Dar prieš dvejus ar trejus metus didžiavęsi, gyręsi ir savo turtais visoje žiniasklaidoje besipuikavę Lietuvos milijonieriai dabar elgiasi itin santūriai ir vengia viešumos.

Lietuva –  mažas kraštas, todėl čia visi žino, kieno automobiliai brangiausi, kas gyvena prabangiuose namuose, kas skraido nuosavais sraigtasparniais, o kas plaukioja prabangiausiomis jachtomis. Tiesa, šios žinios jau kiek senstelėjusios – maždaug dvejų metų senumo. Mat tik tada buvo madinga tuo puikuotis, tik tada bendrovės “Kauno grūdai” generalinis direktorius Tautvydas Barštys mielai fotografavosi ir filmavosi prie savo nuosavo sraigtasparnio su asmeniniu pilotu ar prie pirmojo Rytų Europoje “Lamborghini Murcielago”, ar prie “Rolls-Royce Phantom”. Tik tada verslininkas Laimutis Pinkevičius vieną po kitos priiminėjo TV operatorių delegacijas ir demonstravo savo automobilius, namus, dvarus, leido visomis įmanomomimis formomis įamžinti neregėtai prabangias savo vestuves. Tik tada Antanas Bosas “nesupykdavo”, kai jo asmeninės nuotraukos iš prabangių kelionių, medžioklių, sodybų, elnynų ar apartamentų nežinia kokiomis, neva paslaptingomis aplinkybėmis atsidurdavo viešumoje. Tik tada Artūras Zuokas pasakodavo apie savo įspūdingas jachtas ir kitus prabangius pomėgius. Tik tada Viktoras Uspaskichas rengdavo karaliaus rūmų puotas primenančius vakarėlius, didžiavosi savo neperšaunamais “Mercedesais”, prabangiais būstais su sporto salėmis ir pirtimis Briuselyje ar Kėdainius užpildavo “Da Du” ledų porcijų lietumi.

Dabar nieko panašaus nei girdėti, nei matyti. Regis, tai reiškia, jog įvyko keletas pasikeitimų: dalis verslininkų turtus prarado, dalis nebeišgali visko išlaikyti, o dalis dabar tiesiog neįstengia įsigyti naujų prašmatnių pirkinių. Bet labiausiai pasikeitė pats požiūris į didžiavimąsi savo turtais, pasikeitė netgi dalies verslininkų vertybės. Tarkime, minėtasis T.Barštys, užuot įsigijęs dar vieną lėktuvą ar brangiausią mobilųjį telefoną Lietuvoje ir apie tai pasipasakojęs televizijoms, mieliau surengė šventę ir koncertą su fejerverkais visam miestui.

Visi turi solidarizuotis

AB “Hanner” valdybos pirmininkui Arvydui Avuliui tokia situacija atrodo visiškai natūrali: “Sunkmetis visiems yra sunkmetis – ar turi mažai, ar daug. Visi turi šiek tiek solidarizuotis. Kai daugelis žmonių neteko darbo, o ir turėdami kai kas sunkiai subalansuoja savo pajamas ir išlaidas, noras pasipuikuoti turtais ar net prabanga būtų per didelis akibrokštas. Manau, verslininkai tapo atsakingesni ir atvirą turtų demonstravimą, koks buvo pirmiau, dabar keičia santūresnis požiūris. Turbūt per tą laiką mes šiek tiek subrendome ir pradėjome suprasti etiką”.

Kita vertus, pašnekovas pabrėžia, jog bent Lietuvoje didžiavimasis turtais visais laikais sukeldavo ir kelia pavydą, kartu ir negatyvią reakciją gana nemažai visuomenės daliai, nes netrunka atsirasti palyginimų, kodėl vienas gali uždirbti, o kitas – ne. “Turtuoliai tikriausiai nenori, kad juos neigiamai vertintų, tad ir stengiasi mažiau rodytis visuomenei. Tačiau žmonės turėtų žinoti, kad turtai lengvai neįgyjami – lengvų pinigų, lengvo kapitalo ar uždarbio šiuo metu tikrai nėra. Galbūt kadaise buvo lengviau, kai vienam ar kitam pasisekė sukurti verslą, bet po krizės, manau, visi suprantame, kad norint uždirbti ir sukaupti tam tikrą turtą, reikia labai daug sunkiai ir kantriai dirbti, investuoti ir rizikuoti. Kitaip tariant, kas turi daug, turi ir daug problemų, ir nemigo naktų, o kas jo turi mažiau, tam ir problemų mažiau”, – primena A.Avulis.

UAB “Norfos mažmena” valdybos pirmininko Dainiaus Dundulio nuomone, tie, kas anksčiau puikavosi turtais, galbūt tiesiog nebeturi ko rodyti: “Įmonių finansinė situacija šiandien tikrai labai prasta, todėl, manau, tie turtuoliai neturi galimybių pirkti prabangių daiktų. Juk žinote, kiek įmonių bankrutavo vien 2009 m. Kad pirktum, reikia turėti pinigų, o pinigų nebuvo net įmonių skoloms sumokėti”.

Apskritai šis verslininkas laikosi nuomonės, kad turtai –  ne tas objektas, kuriuo verta didžiuotis, nors tai kiekvieno asmeninis reikalas. “Jei pasiekei kai ko pasaulinio, pvz., sukūrei kokią nors sistemą ar panašiai – va, čia aš matau pasididžiavimo objektą. O jei nusipirkai pilį, kurios paskui net nesugebėjai atkurti, suremontuoti, ar turi mobilųjį telefoną su brangakmeniais, tai tavo vertės tikrai nerodo”, – dėsto D.Dundulis.

Ir, regis, tai suprato gana daug turtingų žmonių. Taigi dabar jie mieliau giriasi ne savo turtais, o kitais pranašumais. Be to, ir savo apetitą prabangos prekėms gerokai susimažino (dėl to per pastaruosius dvejus metus prabangos prekių rinka Lietuvoje susitraukė 5–8 kartus). Dar daugiau – išnyko netgi tam tikras socialinis sluoksnis – tai yra noriu visko karta, kuri prabangos prekes pirkdavo be saiko, kuri gyveno šūkiu leidžiu sau viską. Ir ši karta tikrai buvo Lietuvoje 2006–2008 m., bet dabar jos tiesiog neliko. Taip pat nebeliko ir ankstesnio klaidingo supratimo, kad lėktuvas, prabangus automobilis ar jachta jos savininkui suteikia kažkokio prasmingo išskirtinumo ar šiaip reprezentuoja jų vertę.

Turtuolis prilyginamas nusikaltėliui

UAB “Biovela” prekybos vadovė Birutė Kantauskienė įsitikinusi, kad atvirai rodyti turtus yra kiekvieno žmogaus vidinės kultūros reikalas: “Mano supratimu, tai yra nederamas dalykas. Pvz., mes savęs nedemonstruojame nei sunkmečiu, nei tą darėme anksčiau. Na, žurnalistai stengiasi išgauti vieną kitą sakinuką, bet tai jau kitas dalykas. Iš tikrųjų kai kam gal ir tų turtų sumažėjo. Bet iš esmės nemaža dalis jau pasikuklina šnekėti apie turtus, nenorėdami erzinti žmonių”. Pasak pašnekovės, žmonių reakcijų į turtuolius ir jų veiksmus yra įvairiausių, todėl, ar milijonierius viešins savo turtus, ar juos slėps – visuomenė manys taip, kaip norės: “Žmonių nepriversti galvoti, kaip iš tikrųjų yra. Mūsų maža šalelė, visi vieni kitus pažįsta, todėl ir apkalbų daugybė”.

AB “Panevėžio keliai” valdybos pirmininkas, UAB “Convestus” direktorius Gvidas Drobužas teigia pats neturėjęs ką rodyti nei anksčiau, nei dabar, tačiau išskiria visai kitą problemą: “Lietuvoje dabar labai madinga tokia kryptis: niekam nereikia dirbti, nes jeigu dirbsi – tai būsi turtingas. Užtat reikia prašyti pašalpos ir ją gavus būti kaip visi. Mano nuomone, artėjame prie dugno, į kurį labai smarkiai trenksimės.

Pavydėti daugiau turinčiajam ar sugebančiam irgi reikia skirti laiko, energijos – o vietoj to galėtų gi žmonės kažko imtis, ir tas kažkas galėtų duoti rezultatų. Pvz., Vokietijoje nejusti krizės – žmonės dirba, kažkuo užsiima, turi savo kryptį, todėl turi ir rezultatus”. Pašnekovas stebisi, kad Lietuvoje turtuolis prilyginamas nusikaltėliui, tačiau niekas nemato, kiek kainuoja tai, kad būtų sukurta tam tikra pridėtinė vertė.

Psichologės psichoterapeutės Aušros Griškonytės komentaras
Krizės metu rodyti savo turtus būtų truputį kvaila, nes tai būtų lyg tampyti miegantį liūtą už ūsų. Jei kažkas demonstruotų savo turtus, kai žmonės sunkiai pragyvena, tai jau būtų kone ištvirkimas. Vieniems gal tai atrodo nepadoru, kitiems – net pavojinga ar nesaugu. Kita vertus, manau, sunkmetis Lietuvoje palietė ir ne vieną turtuolį. Iškelta daug bankroto bylų, stoja ne vieno verslas – kai kuriems net nebėra kuo puikuotis.

Psichologiškai galima išskirti ir kitą aspektą. Tie žmonės, kurie anksčiau didžiavosi savo turtiniais laimėjimais, krizės laikotarpiu –  nori ar nenori, pripažįsta tai sąmoningai ar ne – priartėjo prie suvokimo, kad gyvenimas susideda ne tik iš materialių dalykų. Pačiais sunkiausiais laikais materija nebepadeda, reikia dvasinio prado.

Aišku, nereikia nuvertinti turtingų žmonių – yra ir tokių, kurie uždirbo pinigų turėdami tą dvasinį pradą. Tačiau kita, didesnioji, dalis plaukia ant materialiosios bangos, ir dabar jie tiesiog palūžo. Matome itin didelius skaičius depresyvių tendencijų tarp tų žmonių, o tai rodo, kad jie gyvenimą buvo labai aiškiai padaliję į materiją ir nemateriją, ir nematerija jiems nerūpėjo. Dabar, deja, jie nori nenori turi keistis.

Kai žmogus orientuotas tik į pinigus ir labai nori pasirodyti savo materialiais turtais, tai byloja jo narciziškumą, vidinę tuštumą, nesaugumą, silpnumą. Jei jis kažką labai nori parodyti, tai ženklas, kad to kažko iš tikrųjų nėra arba tai slepia visai kitus dalykus. Yra ir labai turtingų žmonių, kurie visiškai to nedemonstruoja, t. y. turtas jiems nėra tikslas, o jų protinių ar kūrybinių gebėjimų išraiška.

Kita vertus, tikra tiesa, jog lietuviai labai pavydūs, kad kiti sugeba uždirbti daugiau. Tas, kuris puikuojasi savo pinigais, ir tas, kuris graužia nagus ir pavydi tam, kuris puikuojasi, yra to paties lizdo paukščiai. Šiaip ar taip, žmogaus, kuris iš tikrųjų sugeba išlaviruoti tarp materialaus ir dvasinio pasaulio, turtai nei šildo, nei šaldo. Juk galima būtų ir pasidžiaugti, kad štai, Lietuvoje, turime žmonių, kurie sugeba išnaudoti save, uždirbti ir t. t. Tačiau žmonės jaučia, kad nepadarė to, ir dėl to pavydi kitiems. Tai vadinama šv. Jono kompleksu.