Kaizerinė Vokietijos kariuomenė Kaune / "Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Didžiojo karo tematika Lietuvos istoriografijoje yra gan skurdi. Negalime didžiuotis monumentaliais veikalais, kuriuose būtų išsamiai išdėstyti įvykiai Rytų fronte, be to, turime vos kelis publikuotus amžininkų liudijimus, kur fragmentiškai atskleidžiama konflikto kasdienybė. Juolab kad patys istorikai nerodo susidomėjimo šiuo Lietuvai svarbiu periodu.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Didžiojo karo palikimas šalyje tiesiog ištrintas, akcentuojant jį kaip etapą į Lietuvos Nepriklausomybę ir netiriant čia veikusių priešų armijų, mūšių, žymesnių asmenybių biografijų. O juk Lietuva gali pasigirti europinio masto garsenybių pėdsakais, kurie tarsi stūmoklis išvedė valstybę į pasikeitusį pasaulį. Ypač tai aktualu šiandien, kadangi 2014–2018 m. paskelbti Didžiojo karo atminimo metais. Šią pasauliui svarbią datą žymi ne tik Europa, bet ir Australija, Kanada, Indija, Jamaika. Pastaroji, anot šaltinių, karo metais parėmė britus maistu, 50 tūkst. svarų vertės cukrumi ir 11 tūkst. karių(1). Tad šiame straipsnyje apžvelgsiu Didžiojo karo pėdsakus mūsų krašte ir pirmuosius dvejus besikuriančios valstybės metus.

Bene išsamiausiai Didžiojo karo poveikį Lietuvai aprašė kanauninkas Pranciškus Žadeikis (1869–1933), kurio užrašuose atsispindi vokiečių armijos atėjimas į Skuodą 1915 m., okupacinės valdžios formavimas, kasdieniai santykiai su kariais, armijų plėšikavimai ir kt.

Skaitant dienoraštį, be mūšių, mobilizacijos ar turto surašymo, randame gana šmaikščių istorijų, pavyzdžiui, apie Skuode vokiečių kareivius apnikusias ligas. Skuode esą nemaža lytiškomis ligomis sergančių žmonių. <…> Apsilankiusieji kareiviai užsikrėtė minėtomis ligomis. Jų vyresnieji tuojau įsakė suimti visas tokias „paneles“ ir vežti į Liepojaus ligoninę(2).

Lietuvoje apsilankė nemažai iškilių vokiečių armijos asmenybių, pradedant kaizeriu Vilhelmu II ar generolu Paulu fon Hindenburgu, ir baigiant rašytoju, poetu Valteriu Fleksu.

Venerinės ligos buvo tapusios Pirmojo pasaulinio karo ženklu, ypač Vakarų fronte. Britų šaltiniai mini, jog vien Šiaurės Prancūzijoje veikė keliolika tūkstančių įvairiausių viešnamių, kurių būklė buvo ne pati geriausia. Be to, venerinės ligos traukė karius, kadangi užsikrėtus galėjai išvengti apkasų. Su tokia eilinių savivale vyresnybė aršiai kovojo, pavyzdžiui, P.Žadeikis užsimena, jog kai kurias sergančias merginas paprasčiausiai sušaudydavo. Tad po tokių incidentų Skuode kilo panika, suimtosios gi skundė savo drauges, kartais ir nekaltas, iš keršto, tos šaukėsi dekano pagalbos(3).

Nepaisant to, Lietuvoje apsilankė nemažai iškilių vokiečių armijos asmenybių, pradedant kaizeriu Vilhelmu II (Wilhelm von Preußen, 1859–1941), kuris stebėjo paradą Kauno rotušės aikštėje, ar generolu Paulu fon Hindenburgu (Paul von Hindenburg, 1847–1934), ir baigiant rašytoju, poetu Valteriu Fleksu (Walter Flex, 1887–1917), garsiajame autobiografiniame romane „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ (Der Wanderer zwischen beiden Welten: Ein Kriegserlebnis, 1917) pagrindiniu herojumi pasirinkusiu savo draugą teologijos studentą, leitenantą Ernstą Vurchę (Ernst Wurche, 1894–1915), kurio palaikai ilsisi Alytaus rajone, šalia Mergalaukio (2014 m. liepą jungtinė lietuvių ir vokiečių grupė sutvarkė šias kapines).

Pats autorius, įstojęs Poznanėje savanoriu į 3-iosios brigados 50-ąjį Žemutinės Silezijos pėstininkų pulką, sužeistas mūšyje mirė spalio 16 d. Oti dvaro lazarete ir palaidotas Estijoje (Pioidėje, Saremoje), tačiau 1940 m. kūnas perkeltas į Kionigsbergo (dabar – Kaliningrado) kapines, o Antrojo pasaulinio karo metu per rusų bombardavimą kapas buvo sunaikintas (dabar Estijoje ir Kaliningrade paminkliniai akmenys atstatyti vokiečių jaunimo iniciatyva).

Autobiografinė knyga „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ tarpukario Vokietijoje išleista 700 tūkst. kopijų tiražu (kitur minima 3 mln.) ir nebuvo uždrausta nacizmo periodu, nors pokariu autoriaus populiarumas sumenko ir jis labiau vertintas dėl savo poezijos. Vis dėlto iki šiol ši knyga gretinama su Ericho Marijos Remarko (Erich Maria Remarque, 1898–1970) bei filosofo, įamžinusio niūrią karo kasdienybę autobiografiniame romane „Plieno audra“ (In Stahlgewittern, 1920), Ernsto Jungerio (Ernst Jünger, 1895–1998) kūryba. Anot vokiečių istoriografijos, V.Flekso kūrinys pasižymi jausmine, lyrine kalba bei gausiu eilėraščių rinkiniu (4).

E.Vurchė palaidotas Lietuvoje, todėl knyga mūsų šaliai aktuali, juolab kad čia aprašomos Alytaus krašto apylinkės bei vokiečių mūšiai ties Mergalaukiu.

Kaip ir kituose didžiuosiuose karo veikaluose, autorius nagrinėja egzistencijos, humaniškumo, draugystės bei kančios temas, tačiau nebando moralizuoti. Jam svarbu suvokti, kodėl reikia kariauti, kas yra pats karas, mirtis. Knygoje bandoma įrodyti, jog karas – tai prigimtinis įstatymas (Krieg als Naturgesetz)(5), kurio žmogus negali išvengti. Įdomu, jog romano herojumi pasirinktas jam brangus žmogus – draugas E.Vurche, kurį autorius knygoje apibūdina romantizuotai: Idealus Vokietijos karo savanoris ir fronto karininkas, bet taipogi naujasis Žmogus ir lyderis, kurio du pasauliai: žemė ir dangus, gyvenimas ir mirtis yra čia pat (6). Jo mirties dieną V.Fleksas patruliavo netoli Simno. Žinia rašytoją labai sukrėtė. Kaip minėta, E.Vurchė palaidotas Lietuvoje, todėl knyga mūsų šaliai aktuali, juolab kad čia aprašomos Alytaus krašto apylinkės bei vokiečių mūšiai ties Mergalaukiu.

Deja, nors ir išversta į nemažai Europos kalbų, knyga lietuviškai nepublikuota, todėl neturime progos plačiau susipažinti su eilinių vokiečių karių gyvenimu mūsų krašte.

Pirmaisiais pokario metais Lietuva susidūrė su geopolitiniais sunkumais, bandydama įtvirtinti savo, kaip nepriklausomos valstybės, statusą. Nors karas pasibaigė, tačiau Vidurio Rytų Europos regione, ypač pasieniuose (Lietuvos ir Lenkijos bei Suomijos ir Rusijos), tebevyko aštrūs konfliktai.

Kaip teigia lenkų istorikas Piotras Vandyčius (Piotr Wandycz), karo padėtis ir šioje Europos dalyje vis dar tebesitęsę konfliktai turėjo įtakos ir regiono valdymo struktūros formavimuisi (7). Tiek JAV, tiek Didžioji Britanija, iškankintos karo, nesitikėjo įtemptų santykių žemyne, tad kaltino naująsias valstybes politiniu nebrandumu bei tinkamai nesutvarkyta valdymo struktūra (8).

Kitas svarbus aspektas buvo bolševizmo grėsmė, todėl Prancūzija, pagal 1919 m. planus, mėgino Vidurio Rytų regione saugumo garantu paversti Lenkiją, prie kurios federacijos principu prijungtų Lietuvą. Toks darinys, anot jų, būtų labiau sustiprinęs Lenkiją ir taptų pajėgus stabdyti bolševizmą arba atriboti Vokietiją(9).

Britai skatino Baltijos šalių vienijimąsi, nors iki karo Baltijos regionas Didžiosios Britanijos politikoje laikytas tik periferiniu.

Britai Lenkiją vertino kaip svarbią atsvarą prieš Vokietijos ir Rusijos įtaką, tačiau nepritarė jos agresyviai politikai su kaimynais. Baimindamiesi bolševizmo, britai skatino Baltijos šalių vienijimąsi, nors iki karo Baltijos regionas Didžiosios Britanijos politikoje laikytas tik periferiniu. Tačiau atšaukus Baltijos jūros blokadą Lietuvai ir Latvijai, britų politika ėmėsi „balansavimo strategijos“, kadangi juos domino Rusijos rinka, į kurią kelias vedė per Baltijos šalis. Be to, šio regiono ekonominiais interesais domėjosi ir vokiečiai(9).

"Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Nepaisant Nepriklausomybės akto, Didžioji Britanija ir JAV 1919–1920 m. dvejojo pripažinti Lietuvą, motyvuodamos, jog nėra tikros dėl pastarosios politinės krypties. Toks neutralus, o kartais skeptiškas požiūris ryškėjo dėl Rusijos karo, nes tikėtasi, kad bolševikams pralaimėjus bus atkurta Rusijos imperija, į kurią autonomijos pagrindu įeis naujosios šalys. Tad nepriklausomybės pripažinimas Vakarams būtų kėlęs nepatogumų santykiuose su Rusija (10).

Reikalus blogino ir Vokietijos nenoras išvesti armiją iš Lietuvos, taigi šis klausimas tapo esminiu Paryžiaus konferencijoje, kur pasiūlyta į regioną siųsti karines misijas. Šioje konferencijoje britai taip pat garantavo Lietuvai nepriklausomybės išsaugojimą. Siekdami prižiūrėti vokiečių armijos išvedimą, Sąjungininkai ruošėsi pasiųsti prancūzų gen. Anri Alberto Nieselio (Henri Albert Niessel, 1866–1955) vadovaujamą misiją. Daugelis šių misijų štabų įsikūrė Latvijoje (Liepojoje), kur anksčiau veikė gen. Riudigerio fon Golco (Rüdiger von der Goltz, 1865–1946) būstinė. Ir tik vėliau nauji centrai atsidarė Kaune, Taline bei Rygoje.

Į Baltijos šalis pasiųsta net keletas britų misijų. Iš jų išsiskyrė plk. Stiveno Talentso (Stephen Tallents, 1884–1958) grupė, kurioje dirbo Herbertas A. Grantas Vatsonas (Herbert A. Grant Watson, 1881–1971). Gyvendamas šiame regione jis rinko medžiagą britų delegacijai Paryžiaus konferencijoje apie politines, kultūrines ir ekonomines Baltijos šalių tendencijas, o vėliau ėmėsi teikti faktus privačioms komercinėms britų struktūroms. Pagrindiniai misijos uždaviniai aprėpė Lietuvos valstybės oficialų pripažinimą, santykius su Lenkija bei Rusija, vokiečių armijos išvedimą ir ekonominę krašto padėtį.

H.A.Grantas Vatsonas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje 1919 m. balandžio 16 d., įpareigotas surinkti žinias Paryžiaus konferencijai. Šis vizitas sutapo su lenkų įvykdyta Vilniaus okupacija (11). Vis dėlto, ištyręs padėtį, ataskaitoje nurodė, jog Lietuvos ekonominė situacija yra kur kas geresnė nei likusių Baltijos šalių, nes Lietuva sugebėjo pati apsirūpinti maistu (12).

Žinoma, pozityvi nuomonė, anot lietuvių istoriografijos, nebuvo teisinga, kadangi mūsų šalis kęsdama sunkias finansines bei ekonomines bėdas ne kartą kreipėsi į Vakarų Europą ir JAV prašydama paramos maistu ar medikamentais, todėl H.A.Granto Vatsono ataskaita galėjo užvilkinti pašalpos gavimą. Nagrinėjant dokumentus matyti, jog britų atstovas teikė gen. Hubertui Gofui (Hubert Gough, 1870–1963), pagarsėjusiam Somos ir Ipro kautynėse, dominančią informaciją apie Pavelo Bermonto Avalovo (Павел Бермонт-Авалов, 1877–1973) būrių judėjimą bei vokiečių ekonominę ir politinę įtaką Lietuvoje bei Latvijoje. Pranešimai buvo naudingi tiek britų, tiek lietuvių politikams, nes atskleidė regione įsivyravusią sumaištį.

Britai savo spaudoje minėjo apie nevaržomą Vokietijos šnipų judėjimą Lietuvos teritorijoje, jų lėktuvų skraidymus tarp Berlyno ir Maskvos.

Opiausi klausimai misijoje lietė vokiečių evakuaciją bei Lietuvos ir Lenkijos santykius. 1919 m. liepos 11 d. vokiečiai pasitraukė iš Kauno, tačiau liko Šiaurės Vakarų Lietuvoje, kad išlaikytų ryšius su Rytų Prūsija bei Latvija. Britai savo spaudoje minėjo apie nevaržomą Vokietijos šnipų judėjimą Lietuvos teritorijoje, jų lėktuvų skraidymus tarp Berlyno ir Maskvos, Kaune sučiumpamus be dokumentų rusus arba vokiečius.

Be to, britų žvalgai Frankfurte sužinojo, jog Vokietija ketino paversti Lietuvą Naująja Rytų Vokietija, čia suformuojant armiją ir bandant atgauti sugriautą savo prestižą (13). Apie tai informuotas Mykolas Šleževičius (1882–1939) po kelių dienų nusiuntė S.Talentsui raštą, kuriame reikalavo visiško vokiečių pasitraukimo bei protestavo dėl lenkų pažeidinėjamos prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch, 1851–1929) nustatytos demarkacijos linijos ir prašė suteikti pagalbą ginklais (14). Remiantis kitu S.Talentso misijos atstovu plk. ltn. Robertu Baringtonu Vardu (Robert Barrington-Ward, 1891–1948), norint išlaikyti stabilią Lietuvos vyriausybės padėtį, Britanijos vyriausybei buvo pasiūlyta tobulinti demarkacijos linijos klausimą, tačiau britai nenorėjo kištis į Lietuvos vidaus reikalus (15).

Klaipėda 1914-1918 m.

Čia dera pabrėžti, jog britai lietuviams padėjo ne tik diplomatiškai, bet ir apmokė šalies armiją. Šiuos faktus atskleidžia Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodžiusios Lietuvoje dirbusio brigados generolo Frenko Persio Krozierio (Frank Percy Crozier, 1879–1937) žinutės.

Tai – labai spalvinga asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką istorijoje. Pasak leidinio „Time Magazine“, Krozieras buvo profesionalus karys, kilęs iš senos karių giminės; jis tarnavo Pietų Afrikoje, Ašantyje, Šiaurės Nigerijoje, Zulų krašte, kol pasitraukė iš armijos (16). Taip pat atliko tarnybą Kanadoje. 1914 m. įstojo į Karališkąjį Airijos fuzilierių pulką, o 1915 m. atsidūręs Vakarų fronte sparčiai kilo karjeros laiptais, ypač po Somos mūšio. Paskelbus paliaubas, tęsė darbą su lietuviais, padėdamas kovoti prieš vokiečius, bolševikus.

Lietuvos armijos treniravime bei organizavime yra padaryta pažanga vadovaujant majorui – generolui F.P.Krozierui ir britų karininkams.

Išgyvenimus fronte F.P.Krozieris mini memuaruose „Žalvarinė kepurė Niekieno žemėje“ (A Brass Hat in No Man’s Land, 1930). Viename straipsnių britų žiniasklaida nurodė, ką jų kraštiečiai veikia Lietuvoje. Lietuvos armijos treniravime bei organizavime yra padaryta pažanga vadovaujant majorui – generolui F.P.Krozierui ir britų karininkams. <…> Britų karininkas majoras Roderikas Karas (Roderick Carr, 1891–1971) paskirtas į oro pajėgas su kitais britų asistentais (17). Įdomu, jog prancūzai apie šį instruktavimą atsiliepė neigiamai. Nepaisant to, manyta, kad lietuviai ir lenkai išspręs nesutarimus patys, tačiau Edinburgo universiteto profesorius Džeimsas Simpsonas (James Simpson, 1873–1934) su nerimu Užsienio ministerijai pranešė,jog prancūzai plk. K.Rebulio karinę misiją siuntė tam, kad įtikintų Lietuvą autonominėmis teisėmis prisijungti prie Lenkijos (18).

Lenkijos vadovas privačiuose pokalbiuose su britais visada pabrėždavo, kad Lietuvos vyriausybė yra nesukalbama.

Suvokdami konflikto mastą, britai siūlė Juzefui Pilsudskiui (Józef Pilsudski, 1867–1935) ginčus spręsti diplomatiškai, tačiau šis patarimus atmetė. Be to, Lenkijos vadovas privačiuose pokalbiuose su britais visada pabrėždavo, kad Lietuvos vyriausybė yra nesukalbama ir derybos nepasiektos dėl lietuvių entuziazmo stokos. Įvykiams keičiantis ir bolševikams užėmus Vilnių, S.Talentsas tapo tylaus lenkų pasitraukimo iš miesto ir didelio lietuvių kariuomenės nusivylimo prie miesto prieigų liudininku (19).

"Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Tačiau iki tol britų ambasadorius Lenkijoje Horacijus Rumboldas (Horace Rumbold, 1869–1941) pokalbiuose su lenkų ministru pirmininku Ignacu Janu Paderevskiu (Ignacy Jan Paderewski, 1860–1941) bei brig. gen. Liudviku Kmiciciu Skšinskiu (Ludwik Kmicic-Skrzyński, 1893–1972) išgirdo, jog Lietuvą lenkai suvokė tik bendroje sąjungoje; kitu atveju mūsų šaliai prognozuotas nestabilaus koridoriaus tarp Vokietijos ir Rusijos vaidmuo. Taip pat teigta, kad lenkams karinę pagalbą teikia prancūzai ir amerikiečiai, todėl britams niekaip nepavyko išspręsti problemos diplomatiškai (20).

Tyrinėjant pranešimus, aiškiai pastebimas Lenkijos noras pakenkti Lietuvai. Mūsų valdžia vadinta probolševikine, provokiška, siekianti perduoti teritoriją vokiečiams, vadintiems „Nemuno snaiperiais“ (21). Toks „mažasis karas“ ardė Europos taikos konstruktą, kuris tapo kertine vieta britams, modeliuojant tarpvalstybinius politinius ryšius.

Lietuva gali būti puikus avanpostas kovoje prieš bolševizmą.

Vis dėlto britai, artimiau bendraudami su Lietuvos diplomatais, įsitikino Lenkijos skleidžiama propaganda. Aptardamas mūsų šalies geopolitinę situaciją, F.P.Krozieras rašė: Yra labai svarbu, kad Lietuva kurdama savo valstybę galėtų gyventi taikoje su visais kaimynais. <…> Taipogi yra svarbu, kad Lietuva turėtų Gardiną, Vilnių ir Suvalkus bei pasienį su Rusija dėl ekonominių tikslų ateityje. <…> Vilnius Lietuvai yra būtinas, kaip jos sostinė (22).

Kitame tekste tas pats asmuo užsiminė, jog šaliai reikėtų prisijungti Mėmelį (dabar – Klaipėdą) bei visą Mažąją Lietuvą (23). Tuo tarsi įrodyta, jog Lietuva gali būti puikus avanpostas kovoje prieš bolševizmą. Britų planams paskatos dar labiau teikė mūsų šalies ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, per kurią Steigiamasis Seimas atskleidė valstybės politinę brandą, o Vakarų Europa įsitikino, jog lietuviai nėra probolševikiški. Tapo lengviau įsilieti į tarptautinę politikos areną.

Kiek kitaip klostėsi Lietuvos finansinė bei ekonominė padėtis. Bene pirmasis sėkmingas H.A.Granto Vatsono susitarimas su mūsų valdžia buvo priimtas britų kompanijos „Great Northern Telegraph Company“ pasiūlymas tiesti telegrafo liniją, dėl kurios atsivėrė sėkmingos Didžiosios Britanijos verslo galimybės Lietuvoje (24).

Vis dėlto finansinė padėtis prastėjo, todėl Lietuva buvo priversta Vakarų Europos prašyti paskolos. Už jauną valstybę turėjo laiduoti Didžioji Britanija, bet nors mūsų valdžia įvairiai bandė įrodyti esanti patikima, to nepakako ir paskola buvo nuolat atidėliojama. Vakarams nepasitikint, į pagalbą atėjo Vokietija, kuri siūlė Lietuvai plėtoti bendrus prekybos ryšius, o tai kėlė konkurenciją britams. Lietuvai pasiūlymo atsisakius, britai vis dar baiminosi, tačiau misijos pasiuntinys patikino, kad nėra jokio pavojaus britų verslo ir bankų atstovams investuoti Lietuvoje.

Pagal sutartį britų įmonėms būtų suteiktas monopolis penkiolika metų naudotis 15 proc. Lietuvos valstybės miškų, o Lietuva gautų piniginę paskolą.

Proantantiška vyriausybė Kaune, remiama didžiosios žmonių daugumos, iki šiol kontroliuoja situaciją, tačiau yra grėsmė, kad gali pasiduoti dėl Lenkijos agresyvaus nusistatymo Lietuvos atžvilgiu arba dėl iškilusių finansinių sunkumų (25). Galop 1920 m. viduryje ruoštasi pasirašyti bendrą prekybos sutartį tarp Didžiosios Britanijos įmonių ir tuometės Ernesto Galvanausko (1882–1967) vyriausybės. Pagal sutartį britų įmonėms būtų suteiktas monopolis penkiolika metų naudotis 15 proc. Lietuvos valstybės miškų, o Lietuva gautų piniginę paskolą. Visgi sutartis neįvyko, kadangi britų finansininkai bijojo rizikuoti savo kapitalu (26).

Prancūzijai Baltijos šalys, ypač Lietuva, buvo nuolatinės konkurencijos su Didžiąja Britanija laukas. Priešingai nei kitos sąjungininkės, Prancūzija vertino Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip skirtingas šalis, kurios geopolitiškai priklausė Baltijos regionui. Į tai atsižvelgę, spręsdami politinius bei ekonominius klausimus, prancūzai linko ieškoti politinių ir ekonominių šių valstybių sąsajų, neretai remdamiesi istoriniais faktais, pvz., Lietuvos ir Lenkijos bendra praeitimi.

Pulkininko Konstantino Rebulio (Constantin Reboul) karinė misija ir prancūzų gen. A.A.Nieselio Sąjungininkų misija kaip pagrindinius tikslus iškėlė: vokiečių armijos išvedimą, bolševikinės Rusijos įtakos prevenciją bei naujųjų valstybių kariuomenių instruktavimą. Tačiau tuo metu Vokietijos armija jau buvo išvesta, bolševikų įtaką reglamentavo taikos sutartys su Baltijos valstybėmis, o prancūzų instruktoriai nepasiteisino, todėl uždaviniai prarado aktualumą.

Įdomu, jog pirmąją mūsų šaliai skirtą prancūzų misiją inicijavo Lietuvos delegacija, atvykusi į Paryžiaus konferenciją. Jos pirmininkas Augustinas Voldemaras (1883–1942) pavedė teisininkui Juozui Gabriui-Paršaičiui (1880–1951) organizuoti prancūzų misijos vizitą į Lietuvą (27). Pastaroji atvyko 1919 m. kovo 19 d. Kaip rašo šaltiniai, prancūzai buvo sutikti Kauno geležinkelio stotyje grojant orkestrui (28).

Prancūzai, norėdami pagerinti savo įvaizdį, nusprendė paremti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimo idėją.

Vis dėlto jų veikla nebuvo itin palanki Lietuvai ir tai netruko paaiškėti. Plk. K.Rebulis orientavosi į žvalgybinės informacijos apie vokiečius rinkimą, kadangi jo tėvynei pirmiausia rūpėjo asmeninis saugumas. Tad, kaip minėta anksčiau, prancūzams buvo aktualu Lietuvą įtraukti į federaciją su Lenkija ir tuomet jungtines karines pajėgas nukreipti prieš bolševikus, kas, prancūzų nuomone, efektyviau sustabdytų jų plitimą į Vakarus (29). Po kurio laiko Prancūzijos misijos vadovas perspėjo gen. A.A.Nieselį, esą „vokiečiai siekia išgauti tiesiai iš lietuvių, kad tie pasitrauktų iš savo fronto“, taip sudarydami apie lietuvius nuomonę, jog jais lengva manipuliuoti (30).

Matant, kad pradiniai sumanymai žlunga, o Lietuvos ir Lenkijos interesai skiriasi, prancūzai, norėdami pagerinti savo įvaizdį, nusprendė paremti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimo idėją. K.Rebulio manymu, „Klaipėdos krašto atidavimas Lietuvai galėtų neigiamai paveikti tolesnius lietuvių ir vokiečių santykius“. Tai buvo itin naudinga prancūzams, kurie siekė kaip galima daugiau sumažinti vokiečių įtaką Pabaltyje ir įkalbėti lietuvius sudaryti sąjungą su lenkais (31).

Sąjungininkams siūlyta kurį laiką palikti Lietuvoje vokiečių armiją, motyvuojant tuo, jog mūsų karinės pajėgos nėra pajėgios susitvarkyti su bolševikine propaganda. Apie tai plk. K.Rebulis informavo maršalą F.Fošą ir Taikos konferencijos Baltijos reikalų komisiją. Tačiau naudodamiesi lietuvių ir lenkų nesutarimais, vokiečiai pradėjo pasyviau reikštis kovose su bolševikais, stengdamiesi išprovokuoti konfliktą prieš lenkus ir taip atitolinti Taikos sutarties pasirašymą bei savo dalinių išvedimą (32). Dera nepamiršti, jog panašiai pirmomis savaitėmis po Kompjeno paliaubų elgėsi britai ir prancūzai, baimindamiesi, kad gali atsinaujinti Pirmojo pasaulinio karo veiksmai.

1919 m. spalio 28 d. Sąjungininkų Aukščiausiajai Tarybai nusprendus pasiųsti gen. A.A.Nieselio misiją į Baltijos šalis kontroliuoti vokiečių dalinių išvedimą, plk. K.Rebulio misijos uždaviniai pakito. Nuo šiol jam pavesta rinkti informaciją apie Lietuvos vyriausybės politinius sprendimus ir padėtį (33). Visgi misija pasyvesnė netapo.

Kas dėl Francijos – tai iš visko matyti, kad prancūzai nori mus padalyti tarp lenkų ir rusų.

Didžiausias dėmesys dabar skirtas lietuvių ir lenkų konfliktui, kuriame prancūzai palaikė Lenkiją. Ir kai šioji ėmė vykdyti ekspansinę politiką, sąjungininkai Lietuvai patarė vengti karinių susidūrimų (34). Lenkams judant pirmyn, imta tartis dėl demarkacinės linijos postūmių, tačiau derybose jausdami Prancūzijos vyriausybės užnugarį, lenkai neketino laikytis nurodymų. Prancūzai vengė atvirai palaikyti lenkų karines idėjas, todėl nedraudė vien menkomis kelių savo misijos karininkų jėgomis leisti pamėginti išspręsti didžiulį teritorinį tarpvalstybinį konfliktą. Tačiau tai nesutrukdė lenkams užimti naujas žemes (35).

Šie veiksmai kėlė nerimą mūsų diplomatams. Lietuvos atstovas Londone Vincas Čepinskis (1871–1940) M.Šleževičiui rašė: Kas dėl Francijos – tai iš visko matyti, kad prancūzai nori mus padalyti tarp lenkų ir rusų (36). Be to, pradėjo sklisti propaganda, esą Lietuvos kariuomenė galėtų prisidėti prie bolševikų; gandai suaktyvėjo tuomet, kai paaštrėjo lietuvių ir lenkų santykiai bei prasidėjo Sovietų Rusijos ir Lenkijos karas (37).

Lietuva per mažai turi savo jėgų, kad galėtų egzistuoti kaip visai savarankiška ir nepriklausoma valstybė ir anksčiau ar vėliau turės jie (lietuviai) įpulti į Rusijos arba Vokietijos glėbį.

Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį ir derybas 1920 m. plk. K.Rebulis apibūdino kaip susitarimą, kuris nuvertino sąjungininkų pastangas. Be to, apgailestavo, kad tokie veiksmai pažemino ir jo, kaip diplomato, asmeninę veiklą. Nieko keisto, juk savo darbą Lietuvoje prancūzas vertino kaip svarbiausią tikslą kovoje su bolševizmu Vidurio Rytų Europos regione. Tad neslėpdamas apmaudo dokumentuose aiškino, jog Lietuvos vyriausybė kuo toliau, tuo labiau darosi Maskvos palydovu, nes baiminasi bolševikų grėsmės. Privačiame pokalbyje su lenkais apie mūsų kraštą jis išsireiškė gan aiškiaregiškai: Lietuva per mažai turi savo jėgų, kad galėtų egzistuoti kaip visai savarankiška ir nepriklausoma valstybė ir anksčiau ar vėliau turės jie (lietuviai) įpulti į Rusijos arba Vokietijos glėbį. Kadangi nei vieno, nei kito Prancūzija nenori, aš dirbu jau du mėnesius, kad išaiškinčiau lietuviams unijos su Lenkija reikalingumą (38).

Savo misijos veiklą plk. K.Rebulis baigė 1921 m. kovo 1 d., tačiau šaltiniai rodo, kad jau 1920 m. rudenį misijos aktyvumas buvo sumenkęs ir neturėjo įtakos nei Lietuvos, nei Prancūzijos vyriausybių politikai (39). Naujoji misija, vadovaujama plk. ltn. Šarlio Aršeno (Charles Archen), veiklą tęsė iki 1924 m., kuomet, susiformavus normaliems diplomatiniams santykiams, misijos vadovas tapo karo atašė ir liko reziduoti Baltijos šalyse. Vis dėlto Lietuvos plk. K.Rebulis neužmiršo ir vėlesniais karjeros tarpsniais – Paryžiuje palaikė ryšius su poetu Oskaru Milašiumi (1877–1939), o dirbdamas dienraščio „Le Temps“ korespondentu planavo iš Varšuvos ar Vilniaus užsukti į Kauną. Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo prancūzų misijos, plk. K. Rebulis apgailestavo, jog sunkiu mūsų šaliai metu neparėmė Lietuvos40.

Taigi Lietuva Didžiojo karo bei pokario metais tapo bemaž visos Vakarų Europos politiniu centru. Ir jeigu ne naujasis kruvinas konfliktas, galbūt būtų visiškai integravusis į tarptautinę politiką.

***

______________

1 The activism of returning soldiers stimulated nationalism and working – class consciousness in Jamaica //BBC History magazine, 2014, August, 43 p.

2 Žadeikis P., Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, 91–92 p.

3Ibidem, 92 p.

4Krieg und Literatur [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://aka-blaetter.de/krieg-und-literatur/.

5Ibidem.

6 Flex W. Der Wanderer zwischen beiden Welten: Ein Kriegserlebnis, München, 1972.

7 Wandycz P., Wojna i pokój // Historia Europy Środkowo – Wschodniej, Lublin, 2000, 219 l.

8Ibidem, 223 l.

9 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 36 p.

9 Hiden J., The Baltic States and Weimar Ostpolitik, Cambridge, 1987, 66–67 p.

10 Ullman, Britain and the Russian Civil War. Anglo-Soviet Relations 1917–1921, II, 254– 255 p.

11 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 43 p.

12 Grant-Watson A. H., The Latvian Republic: The struggle for freedom, London, 1965, 48–49 p.

13 The war to end war. Had facts from Russia // The Times, 1919.

14 Senn A. E., Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, Vilnius, 1992, 100 p.

15 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 71 p.

16Frank Percy Crozier [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://spartacus-educational.com/FWWcrozierF.htm.

17 British advisers in the Baltic states // The Times, 1919–1920.

18 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 60 p.

19Ibidem, 70–71 p.

20Ibidem, 73 p.

21Ibidem, 75 p.

22 Polish aspirations. The Lithuanian view // The Times, 11 May, 1919.

23 Lithuania future // The Times, 1919.

24 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 46 p.

25Ibidem, 47 p.

26 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986, 27–28 p.

27 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, 9 p.

28Ibidem, 199 p.

29Ibidem, 120 p.

30 Niessel A., Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų. Memuarai, Kaunas, 1938, 29 p.

31 Champonnois S., Schramm T., Francuska Misja Wojskowa na Litwie // Lituano – slavica posnaniensia studia historica IV, 1990, 225–227 l.

32 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 111 p.

33 Niessel A., Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų. Memuarai, Kaunas, 1938, 11, 29 p.

34 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 112 p.

35Ibidem, 114 p.

36Ibidem, 117 p.

37 Kasparavičius A., Don Kichotas prieš Prometėją. Tarpukario lietuvių–lenkų iracionalioji diplomatija. Prievartos vaisiai // Lietuvos – Lenkijos santykiai 1920–1940 metais, 30, 2002, 7 p.; Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920–1936) // Lietuvos Nepriklausomybei – 80. Mokslinėje konferencijoje skaitytų pranešimų rinkinys, 1999, 5 p.

38 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 126 p.

39 Schramm T., Francuskie misje wojskowe w państwach Europy Środkowej 1919–1938, Poznań, 1987, 217 l.

40 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, 117 p.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2015 m. kovo 25 d.

kamane