"Veido" archyvas

Prieš 70 metų, 1941-ųjų birželį, iš Lietuvos buvo ištremta dešimtys tūkstančių gyventojų. Taip sunaikintas tautos žiedas.

Patekusi į Stalino tautų kalėjimą, 1941–1953 m. Lietuva patyrė milžiniškų nuostolių ir vargų, ypač dėl masinių trėmimų. Jų buvo daug – 1941, 1945, 1946, 1947, 1948, 1949, 1951, 1952 metais, tačiau pirmasis, įvykęs 1941 m. birželio 15–17 dienomis, buvo pats baisiausias. Tada laisvės ir tėvynės neteko 17,6 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jie atsidūrė Komijos Autonominėje Respublikoje, Altajaus ir Krasnojarsko kraštuose, Novosibirsko srityje, daugelis buvo nublokšti į Jakutiją, prie Šiaurės Ledjūrio. Vėliau istorikai išsiaiškino, kad tada režimo planai nebuvo visiškai įgyvendinti: iš tiesų buvo numatyta ištremti net 320 tūkst. žmonių, tai yra septintadalį Lietuvos gyventojų, bet sutrukdė prasidėjęs karas.

1941-ųjų trėmimas buvo ypatingas, jis skyrėsi nuo kitų, vėlesnių, pokarinių tuo, kad buvo netikėtas, nesuprantamas: dar nespėję apsiprasti su totalitarine valdžia ir tvarka, piliečiai negalėjo net įsivaizduoti, kad galima be teismo, be menkiausio kaltės įrodymo ką nors taip žiauriai bausti, o juo labiau – mažus vaikus, ligotus, senus žmones. To meto dokumentuose užfiksuota, kad Kretingoje dėl to net pasikorė prokuroro padėjėjas…

Kita šio trėmimo ypatybė – jau birželio 22-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuriam vykstant badavo net “laisvėje” gyvenantys, jau režimo užgrūdinti Rusijos žmonės, o tremtinių padėtis juk buvo nepalyginti blogesnė. Todėl taip daug jų mirė nuo šalčio, bado, ligų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso 1940–1952 m. iš Lietuvos ištremta daugiau nei 276 tūkst. žmonių.

Bet turbūt svarbiausia, kad pagrindinis šių represijų taikinys buvo geriausi, aktyviausi, labiausiai nusipelnę mūsų tautos žmonės: valstybės, visuomenės, kultūros veikėjai, karininkai, verslininkai, kunigai, mokytojai – vien jų ištremta tūkstantis, beveik 10 proc. visų tada buvusių.

Beje, į gyvulinius vagonus tada pateko ne tik mūsų tautiečiai, bet ir žydai, lenkai, vokiečiai, gyvenę Lietuvoje bei aktyviai reiškęsi ekonomikoje, kultūroje, visuomenės gyvenime, be to, ir lygiai taip pat “nusikaltę” Latvijos, Estijos, Moldovos gyventojai. Daugeliui jų buvo numatyta ne tik tremtis, bet ir fizinis sunaikinimas, apkaltinus tėvynės išdavimu, sąmokslų prieš valdžią rengimu ir pan., kad nebeliktų nė vieno potencialaus pasipriešinimo svetimiesiems lyderio.

Naikinimo mašina veikia

Kaip rodo archyvų dokumentai, tas buvo daroma pagal bendrą ir gerai apgalvotą tvarką įvairiose Sibiro, Uralo vietovėse. Numatytiems sunaikinti ar įkalinti žmonėms dar Lietuvoje 1941 m. pavasarį buvo užvestos bylos, jie buvo atskirti nuo šeimų Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Laikinai šie pasmerktieji buvo uždaryti karo belaisvių lageriuose, o paskui, 1942 m. pradžioje, juos perkėlė į kalėjimus, ėmė tardyti ir fabrikuoti bylas.

Bylų turinys maždaug vienodas: grupė kalinių kaltinama dar būdama lageryje rengusi kontrrevoliucinį sąmokslą užgrobti sargybos ginklus, maisto atsargas ir planavusi išeiti į laisvę, žygiuoti į Vakarus vokiečių vermachto pasitikti, pakeliui plėšdama kolūkius ir dorus tarybinius piliečius. Grupių sudėtyje paprastai būdavo keletas labai žymių žmonių – buvusių ministrų, generolų ar pulkininkų, garsių inteligentų, kuriems NKGB tardytojai skirdavo sąmokslų vadovų vaidmenis. Kiti – buvę kariai savanoriai, policininkai, tarnautojai. Jų pareigos kuklesnės, tačiau visų jų kaltė pagal legendą tokia pati, todėl ir likimas laukė vienodas: pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – sušaudymas.

Aišku, kaltinimai absurdiški, ir jokių įkalčių nebuvo, bet atsirasdavo liudininkų, juos patvirtinančių, o ir patys kaltinamieji po daugybės naktinių tardymų, o gal ir kankinimų (bylose, žinoma, apie tai neparašyta), paprastai prisipažindavo. Tokias bylas, suprantama, nagrinėdavo ne teismas, bet Ypatingasis pasitarimas, gana operatyviai, net kaltinamiesiems nedalyvaujant, o po to būdavo įvykdomas  nuosprendis…

Čia būtų galima paminėti keletą konkrečių pavyzdžių. Štai 1942 m. vasarą Urale esančiame Sverdlovsko kalėjime sąmokslo rengimu apkaltintas žurnalistas, teatralas, dramaturgas Vytautas Bičiūnas, o šio sąmokslo kariniu vadovu “paskirtas” buvęs generolas ir finansų ministras Jonas Sutkus. Jų bendrininkais paskelbti buvęs žymus mūsų diplomatas Voldemaras Čarneckis, Šaulių sąjungos žurnalo “Trimitas” redaktorius Jonas Kalnėnas, buvęs vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis, pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys ir kiti, iš viso 15 asmenų. Visi jie prisipažino esą kalti, išskyrus J.Papečkį, – jo tardytojai neįveikė, nors laikė karceryje, tardė naktimis net 43 kartus. O kad sąmokslas tikrai buvo rengiamas, patvirtino keletas Vilniaus lenkų – karo belaisvių, su kuriais tiems maištininkams teko kartu dirbti lageryje. Visi kaltinamieji 1942 m. spalio 14 ir 17 d. nuteisti sušaudyti, nuosprendis įvykdytas.

Panašiai apkaltinti ir 1942 m. Urale buvo sunaikinti tokie žymūs mūsų valstybės, kultūros veikėjai, kaip Pranas Dovydaitis, Mečys Kvyklys, Kazimieras Jokantas, Zigmas Starkus ir kiti.

Dar viena tokio tipo byla buvo sufabrikuota Kansko kalėjime, Krasnojarsko krašte. Joje kaltinti Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę ministrai Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Jokūbas Stanišauskas, pulkininkai Povilas Dundulis, Mykolas Gedgaudas ir kiti, iš viso 18 asmenų. Vėl neva buvęs sukurtas slaptas lietuvių komitetas, kurio tikslai tokie negražūs ir nekuklūs: “Atkurti nepriklausomą Lietuvos vyriausybę su kontrrevoliucine fašistine santvarka”, vėl lenkai – kaltinimo liudininkai ir kaltinamųjų prisipažinimai. Tik šį kartą, regis, net karo metais nepriekaištingai veikęs NKVD – NKGB naikinimo mechanizmas kažkodėl sustreikavo. Bylos autoriai 1942 m. gegužę pasiūlė Maskvai visus kaltinamuosius sušaudyti, o ji tylėjo, vilkino, regis, aiškios bylos sprendimą iki 1952 m., kada dar likusiems septyniems gyviems kaltinamiesiems Ypatingasis pasitarimas skyrė po 25 metus lagerio. Todėl po Stalino mirties keli iš jų dar grįžo į Lietuvą.

Tiesa, toli gražu ne visų tada Rusijoje nužudytųjų (o jų istorikai suskaičiavo 568) likimas yra tiksliai žinomas. Iš tokių, minint 1941 m. tremties sukaktį, verta prisiminti Konstantiną Stašį. Jo bylos Lietuvoje nėra, tik slapta 1959 m. KGB surašyta pažyma, kad būdamas tremtyje Barnaule K.Stašys “būrė aplink save priešiškus tarybų valdžiai elementus, vykdė antitarybinę agitaciją”, todėl nuteistas sušaudyti. Toks tragiškas likimas jo laukė todėl, kad buvo, kaip ir kiti minėti nekaltai nužudytieji, žymus, nusipelnęs visuomenės veikėjas, 1922–1923 ir 1928–1937 m. vadovavęs svarbiausiai mūsų tautiečių organizacijai lenkų okupuotoje Vilnijoje – Vilniaus laikinajam lietuvių komitetui (VLLK).

Padarinius tebejaučiame iki šiol

Tokių istorijų daugybė, ir visos jos sukrečiančios. O pradėjęs vertinti bendrus trėmimų padarinius supranti, kad jie sunkiai suvokiami protu. Beje, juos tebejaučiame iki šiol. Gal bus paradoksalu girdėti, tačiau dalį šiandien mūsų valstybę ir visuomenę kamuojančių problemų lemia kaip tik trėmimų tarpsnis ir 1941–1958 m. patirti demografiniai nuostoliai.

Mokslininkai tvirtina, kad politinės represijos yra vienos sunkiausių žmogaus patiriamų psichologinių traumų. Tai aiškinama tuo, kad politinės represijos dažniausiai būna labai žiaurios, be to, jos ilgai trunka. Maža to, politinių represijų padariniai gali likti ryškūs dešimtmečiais ir peraugti į asmenybės bei žmogaus charakterio pakitimus. Daugelį piliečių kamuojantis nevisavertiškumas, nesavarankiškumas, depresija, dėl kurios mūsų šalis yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, netikėjimas savo ir valstybės ateitimi, gyvenimas šia diena ir galiausiai neįtikėtina emigracija – tai beveik du dešimtmečius trukusio sąmoningo ir tikslingo tautos naikinimo rezultatas.

Tad šiuo metu kalbėdami apie menką Lietuvos gyventojų pilietiškumą, valstybiškumą, prisitaikėliškumą, polinkį pataikauti valdžiai tik patyliukais ją keikiant, bet nesiimant jokių aktyvių veiksmų susidariusiai padėčiai keisti, turime nepamiršti, kad pokariu būtent šios žmogaus savybės jam garantavo išlikimą. Atsitiesti, atsikratyti pavergtojo mąstysenos ir elgesio stereotipų nepaprastai sunku – turi pasikeisti ne viena užaugusių laisvų žmonių karta.

Negalima nepaminėti ir to, kad Antrasis pasaulinis karas ir pokario represijos suskaldė lietuvių tautą į tris dalis: tuos, kurie pabėgo iš Lietuvos bei jų palikuonis, tuos, kurie perėjo tremtį ir lagerius, bei tuos, kurie prisitaikė prie sovietinės sistemos. Kiekviena šių grupių turi savą gyvenimo patirtį, savą istoriją. Ir nors visi šie žmonės lietuviai, vis dėlto jie labai sunkiai susikalba tarpusavyje.