metų pradžios aišku, kad euro ir prasiskolinusių euro zonos valstybių problemos neturi racionalaus sprendimo, tad skolintis bus problemiška ir brangu, bet tik metų pabaigoje pradėta aiškinti, kad toks prognozuotas augimas nebėra realus ir jo prognozes

reikia nurėžti bent perpus. Bet vis dėlto ekonomikos augimo prognozės išlieka, nors kitos ES valstybės jau kalba apie būtiną pasirengimą recesijai. Matyt, mes vėl visą tiesą apie realią savo padėtį ir kitų metų mokesčius išgirsime tik per Kalėdas. Premjerą A.Kubilių ir finansų ministrę I.Šimonytę galutinis nušvitimas aplanko tik šv. Kalėdų naktį.

Nebestebina ir tai, kad Lietuvos politikai pirmąjį metų pusmetį kalba, jog dabar ne laikas įvesti nekilnojamojo turto ir transporto mokestį, o baigiantis antrajam pusmečiui sako, kad jau per vėlu. Kam tokiais mokesčiais rūpintis, jei galima „paprasčiausiai“ padidinti PVM.

Būtų nesąžininga teigti, kad A.Kubiliaus Vyriausybė veikia taip pat neatsakingai, kaip ir prieš tai dirbusios Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Taupesnis, labiau skaičiuojantis ir prognozuojantis veikimas akivaizdus. Bet ir toks A.Kubiliaus Vyriausybės veikimas nesukūrė naujos politinės kokybės. Tokios, kuri keistų mūsų politinio gyvenimo būdą ir valstybė išmoktų gyventi pagal savo kišenę. Pratintų prie gyvenimo pagal kišenę visą viešąjį sektorių, o patys politikai pripažintų, kad mes negalime mechaniškai kopijuoti Vakarų demokratijų socialinių modelių, nes jiems finansuoti tiesiog neturime lėšų.

Nors viešojo sektoriaus lėšas

ir stengtasi taupyti, bet Saulėlydžio projektas iš esmės yra žlugęs. Tokios naujos proveržio politikos laukėme iš A.Kubiliaus Vyriausybės, dar 2008 m. pabaigoje skausmingai nuriję PVM didinimo piliulę. Visuomenė pagrįstai vylėsi, kad šie didesni mokesčiai bus tinkamai panaudoti ne tik pravalgymui, bet ir viešojo sektoriaus struktūrinėms reformoms, kurios leis sustabdyti didesnį mokesčių kėlimą ateityje. Kadangi Vyriausybės darbas neatliktas, lūkesčiai žlugo.

Sveikintinas A.Kubiliaus Vyriausybės noras grąžinti į mokesčių mokėtojų gretas turgaus prekeivius, įvedant reikalavimą jiems turėti kasos aparatus. Šis turgaus prekeiviams skausmingas žingsnis ne tik privertė mokėti mokesčius tuos, kurie niekada to nedarė, bet ir apribojo šešėlinio verslo kūrimosi galimybes.

Ar galima iš A.Kubiliaus Vyriausybės reikalauti naujos politinės kokybės? Ne tik galima, bet ir būtina. Ir ne tik iš A.Kubiliaus Vyriausybės, bet ir iš visų politikų.

Svarbiausias klausimas, į kurį reikia atsakyti, vertinant A.Kubiliaus darbo rezultatus, yra tai, ar per tris šios Vyriausybės valdymo metus mes pasiekėme kokio nors realaus ir apčiuopiamo progreso. Ar tiesiog vegetavome ir džiaugėmės, kad neatsitiko nieko dar blogesnio, nei eilinis mokesčių kėlimas.

Beje, kritikos nusipelno ne tik A.Kubilius. Žlunga ir Konstitucinio Teismo pensijų grąžinimo pasibaigus sunkmečiui doktrina. Ką šiandien reiškia frazė, „jei pavyksta surinkti biudžetą“? Dažniausiai tokia KT pensijų, atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams kompensavimo ar grąžinimo doktrina yra siejama su piliečių teisėtais lūkesčiais ir jų nuosavybe. Taigi, vieniems (pensininkams ir valstybės tarnautojams) teisėti lūkesčiai yra konstituciški, o kitiems (verslininkams ir privačiame versle dirbantiems žmonėms) nauji mokesčiai gali būti įvedami per vieną naktį, be jokio išankstinio įspėjimo. Taip kuriant konstitucinę doktriną matoma viena, bet pamirštama kita. Norima grąžinti tiems, kuriems priklauso, bet reikia atimti iš tų, kurių gali ir nebebūti tiek, kad pakaktų visiems, kuriems „priklauso“.

Be tektoninių lūžių Lietuvos visuomenėje ir politikoje iš šio užburto rato ištrūkti nepavyks. Lietuvoje didvyriškumo ir pagarbos etalonu turi tapti ne Nacionalinė kultūros premija, valstybės apdovanojimas ar mokslo laipsnis, bet eksportuojančios įmonės įkūrimas. Žmonės, kurie gali kurti ir gaminti eksportui, gali išgelbėti Lietuvos valstybę nuo finansinės ir demografinės katastrofos. Į šiuos žmones turime žiūrėti su ypatinga pagarba ir globa. Jų Lietuvoje – absoliuti mažuma.

Verslo savininkų skaičius Lietuvoje sutelpa į 1 proc. Lietuvos gyventojų. Sugebančių kurti ir eksportuoti paslaugas bei produktus yra dar mažiau. Lietuvai reikia daugiau lubių ir bumelių, o ne socialdemokratų, konservatorių ar liberalų. Matome, kad mūsų politikai tiesiog intelektualiai nepajėgūs sukurti nieko naujo. Pagrindinis jų politinio veikimo įrankis – nauji ir didesni mokesčiai.

Jei ir toliau Lietuvos politikai matys tik vieną šalies biudžeto problemų sprendimo kelią – didinti mokesčius, mes visi klimpsime į vis didesnes problemas. Pirma, didesni mokesčiai – šalyje mažiau galinčių užsidirbti oriam gyvenimui piliečių, vadinasi, mažiau piliečių apskritai, nes jie keliaus ten, kur gali užsidirbti. Antra, didesni mokesčiai reiškia didesnes maisto ir kitų prekių kainas. Vadinasi, vis daugiau net Lietuvoje gyvenančių piliečių pirks prekes ir paslaugas ne Lietuvoje. Tai reiškia, kad mokesčių bus vėl surenkama mažiau. O tada reikės vėl didinti mokesčius.

Didesnių mokesčių kelias yra be pabaigos. Tai įrodo premjero A.Kubiliaus darbo metai.