Scanpix

Suvaržymai. Prie bankomato Atėnuose graudžiai verkiantis pensininkas, kuriam nepavyko pasiimti kuklios savaitinės pensijos, kelia užuojautą. Jo istorija, išgarsėjusi kartu su atsitiktinai fotografų užfiksuotomis nevilties akimirkomis, pasklido nuo Briuselio iki Sidnėjaus. Kaip gražioje pasakoje atsirado ir geradarys – Sidnėjuje gyvenantis bankininkas Jamesas Koufosas, kurio tėvas, pasirodo, kažkada buvo geras nuotraukose raudančio 77-erių Giorgo Chatzifotiadžio draugas.

Rima JANUŽYTĖ

Akimirkai galime užsimiršti ir pajusti empatiją graikams. Užjausti jų pensininkus, daugiavaikes šeimas, vienišas mamas. Akluosius Zakinto saloje. Tai maloniau, nei mintyse nuolat keiksnoti įgrisusį Alexį Tsiprą arba abstraktų graikų protestuotoją, rėkaujantį Sintagmos aikštėje dėl jam, girdi, neteisėtai atimto keturiolikto, o paskui dar ir trylikto atlyginimo.

Lietuviams malonu prisiminti ir graikų krepšinio sirgalius, 1987-aisiais griaudėjusius Atėnų salėse ir savo svajonių rinktinei padėjusius įveikti tuomet dar SSRS rinktinėje žaidusius, bet vis tiek lietuvius bei laimėti pirmą vietą Europos krepšinio čempionate. Anuomet jie mums buvo kažkuo artimi ir mieli. Ir pavardės atrodė panašios. Žinojome, kas toks yra „bulvė“ – Panagiotis Fasoulas ar „bembiu“ komentatorių vadintas Teofanis Christodoulou.

Tačiau dabar ne tik dauguma šios rinktinės didvyrių, bet ir sirgalių jau yra pensininkai. Tik ne „bulvė“ P.Fasoulas. Buvęs 213 cm ūgio graikų centras pluša buvusių savo sirgalių naudai kaip politikas. Porą metų jis net buvo Pirėjo meras, o dabar priklauso socialistų partijai „PaSoK“, atvedusiai Graikiją į euro zoną ir padėjusiai čia susikurti savitas žaidimo taisykles.

Jei anų laikų krepšinio sirgaliams pasisekė ir prieš ketverius metus jau buvo sulaukę 61 metų, šiandien jie jau nebedirba ir gauna, palyginti su Lietuvos senjorais, visai neblogas pensijas.

Giorgo Chatzifotiadžio, prieš visą pasaulį verkusio graikų senolio, pensija yra veikiau išimtis nei taisyklė. Kol veikė šalies bankai, jis kas savaitę gaudavo po 120 eurų pensijos. Tiek nedaug tik todėl, kad per savo gyvenimą jis nedaug dirbo ir nedaug sumokėjo mokesčių. Mat Graikijoje, kaip ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje, pensijos apskaičiuojamos pagal tokią pat formulę, kurios kintamieji yra darbo stažas ir gautas atlyginimas.

Rojus baigiasi

Eurostatas skelbia, kad šiemet Graikijos vidutinė pensija buvo 882 eurai per mėnesį. Iš jų 713 eurų – vidutinė bazinė pensija, o dar 169 eurai – vidutinis prie pensijos mokamas priedas.

ES vidutinė pensija svyruoja nuo 250 iki 1500 eurų per mėnesį. Iškalbinga detalė: Graikijoje žemiau skurdo ribos gyvena mažiau pensinio amžiaus žmonių nei visoje Europoje – šie skaičiai yra atitinkamai 12,4 ir 12,6 proc.

Į pensiją graikai irgi išeidavo kur kas anksčiau nei statistinis europietis. Prieš kelerius metus Graikijoje kilus protestams dėl iki 63 metų pailginto pensinio amžiaus, vokiečiai gūžčiojo pečiais dvejodami, ar tik jiems nevertėtų eiti į pensiją pora metų vėliau, sulaukus 69-erių, kad tik graikai taip nekentėtų.

Dabar graikų pensinis amžius jau artėja prie 67-erių ir pasieks šią amžiaus ribą 2022-aisiais. Na, o po šią savaitę įteisintų reformų Graikijos pensijų sistema bus dar kartą reformuota, pensijos sumažės, o specialios „solidarumo“ išmokos patiems neturtingiausiems pensininkams bus panaikintos iki 2019 m. gruodžio – metais anksčiau, nei planuota.

Nemalonios permainos laukia ne vien Graikijos pensininkų. Pagal naują susitarimą, kurį kai kurie analitikai vadina tiesiog ultimatumu Atėnams, Graikijoje didės mokesčiai, iš vietos pajudės privatizacija, įsibėgės vyriausybės išlaidų mažinimo sistema. Jei tai ne iliuzija, bus „depolitizuota“ Graikijos administracinė sistema ir net garantuota Statistikos departamento autonomija, kuri galbūt suteiks vilties tikėtis didesnio statistinių duomenų patikimumo.

Galima apibendrinti, kad tai kol kas pati griežčiausia taupymo programa, kurios išraiška skaičiais yra apie 13 mlrd. eurų. „Viskas teisingai – graikai referendume nubalsavo prieš 9 mlrd. eurų vertės taupymo programą, tad negali sakyti, kad nepaisoma jų valios“, – ironizuoja Graikijos naujienų portalas „The Ekathimerini“.

Tačiau Graikijoje net po tokio „žarnyno valymo“ vis dar bus ką veikti – šalis buvo tokia persisotinusi perteklinėmis socialinėmis garantijomis, lengvatomis, išimtimis ir nuolaidomis, kad vargu ar graikams pakaks dešimtmečio susitaikyti su prarastu rojumi. Arba vergove, jei žvelgsime pačių graikų akimis.

Iki šiol kas antras graikas dirbo alinantį darbą, už kurį buvo mokamos kompensacijos ir anksčiau išleidžiama į pensiją. Ir tai ne vien profesionalūs krepšininkai, kaip P.Fasoulas, kuris, jei tik būtų norėjęs, jau būtų mėgavęsis ramiu pensininko gyvenimu. Neįprastomis Europoje privilegijomis Graikijoje naudojasi oro linijų darbuotojai, ūkininkai ir net jų žmonos, Nacionalinio banko bankininkai, padavėjai, kirpėjai ir net radijo laidų vedėjai – visi šie žmonės dirbo, anot graikų, labai sunkų, tiesiog alinantį darbą, tad į pensiją vyrai eidavo sulaukę vos 55-erių, o moterys – vos 50-ies.

Aferistai iš prigimties?

Dar tamsesnė Graikijos gyvenimo pusė yra ne pagal įstatymą priklausančios (kad ir koks absurdiškas tas įstatymas būtų), o apgaulės būdu gaunamos privilegijos, kuriomis graikai naudojasi taip pat, kaip Lietuvoje sovietinio mąstymo piliečiai, tikintys, kad iš darbovietės vogti – ne vagystė, o „susiveikimas“. Nors graikų sovietiniu mentalitetu neapkaltinsi, tačiau socialistinis supratimas apie gėrį ir blogį ten labai primena sovietų okupacijos laikus.

Įstatymų spragą suradę ir iš to milijonus užsidirbę Zakinto salos gyventojai – tik ledkalnio viršūnė. Ši sala dabar ironiškai vadinama Aklųjų sala, nors aklųjų ten nebeliko prieš keletą metų. Tuomet paaiškėjo, kad 498 iš 680-ies neva aklųjų, daug metų kas mėnesį gaudavusių po 724 eurus valstybės paramos dėl aklumo, mato kuo puikiausiai ir neturi net menkiausio regėjimo sutrikimo, o 61 iš šių „aklųjų“ graikų netgi sugeba vairuoti automobilį.

Po šio incidento Graikijoje į gydytojų apžiūrą buvo pakviesti visi šalies neregiai, jei jie ir toliau norėjo gauti pašalpas. 36 tūkst. „aklųjų“ pas gydytojus net nepasirodė… Ši „aklųjų“ graikų afera valstybei kasmet kainuodavo apie 100 mln. eurų, iš kurių net 9 mln. kasmet atitekdavo „akliesiems“ iš Zakinto salos. Palyginti su graikais neregiais, 200 eurų pašalpa dėl aklumo, kurią kas mėnesį gaudavo neregė Šiaulių tarybos narė socialdemokratė Virginija Račienė, irgi sėkmingai vairavusi automobilį, – tik katino ašaros.

Ir tai tik maža dalis pinigų, graikų pavogtų iš savo valstybės, kuri šiuos pinigus skolinosi užsienio bankuose. Graikų pasiteisinimas – užmušantis: jei valdžia vagia iš mūsų, kodėl mes irgi negalime?

Vagia net mirę pensininkai. Neseniai paaiškėjo, kad pensijas gauna ne 8,5 tūkst. jau seniai anapilin iškeliavusių graikų, o visas 100 tūkst. numirėlių. Tiksliau, pinigus pasisavina mirusių pensininkų vaikai arba gyvi likę sutuoktiniai, nepasivarginę pranešti apie artimojo netektį valstybinėms institucijoms.

„Daily Mail“ 2011-aisiais atskleidė, jog Atėnų metro, kuris buvo pastatytas ne pagal paskirtį naudojant ES fondų lėšas, skirtas žemės ūkiui, nesurenka pinigų todėl, kad nėra jokios keleivių kontrolės ir pasikliaunama vien tik graikų keleivių sąžiningumu. Tik tuomet Atėnų politikams nušvito akys, kad dažnas Graikijos gyventojas per visą gyvenimą nėra nusipirkęs nė vieno metro bilieto.

Graikijos valdžiai prireikė kelių dešimtmečių ir „Google Earth“ programos, kad išsiaiškintų, jog Atėnų priemiesčiuose pūpso šimtai neteisėtai pastatytų vilų su neleistinai iškastais tvenkiniais ir net esama žemėlapyje nepavaizduotų gatvių.

Sąžiningumo kriterijus nepasiteisino ir renkant gyventojų pajamų mokestį. Paaiškėjo, kad per visą šalį atsirado tik 5 tūkst. piliečių, uždirbančių sumą, nuo kurios reikia mokėti minėtą mokestį. Tad Graikija ne veltui vadinama neturtinga šalimi, pilna turtingų žmonių.

Apskaičiuota, kad Graikija per metus praranda apie 20 mlrd. eurų nesumokėtų mokesčių, tačiau padaryti nieko negali. Valdžios atstovai yra sakę, kad tokiu atveju už grotų turėtų atsidurti pusė Graikijos. O kalėjimų, kaip žinoma, nėra tiek, kad juose sutilptų pusė Graikijos – kokie 5 mln. gyventojų.

Vis dėlto apie Graikiją reikia pasakyti ir vieną kitą gerą žodį. Reikalai šioje keistoje, saulėtoje, gražioje ir senoje šalyje pamažu juda į gera. Nors graikų požiūris į savo valstybę per dieną nepasikeičia, tačiau permainų atsiranda.

Vienintelė ES šalis, kurioje pernai sumažėjo valstybės išlaidos, buvo Graikija: Eurostato duomenimis, net 10,7 proc., nors pagal šį rodiklį Graikija vis dar yra antra Europos Sąjungoje.

Be to, lyginant 2008 ir 2015 m. minimaliuosius atlyginimus, išreikštus nacionaline valiuta, vienintelė šalis, kurioje atlyginimai krito, buvo Graikija: čia jie sumažėjo 14 proc.

Vidutinis metinis atlyginimas*  Minimalus mėnesio atlyginimas** Bendros vyriausybės išlaidos (proc. BVP)***

(2014 m., Eur)

Vidurio ir Rytų Europos šalys:

Lietuva    5955       300        34,9

Latvija    6487 360   36,9

Lenkija    7614       410        41,8

Estija                9991       390        38,8

Slovakija  7977       380        41,8

Čekija     8711       332        42

PIGS šalys:

Portugalija           12 683     589        49

Graikija   15 145     684        49,3

Ispanija   20 150     757        43,6

Airija                27 413     1,462–7,3  39

* Atskaičius mokesčius, 2014 m.

** 2015 m. sausio mėn.

*** 2014 m.

Šaltinis: Eurostat