"Veido" archyvas

Lietuvos atliekos tvarkomos pasibaisėtinai – 96 proc. jų keliauja į sąvartynus

Labiausiai aplinką teršiančių bendrovių sąraše – didžiausios pramonės, energetikos ir gyvulininkystės įmonės. Kai kurios jų iki šiol išlieka tarptautiniuose juoduosiuose didžiausių teršėjų sąrašuose.

Lietuvos pramonės tarša per pastarąjį dvidešimtmetį sumažėjo beveik tris kartus. Tą rodo ne tik išmetamų teršalų rodikliai, bet ir socialiniai reiškiniai: gyventojai dėl taršos skundžiasi mažiau, prie didžiausių įmonių vartų jau seniai nebesirenka įtūžę žalieji, o vieną kitą Lietuvos įmonę tarptautinės aplinkosaugos organizacijos vis išbraukia iš didžiausių teršėjų sąrašų.

Didžiausią įtaką tokiai tendencijai turėjo nepriklausomybės pradžioje susitraukusi pramonė, o dar labiau padėtis pasitaisė įstojus į ES, kai galėjome pasinaudoti milijonine parama, skirta tiek įmonių aplinkosaugos, tiek miestų vandenvalos projektams.

“Savininkai nenorėjo investuoti į aplinkosaugą, nes tai papildomos išlaidos, tačiau taip elgtis juos vertė ES reikalavimai ir Lietuvos įstatymai. Be to, ir konkurentai užsienyje pradėjo prikaišioti, kad mūsų įmonės, nesilaikydamos aplinkosaugos reikalavimų, gamina už mažesnę savikainą ir dempinguoja kainas. Daug įmonių buvo priverstos susitvarkyti”, – konstatuoja visuomeninės organizacijos Aplinkosaugos koalicijos atstovas Linas Vainius.

Susitvarkymo pasekmės ryškios: Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. iš stacionarių taršos šaltinių (pramonės, energetikos) į atmosferą buvo išmesta 147,8 tūkst. tonų, o 2008 m. – 71 tūkst. tonų teršalų.

Pagal šiltnamio dujų išmetimą ES vidurkio nesiekiame

Labiausiai aplinką teršiančių bendrovių sąrašas iki šių dienų pakito mažai – nors ir įsidiegusios naujesnes bei aplinką labiau tausojančias technologijas, labiausiai orą teršia didžiausios pramonės įmonės – tos pačios, kurios patenka ir į didžiausių mokesčių mokėtojų sąrašus.

Nagrinėjant Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) pateiktus 2008 m. duomenis matyti, kad “Orlen Lietuva”, “Achema”, “Akmenės cementas”, “Lifosa” į orą išleidžia ir daugiausiai teršalų, tiesiogiai kenkiančių žmonių sveikatai: sieros ir azoto oksidų, anglies monoksido ar kietųjų dalelių. Nemažai amoniako dabar išmeta ir gyvulininkystės bei paukštininkystės kompleksai.

AAA direktoriaus vyr. patarėjas Liutauras Stoškus atkreipia dėmesį, kad ryškiausias oro taršos pokytis – sumažėjęs sieros oksidų ir kitų sieros junginių išmetimas. Tam džiausią įtaką padarė įmonių perėjimas prie mažiau sieringo kuro, įdiegtos valymo technologijos. “Dėl šio pokyčio mūsų lietūs neberūgštūs, o tai lemia geresnę augalijos būklę, mažiau išplaunama mineralinių medžiagų iš dirvožemio”, – komentuoja specialistas.

Panašus sąrašas ir tų įmonių, kurios į atmosferą išmeta daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo duomenimis, 2009 m. pagal šį rodiklį pirmavo “Orlen Lietuva” ir “Akmenės cementas”. Tarp didžiausių atmosferos teršėjų didžiausia dalis energetikos sektoriaus bendrovių – Lietuvos elektrinė, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio katilinės.

Tiesa, naujausi Europos aplinkos agentūros duomenys rodo, kad pagal vienam gyventojui tenkančią šiltnamio dujų emisiją Lietuva atrodo pakankamai gerai – vienam gyventojui tenka 7,5 tonos CO2, kai ES vidurkis – 10 tonų, Airijoje ir Estijoje – po maždaug 15 tonų, o Liuksemburge – net 26 tonos vienam gyventojui.

Klimato išdaigos didina kietųjų dalelių skaičių

Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis pabrėžia, kad dabar didžiausia problema – nebe stambios pramonės įmonės, kurios stengiasi kontroliuoti taršą, bet sunkiai kontroliuojama smulkioji išsklaidyta tarša.

“Kas žino, kur įvairių automobilių servisėlių darbuotojai deda panaudotus filtrus, tepalus? Daug tepalų ir krosnyse sudeginama. Labai daug buitinio teršimo – nors stovi konteineriai, žmonės plastiką, kitas pavojingas atliekas degina savo krosnyse ir siaubingai nuodijasi”, – įspėja R.Braziulis.

Į didžiausių oro teršėjų gretas per pastaruosius du dešimtmečius iškopė ir transportas, paaštrinęs kietųjų dalelių problemą. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotoja Viktorija Buzytė pabrėžia, kad ši oro tarša turi didžiausią įtaką žmonių sveikatai. Didžiąsias kietąsias daleles iš organizmo pašaliname čiaudėdami ir kosėdami, o smulkesnės nusėda gilesniuose kvėpavimo takuose – jos apsunkina plaučių veiklą, gali sutrikdyti širdies ritmą, sukelti kvėpavimo ligas.

Šiemet užslinkusi itin šalta žiema, o po to atėjusi itin karšta vasara nepraeis be pasekmių. Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjas Donatas Perkauskas prognozuoja, kad šiemet net keliuose Lietuvos miestuose bus viršyta kietųjų dalelių metinė norma. Pagal ES reikalavimus per metus kietosios dalelės nustatytos normos negali viršyti daugiau nei 35 paras, tačiau Šiauliuose jų norma jau viršyta 40 parų, Panevėžyje – 33, o Vilniuje – 28 paras.

Ypač daug kietųjų dalelių šiemet žiemą išrūko per gyvenamųjų namų kaminus. “Dėl krizės žmonės kūreno nešvarų kurą, o dėl pabrangusios elektros energijos labai retai šildėsi elektra”, – priežastis vardija D.Perkauskas.

Vandens teršėjai

Baltijos jūros aplinkos būkle besirūpinanti tarptautinė organizacija Helsinkio komisija (“Helcom”) yra sudariusi karštųjų taškų, labiausiai teršiančių Baltijos jūrą, sąrašą. Jame juoduoja septyni teršėjai iš Lietuvos: Kauno miesto nuotekų valymo įrenginiai, Kėdainių miesto nuotekų valymo įrenginiai, chemijos pramonės įmonė “Lifosa”, naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva”, Palangos miesto nuotekų valymo įrenginiai, žemės ūkis (gyvulininkystė) ir Kuršių marios.

Į 1992 m. sudarytą sąrašą iš viso buvo įtraukti 162 objektai, esantys Baltijos jūros šalyse – 16 iš jų Lietuvoje. Iš pagrindinių Baltijos jūrų teršėjų sąrašo per šiuos metus iškrito mūsų didmiesčių valymo įrenginiai, Klaipėdos kartono fabrikas, “Achema”, veiklą nutraukusi įmonė “Sema”.

Vis dėlto, nors “Achema” išbraukta iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo, AAA duomenimis, ši bendrovė kartu su “Lifosa”, “Orlen Lietuva” ir didžiaisiais paukštynais išlieka viena didžiausių paviršinių Lietuvos vandens teršėjų. Kaip informavo AAA darbuotojai, “Achema” ir “Lifosa” taip pat patenka į Europos išleidžiamų ir perduodamų teršalų registrą, kuriame surašyti didžiausi teršėjai.

AAA Aplinkos būklės vertinimo departamento atstovė Laima Kulvičienė atkreipia dėmesio, kad “Achema” į aplinką išleidžia daug azoto, organinių teršalų, o “Lifosa” – daugiau fluorido ir cinko.

Svarbu pabrėžti, kad vandens valymo kokybė pastarąjį dešimtmetį gerokai pagerėjo, nes tiek miestai, tiek įmonės, pasinaudodamos ES parama, pasistatė vandenvalos įrenginius. Lietuvoje 2009 m. iki nustatytų normų išvalyta 88,9 proc. buitinių ir gamybinių nuotekų, kai 2008 m. – 72,4 proc., o 2000 m. – tik 14,1 proc.

L.Kulvičienės vertinimu, pastaraisiais metais šį rodiklį ypač pagerino “Kauno vandenys”, įsidiegę naujus valymo įrenginius. Matyt, netrukus iš karštųjų taškų sąrašo Kauno vandens valymo įrenginius turėtų išbraukti ir “Helcom”.
Tiesa, kai kurie miestai valymo įrenginius įdiegė nevisiškai apskaičiavę pajėgumus, tad nuotekas išvalo negalutinai. “Iš penkių didžiųjų miestų nuotekų iki nustatytų normų neišvalo tik Šiauliai”, – tvirtina L.Kulvičienė.

Problemų kildavo ir Rokiškyje, nes įmonė “Rokiškio sūris” pasistatė valymo įrenginius neapskaičiavusi savo pajėgumų, tad nesugebėdavo išvalyti visų nuotekų ir dalį atiduodavo “Rokiškio vandenims”. Šie tokio dalyko neprognozavo, tad tvarkėsi sunkokai. Šiuo metu, L.Kulvičienės teigimu, padėtis pagerėjusi.

Požeminis vanduo druskėja

Didesniems miestams ir įmonėms įsidiegus modernius valymo įrenginius, dabar, aplinkosaugininkų nuomone, paviršinius vandenis stipriausiai teršia žemės ūkis, ypač gyvulininkystės kompleksai. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, į paviršinius vandenis iš įmonių patenka apie 5 proc. azoto, o iš pasklidosios taršos šaltinių (žemės ūkio, tarpvalstybinių pernašų) – apie 95 proc. Net 70 proc. į paviršinius vandenis patekusio fosforo taip pat ateina iš pasklidosios taršos. Dėl žemės ūkio taršos Lietuvos gyventojų šuliniai labai stipriai užeršti nitratais.

Beje, aplinkosaugininkams atsiranda ir naujų iššūkių. Įmonė “Grota”, stebinti požeminį vandenį potencialiai taršiuose objektuose (po degalinėmis ar katilinėmis), konstatuoja, kad požemis vanduo labai intesyviai teršiamas druskomis.

“Šiandien Lietuvoje užsūdytas požeminis vanduo ties visais magistraliniais ir krašto keliais – tais, kurie žiemą barstomi druska. Ypač ši tendencija sustiprėjo nepriklausomybės metais pasikeitus barstymo technologijai – vietoj kietos druskos pradėjus gatves laistyti tirpalais”, – ryškėjančią ekologijos problemą nurodo bendrovės “Grota” direktorius Antanas Marcinonis.

Atliekų tvarkymo srityje – atsilikėliai

Oro ir vandens taršos mažėjimas atsikvėpti Lietuvai tikrai neleidžia. Didžiausia mūsų šalies gėda – atliekų tvarkymas. Panagrinėjus “Eurostat” pateikamus 2009 m. skaičius, Lietuva atrodo beviltiškai atsilikusi šalis, kurią toli pralenkė net Baltijos sesės Latvija ir Estija. Pasirodo, Lietuvoje į sąvartynus išvežama net 96 proc. šiukšlių. Vienintelės šalys, atrodančios blogiau už mus – Bulgarija (100 proc.) ir Rumunija (99 proc.). O štai Latvijoje į sąvartynus patenka 86 proc. atliekų, Estijoje – 64 proc., Prancūzijoje – 34 proc., o Švedijoje ir Belgijoje – tik 4 proc.

Ne mažiau nejauku tampa pasinagrinėjus ir kitus atliekų tvarkymo duomenis: skiltyje, kiek atliekų sudeginama, prie Lietuvos akis bado nulis, o, tarkim, Danijoje sudeginama 53 proc. Perdirbama Lietuvoje tik 2 proc. atliekų, o Vokietijoje – 46 proc., Estijoje ir Airijoje – 34 proc.

R.Braziulis atliekų problemą vadina milžiniška. “Per kelerius metus turime pasiekti, kad 50 proc. visų atliekų būtų išrūšiuojama ir perdirbama, tačiau nieko panašaus nevyksta. Net gyventojų atliekamas rūšiavimas neturi didelės reikšmės, nes daugeliu atveju niekas tų atliekų neperdirba, o nuveža į sąvartyną. Seni sąvartynai uždaryti, atidaryti nauji regioniniai, tačiau kas pasikeitė? Dabar bus tik dideli baisūs sąvartynai keliose vietose”, – piktinasi R.Braziulis.

Lyg to būtų maža, ne visi lietuviai dalyvauja ir atliekų surinkimo sistemoje. AAA duomenimis, surenkama tik apie 87 proc. visų šiukšlių. Kai kuriuose rajonuose sugalvota, kaip atliekų surinkimo sistemoje priversti dalyvauti daugumą gyventojų, tačiau kiti neskuba sekti jų pėdomis.

Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Reipas tvirtina, kad dabar šiame regione 96 proc. nekilnojamojo turto savininkų dalyvauja atliekų surinkimo sistemoje, nes savivaldybės įvedė gyventojams rinkliavas.

Prieš rinkliavų įvedimą 2008 m. darytas tyrimą atskleidė, kad net 40 proc. privačių namų gyventojų nesinaudojo centralizuota atliekų surinkimo sistema. Vadinasi, atliekas mesdavo į atsitiktinius konteinerius, užkasdavo ar net sudegindavo.

Didelė atsakomybė dėl to, kad Lietuvoje iki šiol nėra atliekų tvarkymo sistemos, tenka Aplinkos ministerijai, kuri jau daug metų žada permainas šioje srityje, bet tėra tik pasibaisėtinas pavyzdys, kaip nereikia elgtis: atliekų deginimo gamyklų neturime, atliekų perdirbame itin mažai, sąvartynų problemos neišpręstos, aplinkosaugai skiriamos ES lėšos panaudojamos nusikalstamai lėtai.

“Pasakysiu itin aštriai: Aplinkos ministerija yra netgi prisidėjusi prie ekologinių projektų, tokių kaip atliekų tvarkymas, rūšiavimas, sužlugdymo. Aplinkos ministerija per daug kalbėjo, bet nieko nepadarė”, – kritikos negailėjo Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas R.Braziulis.

Aplinkos ministerijai pylos davė ir neseniai tyrimą apie gaminių ir pakuočių tvarkymą atlikusi Valstybė kontrolė. Auditoriai konstatavo, kad Lietuvoje gamintojų ir importuotojų atsakomybė už aplinkos teršimą gaminiais ir jų pakuotėmis gana formali, nepakankamai išplėtotas atliekų surinkimas, rūšiavimas ir antrinių žaliavų perdirbimas.

“Gamintojo atsakomybė užtikrina, kad tas, kuris prekių daugiau perka, daugiau moka už atliekų tvarkymą. Visose Europos šalyse yra gamintojo atsakomybė: tu papildomai sumokėjai už pakuotę, o gamintojas turi ją sutvarkyti nemokamai. Tačiau Lietuvoje mes perkame akumuliatorius, padangas, o gamintojai jų atgal nepriima”, – Valstybės kontrolės išvadoms pritaria A.Reipas.

Lietuvoje – 10 tūkst. galimai užterštų vietų

Lietuva iki šiol kovoja ir su sovietmečio palikimu – nafta ar įvairiomis cheminėmis medžiagomis užterštomis teritorijomis, kuriose anksčiau buvo įsikūrusios karinės ar įmonių naftos bazės, depai, padangų sąvartynai.

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas tvirtina, kad tarnyba Lietuvoje užregistravusi apie 10 tūkst. galimai užterštų teritorijų, kuriose vykdoma veikla, galinti į aplinką iškelti pavojingas medžiagas. Kol kas ištirta tik 5–10 proc. šių teritorijų.

Bendrovės “Grota” direktorius A.Marcinonis, susipažinęs su bene visomis naftos produktais užterštomis vietomis, tvirtina, kad kai kurios jų iki šiol kelia pavojų. Tiesa, didžiausias Lietuvoje taršos naftos produktais židinys – buvusi Vilniaus naftos bazė Savanorių prospekte – sutvarkytas. “Naftos produktais buvo užterštas maždaug 20 ha plotas – iš žemės išsiurbėme per 4 tūkst. tonų naftos produktų”, – įspūdingus skaičius mini objektą tvarkusios bendrovės vadovas A.Marcinonis. Jis priduria, jog visiškai likviduoti naftos taršos neįmanoma, tačiau pašalintas pavojus, kad nafta slinks ir užterš švarias teritorijas.

Iš kitų didesnių objektų naftos išsiurbta taip pat įspūdingi kiekiai – buvusios Vilčiūnų naftos bazės teritorijoje specialistai ištraukė per tūkstantį tonų naftos produktų, buvusioje Alytaus naftos bazėje – per šimtą tonų. Tačiau šie objektai nebaigti tvarkyti. Dažniausiai tokių teritorijų tvarkymo darbai nutrūkdavo po privatizacijos, pasikeitus savininkams ar kilus ginčų dėl nuosavybės teisių.

Pasak “Grotos” direktoriaus, taršos židiniai apmažinti, bet galutinai nėra sutvarkyti ir buvusioje Varėnos naftos produktų bazėje, kurioje dabar veikia bendrovė “Naktida”, taip pat buvusioje žvejybos uosto naftos produktų bazėje, kurioje dabar įsikūręs Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas.

“Ši teritorija ant marių kranto, tad užterštas nafta sluoksnis susisiekia su mariomis. Tokiose zonose labai griežti reikalavimai, tad praktiškai ta tarša yra neleistina, viršijanti nustatytas ribas. Užteršta apie pusantro hektaro ploto”, – įspėja A.Marcinonis.