Kelionės. Axelio Munthe’s Kaprio sala, Salvadoro Dali Katalonijos pakrantė, Walterio Skotto Škotijos pilys, Friedricho Nietzsche’s Alpės, Claude’o Monet Atrecato uolų arkos – žvilgtelėję per didžiųjų kūrėjų gyvenimo prizmę mums jau įprastus turistinius objektus netikėtai pamatome kitoje šviesoje.

Susipažinti su genialiųjų menininkų kūryba labai paprasta – tereikia nusipirkti knygą ar bilietus į spektaklį, apsilankyti viename ar kitame muziejų, apžiūrėti garsiausius architektūros šedevrus. Tačiau atsakyti į klausimus, kas juos įkvėpė kurti, kas sužadino genijaus vaizduotę, – nepaprastai sudėtinga. Ištisos kartos menotyrininkų ir psichiatrų šios mįslės neišsprendžia daugelį dešimtmečių.

Keliautojams vargti prie mokslinių traktatų nereikia – tiesiog pasivaikščioti kūrėjų gyvenimo keliais ir pasigrožėti tais vaizdais, kurie įamžinti garsiausiuose šedevruose, galime kiekvienas.

Ženkime laiptais Kaprio saloje paskui gydytojo psichiatro ir rašytojo Axelio Munthe’s  „Knygos apie San Mikelę“ herojų: „Pagaliau užlipome paskutiniąją septyni šimtai septyniasdešimt septintąją pakopą ir praėjome pro skliautinius vartus, kur iš uolos tebekyšojo didžiuliai geležiniai įtvarai, likę nuo pakeliamojo tilto. Atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomis plytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų prižėlusio Pozilipo, – balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvijaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo kalno šešėlis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai.“

Ar reikia dar geresnio ir išsamesnio gido, pasakojančio apie po kojomis atsiveriantį salos ir įlankos grožį, siauru takeliu užkopus į San Mikelės vilą, kurią iš griuvėsių prikėlė pats A.Munthe. Žvalgantis viloje iš rankų paleisti knygos taip pat negalima. Juk pirmuosiuose puslapiuose aprašyta šios ypatingos vietos vizija, kurią įgyvendino pats rašytojas.

Šiandien savo akimis galime įsitikinti: viskas vis dar taip pat, kaip aprašyta knygoje. Rodos, laikas čia sustingo, ir išgirsim koplyčios varpus, senąją italų kalba tariamas maldas, pro šalį pražingsniuos asilaitė Rozina ir paauglė Džoja, o iš šešėlio išnirs paslaptingas vaiduoklio šešėlis, saugantis šimtametes vilos paslaptis.

Atsikratę akimirksnio iliuzijų užsukime į vilą ir apžiūrėkime ją sekdami knygos herojaus vizijomis ir vertindami jo akimis: čia daugybė šviesos, namo erdvės atviros vėjo žaismui, tęsiasi elegantiškos kolonados, terasos ir arkados, pergolėje vis dar raitosi vynuogienojai, o štai ir koplyčia virtusi biblioteka su pasieniais sustatytais masyviais vienuolyno suolais, o štai ten – mąslusis egiptietiškas granitinis sfinksas, žvelgiantis kažkur į tolį. Beje, viloje išsaugota nemažai ir paties rašytojų daiktų, sukaupta įvairiomis kalbomis išleistų šio autoriaus knygų.

Nors sakoma, kad gražiausi salos vaizdai atsiveria būtent iš San Mikelės vilos kolonadų, tačiau ne mažiau įspūdinga pasivaikščioti Šv. Augusto soduose, pasigrožėti Faralijonų uolomis, aplankyti pačią žydriausią Žydrąją grotą ar bažnyčias.

Katalonijos pakrantė, o ypač 200 km nuo Ampurdano lygumų iki Blaneso besidriekianti Kosta Brava, didingumu nė kiek nenusileidžia Kaprio salai. Kosta Bravos pakrantė stebina kontrastais: grėsmingomis į vandenį smingančiomis uolomis, kuriose laikas, lietus ir saulė išskaptavo keisčiausias figūras, ir jaukiais auksinio smėlio paplūdimiais. O kur dar palei jūrą pabirę maži senoviniai miesteliai, tokie kaip buvusi piratų bazė L‘Estartitas, Palamoso uostas, stebinantis galingais įtvirtinimais, Tosa de Maro miestelis, pakibęs virš įlankos ir auksinio paplūdimio, baltumu akinantis Kadakvesas ir kiti.

Ne vieną čia esantį peizažą daugelis keliautojų yra matę meno albumuose ar muziejuose, mat Katalonijos vaizdai – gana dažnas Salvadoro Dali, ekscentriškiausio XX a. dailininko, tapybos motyvas. Jo paveiksluose, tokiuose kaip „Autoportretas“, „Aktas peizaže“, „Ampurdano mergina“, kubistiniame „Venera ir amūrai“ ar kt., galime pamatyti ne tik dailininko mėgto Kadakveso miestelio ir jo apylinkių pakrančių vaizdus, bet lengvai atpažįstamus Ampurdano lygumos peizažus. Ir apskritai, pasak menotyrininkų, nuo pat pirmųjų S.Dali kūrinių vargu ar rastume paveikslą, kuriame nebūtų atkartotas koks nors Katalonijos pakrantės uolų, miestelių, specifinės šviesos mirgėjimo motyvas.

Tad susiruošus į Kosta Bravą verta pasiimti nedidelį S.Dali darbų albumą arba bent jau prieš kelionę į pakrantę apsilankyti muziejuje. Tarkim, užsukus į Madrido „Centro de Arte Reina Sofia“ muziejų, kuriame sukaupta nemažai įdomių S.Dali, Pablo Picasso ir kitų dailininkų darbų, patartina ilgiau stabtelėti prie paveikslo „Kadakveso peizažas“ (1923 m).

Šiandien, beveik po šimto metų, Kadakvese niekas nepasikeitę: balti namai su virš stogų iškilusia barokine bažnyčia, tušti smėlėti paplūdimiai, viliojantys pasilepinti saule ir bangomis. Prigulęs „puslaukiniame“ paplūdimyje net nepagalvotum, kad šis į šiaurės rytus labiausiai nutolęs miestelis XX a. viduryje vadintas Ispanijos Tropezu, mat čia būriais traukė jaunimas, pakvaišęs dėl S.Dali kūrybos.

Atsikvėpus laikas į Port Ligatą, kur ekscentriškasis dailininkas pasitelkęs pašėlusią vaizduotę pasistatė tokius namus, kurie dar ir šiandien stebina net visko mačiusius keliautojus. Labirinto formos namas labiau primena nedidelę tvirtovę, išdabintą milžiniškais kiaušiniais (dar vienas dažnas kūrybos motyvas!), atsispindinčiais langų stikluose, baltais veidais, į lankytoją žvelgiančiais iš viršaus, keistai išskaptuotomis uolomis (panašių galima pamatyti ir dailininko paveiksluose). Labai tinkama vieta gyventi genialiam ekscentrikui, balansuojančiam ties beprotybės riba. Juk dar būdamas gyvas menininkas pasistengė, kad dėl ekscentriško įvaizdžio ir elgesio taptų legenda, o jo vardas – brangiai įkainotu prekės ženklu.

Sekant S.Dali pėdomis tiesiog privalu užsukti į Figeresą, kuriame užgaidusis menininkas pats įkūrė savo muziejų – „Teatro-Museo Dali“. Šiandien čia galima apžiūrėti paveikslų kolekciją, nors paganyti akių į garsiausius kūrinius neteks, nes juos išsidaliję garsiausi muziejai ir privačios kolekcijos. Bet įspūdis dėl to ne menkesnis. Sakoma, kad siurrealistiškesnės vietoje Ispanijoje nėra.

Čia lankantis galima justi tą audringą vaizduotę ir ekscentrišką mąstymą, kuriuo stebino pasaulį genialusis dailininkas. Akį traukia tarsi iš paveikslų perkeltos žėrinčios fasado statulos, stiklinis stogo kupolas, lietaus taksi ir išraiškingų formų moters statula, ekscentriški kambariai, keisčiausias iš jų – S.Dali žmonos Galos poilsio kambarys.

Beje, netoliese, Pubole, yra ir S.Dali žmonos, o kartu ir jo viso gyvenimo bei kūrybos mūzos, Galos namai. Ši moteris ekscentrišku skoniu nenusileido dailininkui. Jos namuose stebina keistos interjero detalės, pavyzdžiui, šviestuvo gaubtas iš roplio kaukolės, kėdės su keistomis dekoracijomis ir, aišku, paties dailininko tapyti darbai, kurių neapibūdinsi kitu žodžiu, kaip tik beprotiški.

Dailininkas, amžininkų tituluojamas talentingu bepročiu, savęs tokiu nelaikė, atvirkščiai, nors elgesiu kaip įmanydamas skatino tokias kalbas, tačiau maksimaliai aukštino savo talentą ir asmenybę. Anot jo, per visą šimtmetį neatsirado nė vienos herojiškesnės ir labiau stebinančios asmenybės už jį, na, nebent Friedrichas Nietzsche, bet šis dienas baigė išprotėjęs.

Mums belieka palyginti, ar XIX a. vokiečių filosofo, skelbusio Dievo mirtį, skonis buvo toks pat išskirtinis kaip ir pašėlusio kataloniečio. Pasižvalgykime Vokietijoje, Veimare.

Paskutinius 11 metų, jau būdamas pamišęs (kas šiandien benustatys, kokia negalia kamavo F.Nietzsche), leido Zilberbliko viloje (~Villa Silberblick~). Po filosofo mirties jo archyvą pradėjusi tvarkyti sesuo Elizabeth Förster perkėlė jį į tą pačią vilą. Šiandien čia muziejus. Vilą galima aplankyti, tačiau čia nieko „beprotiško“ nėra, greičiau atvirkščiai – pedantiška vokiška tvarka, nykiai ir liūdnai atrodantis rašomasis stalas, neįsimenantys kambariai, kuriuose sukabintos įvairios iškarpos ir dokumentai.

Šiandien čia traukia mokslininkai tyrinėti išlikusio archyvo ir tik retas turistas teatsimena, kad čia gyvenęs ir didysis filosofas. Kai muziejuje lankėsi šių eilučių autorė, jis buvo tuštutėlis, ir teko prie užrakintų durų luktelėti senutės, kuri atsiprašė ir pasiguodė, kad šiandien viloje mes esame vieninteliai lankytojai.

Taigi Zilberbliko vila, kurioje filosofas ne ieškojo įkvėpimo, bet sergantis buvo paslėptas nuo visuomenės, atrodo liūdna. O kur jis dirbo? Kur ilsėjosi? Į ką žvelgė rašydamas savo veikalus? Pasirodo, tai buvo didingų Alpių apsuptyje, mažučiame Zils Marijos (~Sils Maria~) kaimelyje, netoli Sankt Morico slidinėjimo kurorto, Šveicarijoje.

Kaimelyje stovi dviaukštis baltutėlis, pilku ir kerpėmis apaugusiu stogu F.Nietzsche’s namas, kuriame net septynias vasaras filosofas nuomojosi kuklų kambarį ir rašė savo veikalus „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (sakoma, kad įkvėpimas pagavo ant šalia tyvuliuojančio vaizdingo Silvaplano ežero kranto), „Dėl moralės genealogijos“, „Anapus gėrio ir blogio“ ir kt.

Laiške draugui jis rašė, kad esą nėra geresnės vietos dirbti, kaip Zils Marija, mat čia gera gyventi, puiki atmosfera, gamta kartu ir iškilminga, ir paslaptinga. „Nėra vietos pasaulyje, kuri man patiktų labiau“, – tikino F.Nietzsche.

Paprastiems lankytojams namą galima apžiūrėti tik iš anksto susitarus, o mokslininkams ar studentams galima ir apsistoti. Vyksta čia ir konferencijos, ir seminarai, kuriuose nagrinėjamas filosofo palikimas. Įsiprašius vidun galima apžiūrėti eksponuojamą F.Nietzsche’s nuotraukų kolekciją, šiek tiek užrašų ir veikalus su autoriaus užrašais. Beje, būtina pasižvalgyti po apylinkes ir atsikvėpti prie Silvaplano ežero, kuriame atsispindi didingos kalnų viršūnės.

Į Veimarą lengva ranka numoti nereikėtų, čia tiek įdomybių, kad tik spėk dairytis. Čia gyveno ir kūrė Johannas Wolfgangas von Goethe, Friedrichas Shilleris, Johannas Gottfriedas Herderis, Franzas Lisztas. Neapsisprendžiantiems, nuo ko pradėti pažintį su miestu, rekomenduotina visų pirma užsukti į barokiniu stiliumi pastatytą J.W.Goethe’s namą prie ~Frauenplan~ aikštės.

Ne, čia tokios beprotybės kaip S.Dali namuose nerasite, ir nors J.W.Goethe garsėjo begaline arogancija, pasipūtimu ir laikė save genijumi, namuose, kurie, sakoma, atkurti beveik visiškai tiksliai, viskas idealiai tvarkinga, jauku, ramu ir gana kuklu. Poetas šiame name pragyveno apie 50 metų. Čia atkurta buitis, galima pasivaikščioti po sodą, kuriame ir šiandien kvepia vaistažolėmis.

Jei vis dėlto sukirba mintis, negi tokios aplinkos poetui užteko, kad parašytų garsiuosius kūrinius, tokius kaip „Faustas“, „Jaunojo Verterio kančios“, tomus eilėraščių ir kitų poemų, verta prisiminti, kad J.W.Goethe buvo Švietimo epochos asmenybė, domėjosi viskuo – nuo alchemijos ir spiritizmo iki menotyros ir gamtotyros. Be to, daug keliavo po Italiją ar Prancūziją tomis vietomis, kuriomis ir  šiandien patraukia daugelis keliautojų, – tai Roma, Venecija, Florencija, Paryžius. Ir visas tas platus pasaulio suvokimo spektras atsispindi kūryboje.

Lygiai taip pat ramybe ir tvarka spindi J.W.Goethe’s amžininko F.Shillerio namai Veimare, kuriuose jis praleido paskutinius gyvenimo metus. Vadinamuosiuose Biurgerių namuose rodoma nuolatinė ekspozicija „Schilleris Tiuringijoje“, atkurtas to laikmečio stilius, naudojant net ir originalius daiktus. Tačiau čia akivaizdžiai trūksta poeto dvasios, kaip ir XIX a. kompozitoriaus Franzo Liszto namuose įrengtame muziejuje.

Tad pasidairius po namus-muziejus geriau patraukti į Nacionalinį Vokietijos teatrą, kurį įkūrė pats J.W.Goethe, tiesa, teatras tada vadinosi Dvaro teatru (~Hoftheatre~) ir, jei pasiseks, bus galima pasiklausyti F.Liszto kūrinių.

Tiesiog privaloma viešint Veimare apsilankyti hercogienės Anos Amalijos bibliotekoje, kurioje sukaupti rečiausi leidinių egzemplioriai, tačiau jie griežtai saugomi ir paprastam turistui neprieinami. Tačiau puošniojoje Rokoko salėje akis gali paganyti visi.

Beje, Veimare verta apžiūrėti įdomią bauhauzo (~Bauhaus~) stiliaus architektūrą ir užsukti į šiam stiliui skirtą muziejų. Bauhauzas – modernizmo laikotarpio architektūros ir dizaino kryptis, atsiradusi Veimare. Įdomu, kad šis stilius laikomas bene sėkmingiausia XX a. Vokietijos kultūros eksporto preke.

Na, o jei literatūros autorių pavardžių dar mažoka, galima keliauti į Edinburgą. Škotijos sostinė turi UNESCO literatūros miesto titulą. Tokia garbė tėra suteikta vos keliems miestams – Dublinui, Reikjavikui, Melburnui, Ajovai, Krokuvai ir Noridžui. Na, o Edinburgas taip pagerbtas ne veltui, nes būtent čia kūrė ne vienas žinomas literatas, vyksta gausybė literatūrinių renginių. Ypač įdomus Škotijos rašytojų muziejus, kuriame galima išsamiai susipažinti su XVIII a. romantizmo pradininko Roberto Burnso, XIX a. rašytojo Roberto Luiso Stevensono bei sero Walterio Scotto gyvenimo faktais ir kūryba.

Ne viena karta užaugo naktimis ryte rydama W. Scotto romanus, tokius kaip „Aivenhas“, „Lamermuro sužadėtinė“, „Kventinas Durvardas“, „Dama iš ežero“, „Rob Rojus“. Paauglystėje tikriausiai ne vienam norėjosi kuo greičiau praversti puslapius su nuobodžiais buities ar gamtos aprašymais, tačiau šiandien keliaujant tie puslapiai, greitomis permesti akimis, lengvai atgyja atmintyje. Tarkime, geriausiuose romanuose „Rob Rojus“, „Edinburgo kalėjimas“ ar „Veiverlis“ vaizduojama XVIII a. Škotija, o aprašyti peizažai dar ir šiandien puikiai atpažįstami keliaujant po Škotijos kalnus.

Na, o ką dar verta apžiūrėti keliaujant W.Scotto gyvenimo takais?

Viešint Edinburge retas praleis pro akis pompastišką ir kartu gana niūrų paminklą – Skotto monumentą. Verta užsukti į Džordžo aikštę (~George Square~), kur galima nusifotografuoti, ir nueiti prie elegantiško pilkų plytų namo, kuriame vaikystėje gyveno kūrėjas. Galima aplankyti ir dar vieną su W.Scotto vaikyste susijusią vietą – ~Sandyknowes~ prie Smailholmo bokšto, Škotijos istoriniame pasienyje.

Tai labai įspūdingas turistinis taškas, kuriam suteiktos 5 žvaigždutės, kaip vienai lankomiausių Škotijos vietų. O tokių tėra viso labo aštuonios.

Peizažas itin didingas: galingi Smailholmo pilies griuvėsiai, netoliese niūri ~Lady Hill~ uola, šalia tyvuliuojantis ežeriukas, samaninės spalvos ir, aišku, tūkstančiai senovinių legendų bei dainų, kurias sekė ir dainavo apylinkėse gyvenantys žmonės. Visa tai galima atrasti rašytojo kūriniuose ir suprasti, kad nuo XVIII a. niekas nepasikeitė – didybė ir ramybė.

Dar įdomu užsukti į Abotsfordo namus – nedidelę pilaitę, kurią XIX a. pabaigoje pasistatė rašytojas, įspūdinguose gotikinio Melrozo vienuolyno griuvėsiuose padėti gėlių ant jo kapo, atsipūsti vaizdingose ežerų, kuriuos savo kūriniuose mini rašytojas, pakrantėse. Na, ir gal kiek daugiau laiko skirti istoriniam Škotijos pasienio maršrutui, kuris driekiasi nuo Edinburgo iki Karlailo miesto Šiaurės Anglijoje. Čia ne vienas pavadinimas prikels iš atminties W.Scotto romanų veikėjus ar minimas vietas.

Verta prisiminti ir Galovėjaus turistinį maršrutą – nuo Gretnos iki Ero. Geriausia važiuoti automobiliu ir užsukti į su Robertu Burnsu susijusias vietas. Tiesa, ši pavardė lietuviams gal kiek mažiau žinoma, tačiau lengva prisiminti „Burnso naktį“ ir jo poemą hagiui. Tiek užtenka, kad susidomėtum šio poeto kūryba.

Abu minėti maršrutai driekiasi daugiau nei 100 km.

O panorusiems gerai pasivaikščioti verta patraukti į Anglijos pusę ir pasivaikščioti romantizmo poeto Williamo Wordswortho mėgtais takais. Maršrutas ne toks trumpas – tai 290 km ilgio kelias, vedantis gražiausiomis Ežerų krašto (~Lake District~) nacionalinio parko vietomis, vingiuojantis palei mielus Kesviko, Butermero ir kitus kaimelius, laukinius kalnus bei ežerus.

Beje, ši vietovė garsėja ir itin kaprizingais orais: jei išeisi šviečiant saulei, tai dar nereiškia, kad nepakliūsi į liūtį ar audrą. Na, romantizmo atstovą tokie permainingi orai tik žavėjo, tačiau retas išpaikintas turistas leisis į tokią avantiūrą. Tad, laimei, galima rinktis prasivaikščioti trumpesnėmis atkarpomis arba net važiuoti automobiliu. Na, o drąsiausi avantiūristai, ryžęsi keliauti pėstute, visą maršrutą sukars per dvi savaites ir pamatys gražiausias apylinkių vietas. Tiesa, susiruošus į tokią kelionę W.Wordswortho poezijos tomelis – būtinas nešulys, mat čia ant vieno ar kito kalno arba vaizdingo ežero pakrantėje ir dera skaityti jo eiles, ypač pliaupiant lietui.

Norintiems geros kelionės pėstute, bet kartu ir gero oro, verta keltis per La Manšo sąsiaurį į Prancūziją ir keliauti garsiausių dailininkų keliais. Štai levandomis kvepiančiame Provanse galima pasižvalgyti po peizažus, kuriuos tapė Paulis Cezanne‘as, dar įspūdingesnius paveikslams išsirinkdavo Claude’as Monet. Tikrai neverta atsisakyti palandžioti po rūsčiomis Atrecato (~Etretat~) uolų arkomis ir pasivaikščioti įspūdinga pakrante.

Negalima aplenkti ir Normandijoje esančių Živerni (~Giverny~)sodų. Čia pasijunti patekęs į meno kūrinį. Keistas jausmas apima čia lankantis vasarą, kai pražysta spalvingi gėlių žiedai, saulės spinduliai, prasiskverbę pro tankią lapiją, blykčioja nedideliuose tvenkiniuose, kuriuose žiedus skleidžia vandens lelijos, – jas patogiausia apžiūrėti nuo grakštaus japoniško stiliaus tiltelio. Akimirksnį pasijunti patekęs į patį paveikslą. Juk čia visa aplinka tokia, kokią mes pažįstame iš paveikslų – „Vandens lelijos“, „Nimfos“ ir kt. Tiesa, galima apžiūrėti ir C.Monet vasarnamį, tačiau jis mažiau įdomus nei pasakiško grožio sodas, įkvėpęs dailininką sukurti ne vieną šedevrą.

Užsukus į Briuselį vienas, ko gero, privalomų aplankyti vietų yra siurrealisto Rene Magritte’o muziejus. Keliaujant nuo Karalių rūmų senamiesčio link per menininkų kalnelį, akis užkliūva už pastato lango, kuriame ryškiai spindi mėlynas dangus ir baltas debesėlis, – šiame pastate ir įkurtas muziejus. Eksponatai verti dėmesio, juolab ekspozicijos dažnai keičiamos – atgabenami vis kiti paveikslai iš privačių kolekcijų ir muziejų.

Įdomiausi, aišku, brandžios kūrybos pavyzdžiai, tokie kaip „Šviesos imperija“, kuriame susitinka diena ir naktis. Na, kartais atrodo, kad tokius vaizdus jis bus matęs ankštose Briuselio gatvelėse, kai apačioje tvyro tamsa, o virš namų – giedras, ryškiai mėlynas dangus ir balti debesėliai. Tačiau tai tik stebėtojo prielaida.

Kita vertus, yra ne vienas miestas, įkvėpęs menininką kurti. Štai Jameso Joyce’o romano „Dubliniečiai“ pagrindinis herojus, pasak kai kurių literatūrologų, yra ne kas kitas, kaip pats miestas. Aišku, čia yra įvairiausių veikėjų, bet jie tėra detalės, padedančios atskleisti miesto charakterį ir ypatumus. Taigi rašytojui toli savo personažų ieškoti nereikėjo – pereini per miestą, įsitaisai bare ir ilgėliau pastebėjęs aplinką jau gali rašyti.

Dar vienas miestas, įkvėpęs rašytoją, – Pamplona Ispanijoje. Čia kasmet San Fermino festivalyje drąsą ir nervų šaltumą išbando daugybė turistų ir vietinių gyventojų, kurie skuodžia genami persiutusių bulių, kiek kojos neša. Kai kuriems bėgikams ši avantiūra baigiasi rimtomis traumomis. Beje, už kasmet vis labiau populiarėjančią pramogą ir minias turistų Pamplonos gyventojai turi būti dėkingi Ernestui Hemingway,ui, kuris savo kūrinyje „Fiesta“ aprašė ir neįprastą miesto tradiciją – bėgimą su jaučiais.

Keliaujant su vaikais Švedijoje verta, kad ir truputį nukrypus nuo maršruto, patraukti ten, kur vaikystę praleido Astrida Lindgren – į Neso miestelį šalia Vimerbio. Juk dauguma jos knygų nuotykių ir personažų buvo paremta vaikystės prisiminimais. O tada važiuoti tiesiai į Vimerbį, kuriame įkurtas šios rašytojos personažų pasaulis. Tiek mažiesiems skaitytojams, tiek suaugusiems bus įdomu pamatyti, kur gyveno Karlsonas ir Mažylis, išvysti Pepės Vilą Vilaitę ar neklaužados Emilio miestelį. Be to, čia vyksta teatralizuoti pasirodymai, rodomi trumpi vaidinimai knygų motyvais.

Keliauti rašytojų, poetų, dailininkų ar filosofų keliais gana sudėtinga, mat tam reikia skirti nemažai laiko, dažnai nutolti nuo populiaresnių turistinių vietovių, kita verta, tai galimybė kitaip pažinti šalį ir pasaulį, bent akimirką pamatyti jį kito akimis.