"Veido" archyvas

B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos džiazo ir pop skyriuje solinį dainavimą dėstanti Sonata Kudžmienė apie save kalba nenoriai – pasak jos, mokytojo darbas yra nematomas. Tokia pašnekovė norėtų ir likti – juk ji viską daro, kad ne ją, o jos mokinius pastebėtų.

„Muzikalumą paveldėjau iš savo tėčio, buvusio labai žinomo dirigento Zigmanto Ūkso. Man, Muzikos akademijoje baigusiai chorvedės specialybę, tuo metu didelio pasirinkimo tarsi nebuvo – vieni tapdavo chorvedžiais, kiti – pedagogais. Aš tapau mokytoja, tačiau nė karto dėl šio pasirinkimo nesigailėjau, veikiau priešingai – vis labiau ir labiau myliu savo darbą. Mylėti vaikus gal net svarbiau nei turėti krūvą diplomų – antraip kankinsiesi ir tu pats, ir tavo mokiniai“, – leidžiasi į apmąstymus pašnekovė.

Mokytojo darbas – koks jis: sunkus, lengvas, įdomus? „Ir sunkus, ir lengvas, ir įdomus“, – nė nemirkteli Sonata. „Ir gausiai atlyginamas“, – priduria. Ne, pašnekovė kalba ne apie pinigus. O tik apie meilę, kurią mokytojui dovanoja mokiniai. „Viena mergaitė, būdavo, vis pribėga per pamoką ir pabučiuoja mane, – šypsena nutvieskia mokytojos veidą. – Tai kokia čia gali būti kalba apie materialius dalykus… Mokytoja – tarsi paslapčių dėžutė, kuriai patikimos kone visos paslaptys, net ir tos, kurių kartais ir mamai nedrąsu pasakyti“.

Kai vaikams nu-si-bos-ta!

Žinoma, ne visas mokytojos kelias į vaiką būna vien rožėmis klotas. Kartais į istoriją įeina ir juokingi perlai. Pavyzdžiui, kai mokant naują dainelę vaikui vis nesisekė ir Sonata vis prašė ją pakartoti. „Ką, aš tau piemuo, kad šitiek kartų kartočiau?“ – juokdamasi pasakoja ji išgirstą atsakymą. Tiesa, vėliau toks žodžių į vatą nevyniojimas išaugamas, tai tik pačių mažiausiųjų „teisybės ieškojimai“…

Ir kantrybės šiame darbe reikia išties nemažai. Ir visai nesvarbu, ar su penkiamečiu pipiru, ar jau su paauglystės maištininku į dainų pasaulį leisiesi. Dirbant su pačiais mažiausiais sunkiausia išlaikyti dėmesį. O štai dešimtmečiai neretai nusprendžia, kad jau prisidainavo ir jiems tų dainų bei muzikos pakaks. Tada prireikia nemažai ne tik pedagogo, bet ir tėvų gudrumo bei sumanumo, kad įtikintų, jog ateityje jis šio savo poelgio gailėsis. Juk dažniausiai taip ir būna…

Muzika – tramplinas ateičiai

Nemanykite, kad yra stebuklingas receptas, kaip atsikalbinėjantį muzikantą įtikinti. Ir pati Sonata tokio maišto namuose išvengė. Devynmetė Liucija dieviškai pučia fleitą, bet nepasakytum, kad dievina kasdieninius užsiėmimus namuose… Kadaise fortepijono pamokų bandė atsikratyti sūnus Laurynas, šiemet pradėjęs krimsti medicinos mokslus. O net absoliučią klausą turi! „Vis tik pavyko perkalbėti, o po to net ketvirtą kartą tapo rimtų konkursų nugalėtoju, – džiaugiasi Sonata. – Na ir kas, kad senelio liūdesiui, jis nepasirinko muziko kelio. Muzikos pamokos ir konkursai suteikia tokių savybių, kurių reikia bet kokios profesijos žmogui – drąsos, pasitikėjimo, atkaklumo, uolumo, suvokimo, jog niekas neatnešama ant lėkštutės. Po tokios mokyklos ir mediciną studijuoti lengviau… Ne muziku tapo ir mano vyras, taip pat baigęs fortepijono klasę. Mylintis muziką žmogus kitaip pažįsta pasaulį, kitaip girdi upelio čiurlenimą, paukščio čiulbėjimą“.

Beje, Sonata sako, kad pati negalėtų savo vaikų mokyti – būtų mažiau kantrybės keliskart tą patį kartoti, nes juk iš savų vaikų tiekiesi didesnio supratimo…

Pasirodymo… nebus!

Sonata šypsosi – ko jau ko, bet staigmenų dirbant su pačiais mažiausiais tai tikrai netrūksta, jų gali sulaukti net tada, kai to mažiausiai tikiesi. Atrodytų, viskas nepriekaištingai išmokta, kone šimtą kartų repertuota… O pipiras prieš pat pasirodymą gali pareikšti, kad šiandien jis nedainuos ir taškas. Kitą kartą kitas dainorėlis išėjo, nusilenkė ir spruko iš scenos. Šiandien kaip linksmą nuotykį mokytoja prisimena ir kaip mažasis artistas vieno koncerto – konkurso metu pamiršo žodžius. Salėje tyla, o mokytoja, kuri kartu su mokiniais paprastai dainuoja užkulisiuose, ir toliau dainuoja…

„Reikėtų pamatyti mokytojo veidą, kol scenoje dainuoja jo mokinys – tokių grimasų pamatytumėte…, – juokiasi pašnekovė, neslėpdama jaudulio ir įtampos, tvyrančios jos širdyje tokių koncertų metu. – Net pats atlikėjas taip smarkiai nesijaudina, kaip jo mokytojas“.

Beje, pašnekovė rengia ir duetus – vaikų ir tėvų. Pasak moters, tai išties labai smagu, o kur dar šeimos bendrystės jausmas… „Vienos šventės metu mažasis dainorėlis užsižiūrėjo į po sceną bėgiojantį saulės zuikutis ir pamiršo pradėti dainuoti. Mamos draugiškas kumštelėjimas į šoną ir zuikutis paleidžiamas…“ Kartais ir pati mokytoja duetu su mažaisiais sudainuoja – sako, dainavimas scenoje taip ir liko jos sena svajonė.

Darbas ir dar kartą darbas

Jei Sonata jaučia, kad mažajam dainininkui į sceną lipti dar truputėlį per anksti ir jis dar nėra tam tinkamai pasirengęs, išleisti jo koncertuoti mokytoja neskuba. „Muzikoje negalioja principas – svarbiausia dalyvauti. Net ir pralaimėjus svarbu, ar ta pergalė buvo čia pat, ranka pasiekiama, ar beviltiškai toli. Todėl vaiką visų pirma būtina užsiauginti, subrandinti ir tik tada jį parodyti visuomenei. O tai reiškia, kad iki tol reikia labai daug dirbti“, – dėsto Sonata.

"Veido" archyvas

Mažiausieji Sonatos mokiniai Paulius, Justina ir Saulė – dainuoja nuo ketverių, ir jau į savo “bagažėlį” susidėję kas “Talentų ringo”, kas “Dainų dainelės” diplomus, taip pat pasirodymus Prezidentūroje, miesto šventėse

O kaip su gabumais? Mokytoja neslepia – reikalingi ir šie. Suprantama, dainorėlis turi turėti muzikinę klausą, savitą, nors nebūtinai stiprų balsą, būti įdomi ir charizmatiška asmenybė. O jei motulė gamta kažko pagailėjo? „Gabumai būtini lavinant vaiką. Norint jį tik „pralavinti“, galima ir be jų“, – įsitikinusi solinio dainavimo specialistė, bet ir vėl primena – daug dirbti reikia visiems. O ar vaikas gabus, geriausiai gali pajausti pati mama, net jei ir nėra muzikė.

Mama turi širdį. Ir jei širdis kužda, kad taip yra, greičiausiai taip ir yra. Jei nepasitikite savimi, visada galite parodyti specialistui, kuris tą patvirtins arba paneigs. Pavyzdžiui, mano sūnaus mėgstamiausias žaislas būdavo ne mašinytės, o pianinas, vis rankytės tiesdavosi į jį, o pirštukai bėgiodavo klavišais. Kartą, kai Laurynas jau buvo atšventęs septintąjį gimtadienį, skambina jo senelis, mano tėtis, ir drebančiu iš susijaudinimo balsu praneša, kad anūkėlis turi absoliučią klausą“, – dalijasi patirtimi.

Apie ligas nesergant

„Dainuoti vaikams patinka. Tačiau vos prasideda rimtesnis ir sunkesnis darbas, žiūrėk, jau vienam pilvą, kitam galvą pradeda skaudėti. O vos tik po pamokos tarpdury pamato mamą ar tėtį, iš karto pasveiksta. Nors kaskart sunerimstu – o gal iš tikrųjų serga…“, – pasakoja apie mažuosius gudruolius. Vis tik labiausiai mokytoja bijo beprasidedančios dainorėlio slogos ar kosulio, ypač jei rengiamasi koncertui ar konkursui – nes juk grojikai su sloga gali puikiausiai groti, o dainininkui tai jau nuosprendis… Todėl Sonata net čiaudulio nematomis nepraleidžia – iš karto įspėja tėvus, kad pakaitintų kojytes ar duoti pakvėpuoti garais. Juk tuomet visas įdėtas darbas gali nueiti perniek.

Prierašas prie foto: Mažiausieji Sonatos mokiniai Paulius, Justina ir Saulė – dainuoja nuo ketverių, ir jau į savo „bagažėlį“ susidėję kas „Talentų ringo“, kas „Dainų dainelės“ diplomus, taip pat pasirodymus Prezidentūroje, miesto šventėse.