BFL

Mirus Donatui Banioniui, Juozo Miltinio trupės ištakos virto rašytine teatro istorija.

Prie kapo duobės geriausiai suvoki, kad teatras – tik dienos, tik akimirkos menas. Nekonservuojamas trumpos atminties vaizdo įrašuose, kuriems teleista išsaugoti slankiojančius šešėlius.

Dar praeitą dešimtmetį, vardydamas buvusius kolegas – pirmuosius Panevėžio dramos teatro aktorius, Donatas atsidusęs: „Dauguma mirę.“ Jonas Alekna, Vaclovas Blėdis, Steponas Kosmauskas, Kazys Vitkus, Gediminas Karka, Janina Dulskytė, Paulina Končiūtė…

Juozas Miltinis savojo teatro branduolį penktojo dešimtmečio pradžioje formavo iš jaunų, profesionalios vaidybos patirties anksčiau neturėjusių žmonių. Ir pirmųjų teatro spektaklių žiūrovai nebuvo smarkiai jaunesni už aktorius scenoje. Už D.Banionį, kuris atvažiavo į Panevėžį vos septyniolikos ir, pats būdamas siuvėjo sūnus, netrukus suvaidino Jasių Šiaučiuką Kazio Binkio „Atžalyne“, – juo labiau.

Todėl jei ne popieriuje bei fotografijose įamžinti liudijimai, jei ne monografijos ir biografijos, ne vėlesnių režisieriaus J.Miltinio mokinių atmintyje įsirėžę pasakojimai – prieš pat karą užgimusio legendinio Panevėžio dramos teatro pirmieji spektakliai šiandien bebūtų šmėklos scenoje, vaidinančios šmėkloms salėje.

Praėjusią savaitę užgeso svarbiausias žmogus, siejęs šiuos du – atminties ir dabarties pasaulius: Donatas Banionis.

Spektakliai be nusilenkimų

Į klausimą, ar jo kūrybinei saviraiškai būtų užtekę darbo teatre, jei nebūtų sulaukęs kino pasiūlymų, aktorius, mirksniu sąžiningai „prisimatavęs“ tokį scenarijų, atsakydavo teigiamai. Už geležinės uždangos laikomiems menininkams nepasiekiami Vakarų kino festivaliai, nuotraukos su pasaulinėmis įžymybėmis, gerbėjų būriai, laukiantys niekuomet anksčiau aktoriaus nelankytuose miestuose, – visa tai D.Banioniui nebuvo svarbiausia. Be to, už žvaigždės blizgesį jis sočiai atsiimdavo grįžęs į Panevėžį pas J.Miltinį, kuris savo aktorių bendruomenei atstodavo griežtą tėvą.

Kaune, laisvės dvasia alsavusioje laikinojoje sostinėje, traukusioje ryškiausius Lietuvos menininkus, užaugusiam ir teatru užsikrėtusiam Donatui Panevėžyje tenka priimti griežtus J.Miltinio postulatus: „Disciplina ir mokymasis yra mūsų kolektyvo pagrindas. Tai yra pradžia kiekvieno didelio siekimo…“ Visi režisieriaus teatro idėja patikėję jaunuoliai pasižada neįklimpti į bohemą, nesižavėti viešuoju gyvenimu už teatro ribų, vengti visko, kas gali trukdyti jų vieninteliam atsidavimui – teatrui.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m