Šiandien tarptautinėje pasaulio politikoje dešimtys didžiulių skaudulių ir dauguma jų sunkiai išgydomi. Be to, tas gydymas kainuoja daug pinigų, jėgų ir laviravimo.

Ar kitų metų liepos mėnesį pradėti, kaip planuojama, JAV karių išvedimą iš Afganistano? O gal kaip tik dar padidinti jų skaičių? Galima jo nedidinti, bet skirti didesnį finansavimą taikos palaikymui ir Afganistano atstatymui. Bet pinigų nėra, o jei yra, ar jie Afganistane panaudojami efektyviai? Kas, jeigu tai kainuos milijardus, bet vėl neduos jokio realaus efekto? Gal tuomet tikrai tuos karius išvesti?

Tačiau jei naujoji Afganistano vyriausybė bus per silpna, o prezidentas, neišlaikęs spaudimo, ims derėtis su talibais? Ar tada amerikiečiai bus kalti, kad apleido Afganistaną, o šis tapo nesaugoma žaidimų aikštele teroristams?

Tokie klausimai kasdien kankina ne tik JAV prezidentą Baracką Obamą, bet ir kitus Vakarų pasaulio lyderius. Afganistanas – vienas kebliausių užsienio politikos klausimų XXI amžiuje, mat vieno teisingo atsakymo, kaip dabar derėtų elgtis, nėra, o nuo sprendimo gali priklausyti viso  šimtmečio istorija.

Bet tai – ne vienintelis galvos skausmas. Lygiai taip pat sudėtinga situacija ir dėl Irako. Nors karas čia oficialiai baigėsi pernai rugpjūtį, o likę 50 tūkst. karių iš šalies turi būti išvesti iki kitų metų pabaigos, dilema tuo nesibaigia. Kaip užtikrinti, kad Irake nekiltų pilietinis karas, kad būtų užtikrintos bent pakenčiamos gyvenimo sąlygos, ką teks daryti, jei Irake sustiprės opozicija, kurią remia, pavyzdžiui, Iranas? Ne veltui neseniai Pentagone nuskambėjo žodžiai, esą JAV pasirengusios likti Irake, jei tik šis paprašytų.

Branduolinė migrena

Regis, aklavietėje politikai atsidūrę ir dėl Irano. Šiai šaliai, visus gąsdinančiai urano sodrinimo baubu, JAV jau taiko nemažai sankcijų. O ką daryti toliau? Griežtinti? Taikyti sankcijas toms, kurios palaiko Iraną – pavyzdžiui, Kinijai ar Rusijai? O gal atlaisvinti vadžias? Ar verta pasitikėti Irano vadovu Mahmoudu Ahmadinejadu, kuris tikina, kad dar iki gruodžio pabaigos sės prie derybų stalo su Vakarų valstybėmis?

B.Obama norėtų, kad Iranui būtų leista oficialiai sodrinti nedidelį kiekį urano, bet už tai neliktų jokių suvaržymų ir apribojimų inspektoriams tikrinti Irano gamyklas. Atrodytų, puikus sprendimas ir visiems ramiau. Tačiau B.Obama apie tai bijo net užsiminti, nes respublikonai Baltuosiuose rūmuose (o jie po neseniai vykusių rinkimų iš mažumos tapo dauguma) stoja piestu ir apie jokias nuolaidas nenori net girdėti.

Tas pats ir su Šiaurės Korėja. Ką su ja daryti – spausti iš visų jėgų, bet rizikuoti dar didesniu susipriešinimu, ar mėginti rasti “žmogišką” kalbą, bet užsiutinti visus, kuriems nesuvokiama, kaip galima leistis į kalbas su brutalia ir agresyviai nusiteikusia šalimi, net jei ankstesnis JAV prezidentas G.W.Bushas Šiaurės Korėjos atžvilgiu buvo kur kas švelnesnis nei dabartinė JAV administracija.

Bet ir Šiaurės Korėja su Iranu – dar ne viskas. Kur kas mažiau kalbama, bet ne ką mažiau galvas sukama dar ir dėl Sirijos. Viena vertus, jos prezidentas Bashar al-Assadas rodo iniciatyvą draugauti su Vakarais, ir tai labai sveikintina, kita vertus, jis atvirai remia Hezbollah judėjimą ir galbūt aprūpina jį ginklais, be to, neslepia draugystės su Iranu.

Galiausiai – Sirija neslepia ir savo branduolinių ambicijų. Tarptautinės atominės energetikos agentūros specialistai prašosi įleidžiami į Siriją, kad įvertintų čia esančią padėtį ir išsiaiškintų, ar Sirija neturi branduolinio ginklo, tačiau Damaskas nenusiteikęs toleruoti tokio kišimosi. Tad gali būti, kad JAV dėl to netgi kreipsis į Jungtinių Tautų saugumo tarybą, bet vėlgi – geresnių santykių su Sirija sąskaita.

Kaip žinoma, pasaulio arenoje nemažai bėdų kelia ir sudėtingi santykiai su Kinija, Kuba, Venesuela, jau nekalbant apie, tarkime, Somalį. Visi šie skauduliai yra sunkiai pagydomi, o gydymas kainuoja daug paaukotų interesų ir prarastų pinigų.

Pavyzdžiui, norėdamos išlaikyti gerus santykius su Kinija, JAV užsimerkia prieš žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje. Norėdamos įveikti piratų siautėjimą, ES šalys kovai su jais jau kelerius metus iš eilės skiria po kelis milijardus eurų. Bijodamos skaudžių pasekmių, Vakarų šalys lieka atsargios ir dėl to bejėgės, sprendžiant Artimųjų Rytų konfliktą.

Vargas dėl Rusijos

Beje, negalima nepaminėti ir Rusijos. Su šia valstybe Vakarams reikia ir itin daug lankstumo, ir daugybės nuolaidžiavimų, o daugiausia – diplomatinių vingrybių.

Rusija – viena svarbiausių prekybos partnerių ir viena galingiausių bei įtakingiausių pasaulio valstybių, kad su ja būtų galima nesiskaityti. Vis dėlto JAV ir Europai su ja nesiseka tartis daugeliu klausimų. Tarkime, Rusija nuolat nepatenkinta NATO antiraketinių bazių steigimo planais Europoje. Dažnokai ji kandžiojasi ir su ES šalimis, ypač energetikos klausimais. Be to, Rusija erzina Vakarus mėgindama didinti savo įtaką tokiose šalyse kaip Ukraina ar Gruzija.

Ir net jei pastarosiomis savaitėmis pradėta kalbėti apie NATO bei Rusijos strateginę partnerystę, Rusija vis dar išlieka viena problematiškiausių valstybių, su kuria Vakarų šalims nuolat tenka ieškoti vis naujų sugyvenimo būdų.

Pagal užsienio spaudą parengė Rima Janužytė