Lietuvos valstybės išlikimo problemų sprendimas yra ne dvigubos pilietybės suteikimas ją palikusiems lietuviams, bet paieška ir susigrąžinimas tų lietuvių (Lietuvos politinės tautos, kuri yra ne tik lietuviai, bet ir Lietuvos lenkai, rusai, žydai, baltarusiai ir kiti), kurie nori susieti likimą su savo tėvyne ir prisidėti prie Lietuvos valstybės ateities kūrimo.

Iškilmingoje kasmetinėje Didžiosios Britanijos parlamento atidarymo ceremonijoje karalienė Elžbieta II kalbėjo apie naują imigracijos įstatymą, užtikrinsiantį saugų gyvenimą šalyje tiems imigrantams, kurie prisidės, ir sulaikys tuos, kurie neprisidės prie Didžiosios Britanijos klestėjimo. Ši karalienės frazė yra tik ledkalnio viršūnė Jungtinėje Karalystėje vykstančių debatų, kuriuose ieškoma vietinių gyventojų ir imigrantų bendro harmoningo gyvenimo. Jungtinėje Karalystėje vis daugiau piliečių simpatijų sulaukia Nepriklausomybės partija, pasisakanti prieš imigrantus. Naujasis Didžiosios Britanijos imigracijos įstatymas įpareigos žemės ir būstų savininkus būti labiau atsakingus už savo legalius nuomininkus, o darbdaviams, samdantiems nelegalius darbuotojus, grės didelės baudos, be to, bus įvesti griežti apribojimai naujiems nacionalinės sveikatos sistemos dalyviams.

O Vokietijoje praėjusią savaitę paskelbta, kad pernai į Vokietiją atvyko milijonas imigrantų. Kitaip tariant, ši šalis per 2012 m. priėmė daugiau imigrantų nei per pastaruosius du dešimtmečius. Dauguma jų yra gerai išsilavinę ir įdeda didelį indėlį į Vokietijos ekonomiką. Bet ir vokiečiai svarsto, kaip paskatinti į šalį atvykti daugiau tokių, kurie gali prisidėti prie Vokietijos ateities kūrimo. Nenutyla piktinimasis tais imigrantais, kurie nesiintegruoja į šalies kultūrinį, socialinį gyvenimą, netampa tikrais Vokietijos piliečiais.

Toks švelnus spaudimas imigrantams Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje reiškia tai, kad emigracija netolimoje ateityje nebebus tokia patraukli. Ir ypač tiems, kurie labiau linkę naudotis gerovės valstybių sukurta gyvenimo kokybe, nei prie to prisidėti sunkiu savo darbu. Vakarų valstybės pradeda rūpintis savo piliečių kokybe, jų indėliu į šalies ekonomiką, integracijos procesais. O štai Lietuva, pirmiausia spaudžiama JAV lietuvių, ruošiasi referendumu įteisinti dvigubą pilietybę visiems lietuviams.

JAV lietuviai net nemano, kad tam reikia ir referendumo, – jų nuomone, tokią dvigubą pilietybę būtų galima įteisinti netgi peržengiant mūsų Konstituciją. Toks jų noras argumentuojamas prigimtine lietuvių teise į Lietuvos pilietybę, pamirštant, kad jei ir egzistuoja tokia prigimtinė teisė, tai ji yra teisė į vieną prigimtinę pilietybę. Visiškai ignoruojama tai, kad tie lietuviai, kurie moka mokesčius Lietuvoje ir išlaiko savo valstybę, turi teisę apsispręsti, ar jie sutinka būti piliečiais lygiomis teisėmis su tais lietuviais, kurie į Lietuvą atvažiuoja tik per dainų šventes ar apskritai čia nėra buvę, bet norėtų lietuviško paso dėl savo lietuviškumo išsaugojimo ar dėl patogesnių kelionių.

Iš tiesų pilietybė suteikia daug pilietinių ir politinių teisių, bet siekdami tokių teisių JAV lietuviai turėtų aiškiai pasakyti, kokias pareigas Lietuvos valstybei jie sutiktų prisiimti. Tačiau apie tai net nediskutuojama. Tie gausūs garbingi JAV piliečiai, kurie įvairiais būdais prisideda prie Lietuvos valstybės klestėjimo, gali Lietuvos pilietybę gauti išimties tvarka, kaip tai ir numato mūsų Konstitucija.

Jau net gėda kartoti, kad atsiranda tokių Lietuvos „patriotų“, kurie ragina suteikti Lietuvos pilietybę ES ar NATO valstybėse gyvenantiems etniniams lietuviams, bet ne tiems, kuriems jos labiausiai reikia, nes ji galėtų gerokai palengvinti jiems gyvenimą Baltarusijoje, Rusijoje, turint geresnę galimybę pasiekti Lietuvą. Juk visų asmenų lygybė prieš įstatymą įtvirtinta Konstitucijoje.

Lietuva, užuot ieškojusi būdų, kaip į savo šalį pritraukti norinčius čia gyventi asmenis, kaip tik kuria vis naujas biurokratines kliūtis. Mūsų pramonininkai raportuoja, kad, nepaisant nemažo skaičiaus bedarbių, ištisuose šalies regionuose nebėra ko samdyti bent kiek sudėtingesnės kvalifikacijos reikalaujantiems darbams. Bet imigrantų atvykimas į Lietuvą itin komplikuotas dėl perdėto biurokratizmo.

Europos Komisijos 2012 m. rudens ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai priminta, kad Lietuvoje (ir keliose kitose ES valstybėse) yra ribojama šalies pilietybės neturinčių asmenų teisė tapti partijos nariais arba steigti naują partiją. Lietuva dėl savo atsilikimo ir įvairių fobijų yra pasirinkusi konservatyvų požiūrį į nepiliečių dalyvavimą politiniame gyvenime. Bet jei adekvačiai suvokiame, kad Lietuvos valstybės interesas yra pritraukti užsienio piliečių, kurie čia įsikurtų, gyventų, kurtų darbo vietas ar užpildytų tas atsilaisvinusias vietas, kurias palieka ir paliks emigrantai, nepiliečių politinių teisių ribojimas turėtų būti vertinamas kaip neprotingas ir prieštaraujantis mūsų ilgalaikiams interesams. Lietuvos valstybingumą ateityje užtikrins ne tik piliečiai, bet ir visi joje gyvenantys asmenys. Riboti jų politines teises yra ne tik netoliaregiška, bet ir neprotinga.

Reikia rūpintis ne tik tuo, kaip dirbtiniais pilietybės suteikimo mechanizmais padauginti Lietuvos piliečių. Lietuvos valstybė privalo ieškoti būdų, kaip susigrąžinti pusę milijono šalį palikusių ekonominių emigrantų, kurie galėtų tinkamai prisidėti prie mūsų valstybės klestėjimo.

Užsidariusi, ksenofobiška, nuolat istorijos labirintuose klaidžiojanti, pilna arba baimės, arba perdėto pasididžiavimo savo praeitimi Lietuva ne tik nepridės pasitikėjimo savimi čia gyvenantiems bei mokesčius mokantiems piliečiams, bet ir dar labiau atbaidys tuos Lietuvos emigrantus, kurie jau pajuto liberalaus Vakarų pasaulio gyvenimo pranašumus ir piliečių gerovės valstybių teikiamus gyvenimo malonumus. Jei ir yra vilties susigrąžinti ekonominius emigrantus į Lietuvą, tai ji tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybės progresu visose gyvenimo srityse. Tai ne tik būtina ekonominė gerovė, tolesnis materialinio gyvenimo ir socialinio saugumo gerėjimas. Lietuvos piliečiai tikrai yra verti daug kokybiškesnio šalies viešojo administravimo, kuris susijęs su švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos sričių modernizavimu, jų sugebėjimu veikti efektyviai bei skaidriai ir suteikti piliečiams Europos senbuvių valstybių lygio paslaugas.

O čia gyvenančių asmenų pilietinės ir politinės laisvės turėtų būti siejamos ne tik su popierėliu kišenėje, bet pirmiausia su realiu ryšiu su savo valstybe.