Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė Ericho von Dänikeno knyga “Dievų saulėlydis”. Joje autorius kruopščiai tiria majų kalendorių bei jo paslaptis ir daro drąsias išvadas. O mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Mįslingi akmenys

Tai, kas prieš kelis šimtus metų glumino ir stebino stovinčius prie Tiahuanako griuvėsių, vėlesnius lankytojus vertė linguoti galvą iš nuostabos ir pagarbios baimės. Tačiau ten buvo galima pamatyti ne tik griuvėsius: kitą Tiahuanako komplekso dalį sudaro neaiškios kilmės milžiniško dydžio akmeniniai blokai, žinomi kaip Puma Punku. Jie yra vos už kelių kilometrų į pietvakarius nuo Tiahuanako.
Noriu duoti patarimą: jei kada nors lankysitės Tiahuanake, būtinai nuvykite ir prie Puma Punku! Neklausykite jokių pavargusių kelionių gidų atsiprašinėjimų. Tiahuanakas buvo kažkiek atstatytas, o Puma Punku rekonstruoti neįmanoma. Tos akmeninės platformos yra per sunkios ir per didelės.
Visur stūkso didžiuliai andezito ir diorito (pilkai žalios plutoninės uolienos, kuri yra neįtikėtinai kieta ir nedūlėja) luitai. Čia visiškai nėra granito. Monolitiniai luitai buvo apdoroti ir nušlifuoti taip tiksliai, tarsi būtų sukurti dirbtuvėse, turinčiose tokius modernius įrengimus, kaip plieno frezavimo staklės ir grąžtai su deimantiniais antgaliais.
Diorito monolitinius luitus vagoja nepaprastai tikslūs maždaug 6 milimetrų pločio ir 8 milimetrų gylio grioveliai, susikertantys stačiais kampais – akmens amžiaus įrankiais jų nebūtų buvę įmanoma padaryti. Niekas čia nedera su primityvios akmens amžiaus civilizacijos įvaizdžiu. Puma Punku buvo aukštųjų technologijų liudininkė – ir tai galima įrodyti.
Dar prieš Herbigeriui pradedant erzinti mokslinę visuomenę savo ledinio pasaulio teorija, du kiti vokiečių mokslininkai apsilankė Tiahuanake ir Puma Punku. Maxas Uhle (1856–1944) buvo archeologas. Jis žinomas kaip Peru archeologijos tėvas. Uhle susipažino su Dresdeno karališkojo zoologijos ir antropologijos-etnografijos muziejaus geologu ir tyrinėtoju Alphonsu Stübeliu (1835–1904).
A.Stübelis labai tiksliai išmatavo Tiahuanako ir Puma Punku paslaptinguosius griuvėsius. O M.Uhle rūpestingai surinko visus esamus rašytinius šaltinius apie juos. Tekste yra daugybė išnašų ir pastabų.
Net ir tais laikais Tiahuanakas buvo vieni griuvėsiai. Jį plėšė, niokojo plėšikai ir valstybinės organizacijos, kurios nepaprastai puikiai nušlifuotus blokus nugabeno dievas žino kur ir panaudojo namams statyti. Pavyzdžiui, iš šių blokų buvo pastatyta Tiahuanako kaimo bažnyčia, taip pat ją supanti siena ir aplinkiniai kiemai. Monolitiniai blokai suskaldyti, perdirbti, o tūkstančių metų senumo kolonos pritaikytos prie bažnyčios architektūros. Todėl nenuostabu, kad šiandieniai rekonstrukcijos darbai Tiahuanake leidžia tik iš užuominų suvokti šios aikštelės didybę.
Tačiau A.Stübeliui pavyko išmatuoti 130 metrų ilgio (iš šiaurės į pietus) ir 122 metrų pločio (iš rytų į vakarus) stačiakampį. Prieš šį stačiakampį yra pusiau sugriuvę šviesiai pilkos andezito lavos 3,3 metro aukščio, 4,2 metro pločio ir beveik 50 centimetrų storio vartai. Šiandien jie žinomi kaip Saulės vartai. Akmenyje iškaltos 48 sparnuotos būtybės, iš kairės ir iš dešinės supančios pagrindinę figūrą. M.Uhle rašė:
Jose (sparnuotose būtybėse – aut. past.) matome vertingiausią seniai pamirštos religijos istorijos epochos palikimą [...] Šiame paveiksle mitologija atsiskleidžia būtybių, supančių pagrindinę figūrą kompozicijos viduryje, sparnuose [...] Ir ši centrinė figūra taip pat negali būti niekas kitas, kaip kažkokia dieviška būtybė, ne tik dėl ją vainikuojančios karūnos, bet ir dėl kitų stebuklingų ženklų. Tai aukščiausiasis dievas, kuriam reiškia pagarbą daugybė sparnuotų dangaus tarnų. Susidaro įspūdis, kad apačioje besidriekiantis frizas turėtų šią pagarbos sceną iš Žemės perkelti į dangų.
Šis spontaniškas aiškinimas buvo pateiktas 1877 metais. Vėlesni mokslininkai, iš jų profesorius Arthuras Posnansky (1873–1946), dr. Kisas ir dr. Hansas Schindler Bellamy (1901–1982), tyrinėdami Saulės vartų figūras, nusprendė, kad jos vaizduoja fenomenaliausią pasaulyje kalendorių.
A.Stübelį ir M.Uhlę nustebino Tiahuanako ir Puma Punku akmenų kokybė. Cituoju:
Čia matomi apdoroti andezitai yra tokie kieti ir patvarūs, kad juos tikrai turime laikyti vienais sunkiausiai apdirbamų [...] Įvertinant didžiosios dalies apdorotos medžiagos savybes, turime pripažinti – griuvėsiuose susidūrėme ne tik su architektūrine, bet ir su technine problema. Regis, atlikto darbo kokybė niekaip nesiderina su techninėmis priemonėmis, kurias turėjo senovės perujiečiai.
Tai A.Stübelio, geologo profesionalo ir eksperto, kuris – dėl to galime būti tikri – buvo gerai susipažinęs su akmenų kietumo laipsniais, žodžiai. Pavyzdžiui, diorito – pilkai žalsvos plutoninės uolienos – kietumo laipsnis yra 8. Akmenų kietumas matuojamas pagal Moso skalę (pavadintą mokslininko Friedricho Mohso, 1773–1839, garbei).
Kiekvienos kietosios medžiagos kietumas yra mažesnis už tos, kuria galima ją įbrėžti, ir didesnis už tos medžiagos, kurią ji gali įbrėžti. Panagrinėkime: deimantų, kiečiausių Žemėje mineralų, kietumo laipsnis yra 10. Deimantų nepajėgia įbrėžti akmenys, sakykim, granitas. Norint taip neįtikėtinai tiksliai apdoroti dioritą, kaip atlikta Puma Punku, reikia kur kas modernesnių įrankių nei akmeniniai kirvukai. Šiems luitams apdoroti naudojami įrankiai turėjo būti bent jau tokie pat kieti arba kietesni nei dioritas. Teigti kitaip būtų nesąmonė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.