Niekam ne paslaptis, kad viešieji pirkimai – itin biurokratizuota valdžios aparato dalis, apie kurios reformavimą kalbėta be galo daug. Nuo žodžių galiausiai pereita prie darbų. Seimas pagaliau ėmėsi veiksmų korupcijos piktžolei iš viešųjų pirkimų dar­žo išrauti.

Dominykas ŠUMSKIS

Vienas didžiausių pakeitimų yra net ne patys viešieji pirkimai, o viešųjų pirkimų išimtis – vidaus sandoris. Vidaus sandoris – tai galimybė perkančiajai organizacijai, pavyzdžiui, savivaldybei ar valstybės įmonei, be konkurso, naudojant supaprastintą procedūrą, iš sau priklausančios įmonės nusipirkti paslaugas.

Velnias slypi detalėse. Nors „supaprastinta pirkimo procedūra“ skamba lyg ir gerai, ta­čiau kokia to kaina? Aukojama konkurencija – nereikia taikyti esminių viešųjų pirkimų procedūrų ir skelbti konkurso.

2015 m. Lietuvoje Viešųjų pirkimų tarnyba pa­tvirtino 318 vidaus sandorių, kurių bendra ver­tė siekia kiek daugiau kaip 300 mln. eurų. Tai reiškia, kad tiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama neįsitikinant, o gal yra kitų paslaugų teikėjų, kurie paslaugas gali teikti pigiau ar efektyviau.

Vidaus sandoris savo esme turėtų būti išimtis iš Viešųjų pirkimų įstatymo. Tačiau išimtis jau tapo taisykle, vidaus sandorių tik daugėja. Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, šiemet vidaus sandorių greičiausiai bus daugiau kaip 400, o bendra jų suma gali kilti 66 proc., iki pusės milijardo eurų. Gali būti, kad pusė milijardo eurų prasisuka nesivarginant patikrinti, ar nėra privačių teikėjų, kurie tokias pat pa­slaugas teiktų už priimtinesnę kainą.

Ga­limybė nesilaikyti konkurencijos vidaus sandoriuose leidžia valdžiai paprasčiausiai su­­sitarti su savo įmone ir paskirti jai rinkos dalį ir valstybines lėšas. Kitaip tariant – tai pa­pras­čiausia landa korupcijai. Nors vidaus san­dorio esmė yra ta, kad paslaugos perkamos iš nuosavos įmonės, pasitaiko atvejų, kai to­kios įmonės veikia kaip tarpininkai ar su­bran­govai. Kitaip tariant, nusiperki iš savo įmo­­nės paslaugas be konkurso, o ji tada perperka paslaugas iš kitų įmonių dar užsidėdama procentėlį.

Tokios schemos tampa paprasčiausiu pasipinigavimu. Viešųjų pirkimų tarnybos tyrimų duomenimis, toks paslaugų pirkimas per tarpininkus, kurių pasitaiko net 3–4, išpučia kai­ną 25–40 proc. Tai reiškia, kad vien praėjusiais metais, vidaus sandorių būdu išleidus 300 mln. eurų, gali būti iššvaistyta bent 75 mln. eurų. Jei šių metų prognozės pasitvirtins ir per tokią populiarėjančią išimtį iš tiesų bus išleista net pusė milijardo, iššvaistyta bus bent 125 mln. eurų.

Kodėl tokios sumos? Didžiausia problema ta, kad perkančioji organizacija neprivalo skelbti konkurso. Antra, praktiškai bet kurioje srityje, kur savivaldybė, kita institucija ar didesnė valstybės įmonė, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, yra įsteigusi antrinę įmonę, įmanomas vi­daus sandoris. Pavyzdžiui, dėl gatvių tvarkymo, apšvietimo, šilumos, graužikų naikinimo, kapinių priežiūros, apželdinimo ir kt. Tai yra pa­prasčiausias valdžios vykdomas jai prikla­usančių įmonių protegavimas.

Kaip spręsti problemą, jau prieš porą metų pasufleravo tiek Konstitucinis, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jie išaiškino, kad pats savaime vidaus sandoris neprieštarauja nei Konstitucijai, nei kitiems įstatymams. Tačiau taikant vidaus sandorį būtina laikytis ir kitų įstatymų. Konkurencijos įstatymas numato pareigą viešojo administravimo subjektams neprivilegijuoti ir nediskriminuoti atskirų įmonių. Nesvarbu, privačių ar valdiškų. Todėl vykdant vidaus sandorį būtina paisyti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, jog net ir perkant iš sau priklausančių įmonių pirmiausia būtina įsitikinti, kad užtikrinama konkurencinė procedūra.

Būtent toks reikalavimas šiuo metu ir svarstomas Seime. Tačiau jei jau bus privaloma už­tikrinti konkurenciją ir skelbti konkursus, kokia prasmė apskritai palikti vidaus sandorį? Jei valdiška įmonė turės užtikrinti konkurenciją, vadinasi, bus vykdomas konkursas ir ji taps jo laimėtoja. Tokiu atveju būtų protinga vidaus sandorį apskritai naikinti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA