Profesionali sportininkė L.Kačiušytė neigia nusistovėjusią nuomonę, kad būtina kažkaip išskirtinai globoti profesionalius sportininkus. Jei jie tikri profesionalai, pinigų esą užsidirbs ir be pagalbos. Daug svarbiau – pasirūpinti, kad sportuoti galėtų ir norėtų vaikai.

Olimpinė plaukimo čempionė Lina Kačiušytė yra ragavusi ne tik profesionalios sportininkės, bet ir valdininkės duonos, tad į sporto situaciją šalyje geba pažvelgti iš skirtingų barikadų pusių. Tad su ja ir kalbamės apie tai, kaip L.Kačiušytė sustyguotų sporto sritį, jei taptų Lietuvos ministre pirmininke.

L.K.: Nežinau, kas turėtų nutikti, kad eičiau į tokį darbą – net priešui nelinkėčiau būti premjerui. Juk problemų yra tiek daug, kad sunku ir įsivaizduoti. Sporte jų – taip pat nemažai. Blogiausia situacija susidariusi kalbant apie sąlygas ir masiškumą. Juk yra nemažai sporto šakų, kurių treneriai kalbina, kalbina vaikus ateiti, ir vis tiek neprisikalbina – mažiesiems viską užgožia krepšinis. Žinoma, geriau, kai vaikai žaidžia krepšinį, o ne šlaistosi kur pakrūmėm, bet kitos sporto šakos tikrai yra nepelnytai nustumtos į šoną. Kita vertus, tai tarsi uždaras ratas – vaikai nenori sportuoti, kol nėra gerų sąlygų.
Juk net ir krepšinyje – o kur dar gali būti geresnės sąlygos nei krepšinyje, – ir čia daugybė problemų, susijusių su sąlygomis, ką jau kalbėti apie kitas sporto šakas. Pažvelkite – sąlygos sporto salėse labai dažnai yra archainės, daugelyje salių vaizdas nuo tarybinių laikų mažai pasikeitęs, kai kur net į dušą ne visada nueisi. O juk sakoma – sportas prasideda nuo sporto salės.
Irkluotojas Jevgenijus Šuklinas kartą yra labai taikliai pastebėjęs: “Žinoma, aš galiu nuvažiuoti į Portugaliją ir ten treniruotis geresnėmis sąlygomis. Bet vaikas juk to padaryti negali”.

VEIDAS: Tad koks būtų jūsų, kaip premjerės, pirmas darbas sporto srityje?
L.K.: Gal dėl to, kad tai svarbu man asmeniškai, manau, kad labai reikšmingas dalykas yra pasirašyti gerą vaikų mokymo plaukti programą. Aš net filmų negaliu žiūrėti, jei ten skęsta žmonės. O kai pas mus per vasaros sezoną nuskęsta po 200 žmonių, ir pusė jų – vaikučiai, tai yra tragedija. Žinoma, ne visi turi būti meilutytės ar kačiušytės, bet bent jau apmokyti plaukti būtina visus. Juk turime jūrą, ežerus, vasaros karštėja. Tai privalomas dalykas.

VEIDAS: Labiausiai dabar Lietuvos sportą smaugia ir tinkamų sporto salių bei baseinų trūkuma lemia pinigų trūkumas. Kaip manote, koks turėtų būti finansavimas sportui ir iš kur rasti papildomų pinigų?
L.K.: Pilna tų pinigų. Jei jų tiek nebūtų, tai ir į Seimą niekas neitų, niekas nelįstų į valdiškus darbus. Pinigų yra, tik reikia tinkamai juos skirstyti, viską susistyguoti. Prisimenu frazę iš klasikinio filmo, kad kas nedirba, tas valgo – taip yra ir pas mus. Jei tik gerai pasipurtytume, pinigų tikrai atsirastų. Pažiūrėkite, kiek mokama nieko nepadarantiems konsultantams, kaip finansuojami keisčiausi projektai. Juk Lietuvoje gali išvysti visko – čia iš valstybės lėšų net vyndarystė propaguojama. Neabejoju, kad daug geriau už tuos pinigus nors vieną vaiką išmokyti plaukti ir taip išgelbėti jo gyvybę.

VEIDAS: Vis minite plaukimą. Bet kurios dar sporto šakos nusipelno didesnio dėmesio? Ir kaip, jūsų vertinimu, rasti balansą sprendžiant, kuriai šakai didinti ar mažinti finansavimą, kad krepšinis, kaip jūs sakėte, neužgožtų viso kito?
L.K.: Aš atskirčiau finansavimą vaikų ir profesionaliam sportui. Visi vaikai turi teisę į savo vietą po saule – kitaip tariant, jie turi turėti galimybę išbandyti kuo daugiau sporto šakų, rasti sritį, kur jie yra geriausi, gabiausi. Juk jei nebūtų buvę baseinų, Meilutytė niekada nebūtų sužinojusi, kad yra gabi plaukimui.
O kalbant apie profesionalų sportą, aš atkreipčiau dėmesį į komerciją. Prieš keletą metų labai domėjausi regbiu ir surinkau apie šią šaką daug informacijos. Taigi, Australijoje regbininkai iš valstybės negauna nė vieno cento – tai komercinė, labai populiari sporto šaka. Regbininkai rengia varžybas, rengia šou ir gyvena iš rėmėjų pinigų. Čia vadovaujamasi nuostata “kvietimų nelaukite – už bilietus mokėkite”. Vaikams, žinoma, reikia padėti, bet sporto profesionalai, jei jie tikri profesionalai, turi užsidirbti patys, taip kaip ir bet kurioje kitoje srityje.
Galima galvoti nebent apie ekspertų, kurie nusimano, kaip uždirbti pinigus, samdymą, kad jie konsultuotų sportininkus, kaip daryti šou.

VEIDAS: Kiek, jūsų vertinimu, svarbus yra sporto pedagogų paruošimas, ar jam Lietuvoje skiriamas pakankamas dėmesys?
L.K.: Žmonės turi dirbti iš pašaukimo, koks darbas tai bebūtų. Ir gydytojas, ir teisėjas, ir mokytojas turi mylėti savo darbą. Entuziazmo reikia visur – ir mokykloje, ir valstybės tarnyboje, ir vyriausybėje. Reikia lyderystės, reikia norėti siekti rezultatų. Tas pats pasakytina ir apie sportą, ir apie trenerius.

VEIDAS: Kaip vertinate sporto srityje dirbančių institucijų veiklą? Kaip ją būtų galima pagerinti? Ar jų nėra per daug?
L.K.: Jei kiekvienas idealiai atliktų savo darbą, sistema veiktų puikiai. Manau, kad institucijose labai daug kas serga liga, kurią vadinu savotišku rachitu – kai pirštai taip stipriai užlenkti į save, kad jų niekaip negali ištiesinti. Išgydykime šią ligą, ir nebereikės klausti, ką daryčiau, jei būčiau premjerė.