"Literatūra ir menas"

Stephen Hawking, Leonard Mlodinow

Iš anglų kalbos vertė: Kęstutis Svirskas

Kas sakė, kad kiekvienas fizikas yra guzas, be sausų formulių išmanantis nebent sausų pusryčių gaminimo receptą? Iš tiesų nemaža dalis fizikų yra gana charizmatiški veikėjai, aktyviai dalyvaujantys ne tik „barako“ narių subėgtuvėse.

Stepheno Hawkingo pristatinėti nereikia. Tą daugybę kartų darė parodijų filmai, moksliniai vaizdo įrašai ir jo paties rašyti straipsniai ir knygos. Stephenas garsėja tiek subliuškusia dėl sunkios ligos išvaizda, tiek išsamiais ir autoritetingais fizikos, kosmoso ir ypač juodųjų skylių tyrinėjimais. Į pagalbą jam ateina Leonardas Mlodinowas –­ Kaltecho fizikas ir populiarių veikalų autorius, įsitaisęs labai gražioje vietoje –­ Pasadinoje, Kalifornijoje. Tuo tarpu žymusis knygos bendraautoris S. Hawkingas, be kurio knyga, matyt, nebūtų tokia patraukli, turi kęsti anglišką lietų Kembridže ir tas baisingas išalkusias delegacijas, mindančias miesto universiteto erdves.

Naujausia lietuvių kalba išleista anglų profesoriaus ir L. Mlodinowo knyga „Didysis projektas“ – tai bandymas atsakyti į klausimą, ar egzistuoja viena teorija, aprėpianti visas kitas, gamtos dėsnius ir patį Dievą. Puslapis po puslapio lėtai einama iki slėpiningosios M teorijos, kuriai raidė M parinkta, kaip sako patys autoriai, tiesiog šiaip sau. Gal tai savotiškas atsakas 42, mistifikuotiems Douglo Adamso knygoje „Autostopininko gidas galaktikoje“. Džiugu pastebėti, kad autoriai susilaikė nuo populistinio noro kiekvienoje pastraipoje šokiruoti skaitytoją, aprašinėjant neįsivaizduojamus dalykus ir kitaip maišant jo nenuovokų protą. Atradimai derinami su moksliniu jų aiškinimu, nesiveliama į didesnes sąmokslo teorijas. Tiesa, kas nėra susipažinęs su stygų teorija, kvantinės fizikos pagrindais, tie bus prigriebti iš nugaros.

Knygoje teigiama, esą egzistuoja daugybė visatų, tokia daugybė, kad daugiau jų minėti net neverta. Pradžioje viskas atsirado spontaniškai ir iš niekur, kai dar nebuvo laiko ir kitų neviltį varančių dedamųjų. Idėjos atskleidimas šauniai skiedžiamas britišku humoro jausmu, daug kuklesniu nei kai kurie S. Hawkingo pokštai, nutekėję į internetą. Knygos padėkose šmaikštuoliai S. Hawkingas ir L. Mlodinowas dėkoja pagalbininkams ne tik už leidybinį triūsą, bet ir už pagalbą ieškant pačių geriausių barų.

„Didžiajame projekte“ retrospektyviai apžvelgiama fizikinės, kosmologinės minties raida. Daug dėmesio skiriama teorijų paneigimo ir įrodymo subjektyvumui, reliatyvumui. Paliečiami ir mitai, labiau dėl grožinio stiliaus, laikinai „atkabinant“ skaitytoją nuo gana detalios mikrofizikos.

Knyga vis dėlto sunkiai randa save. Ji nėra pirmasis šaltinis fizikams, o ir kai kuriuos skyrius ne tiek dėl sudėtingumo, kiek dėl bendro informacijos krūvio, sunkoka įsisavinti ir suprasti. Tarkim, paskutinysis turįs garbę vadintis visos knygos vardu, „Didysis projektas“, painus bandymas paaiškinti dar painesnę ir ne visai gryną teoriją, kuri turėjo viską tarsi apjungti, reziumuoti. Nepaisant to, kad rimtesni fizikai knygą dažnu atveju atmes kaip įprastą moks­lo populiarinimo brošiūrėlę, nepaisant to, kad knyga nėra taip lengvai skaitoma kaip „Haris Poteris“, oficialiame leidyklos „Jotema“ Top 10 pardavimų sąrašėlyje antrąją vietą po Aleksandros Marininos romano kvailu pavadinimu „Aš numiriau vakar“ (primena, pavyzdžiui, Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“) užima aprašomoji knyga. Prisiminkime (ne)mitą, kad lietuviai skaito tik šlamštą, tai yra, kad perkamiausios knygos priklauso šeimininkių romanų kategorijai. Akyse veikiausiai ne man vienam iškyla aistros ir batalijos dėl Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ garbės ir vertės. Bet detaliau šios temos aptarinėti bent šį kartą neverta.

Paskaityti knygą vienareikšmiškai pravartu ir naudinga. Ji priverčia vėl susimąstyti, perkratyti ontologines idėjas ir numeta nuo mūsų tą milžinišką sociumo užkrautą įtampą, juk kuo daugiau pasaulių ir visatų, kuo daugiau nenuspėties ir kuo mažiau rūsčiojo Dievo, tuo gyvenimas laisvesnis, lengvesnis ir tuo labiau linksti prie linksmosios „hahaha“ jo interpretacijos.

Marius Plečkaitis

“Literatūra ir menas”