"Veido" archyvas

“Premjeros visuomet praeina gerai. O ar “Madam Pompadur” publikai patiko, pamatysime kitą sezoną”, – teigia Kauno valstybinio muzikinio teatro naujausio spektaklio dirigentas.

Maestro Jonas Aleksa paliko vos du savo mokinius, simfoninio orkestro dirigentus, – Julių Geniušą ir Joną Janulevičių. Abu jie – žinomų Lietuvos muzikinių dinastijų atstovai ir abu dirba Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

J.Janulevičius jauniausias iš keturių etatinių šio teatro dirigentų, tačiau Jonuku jo koridoriuose šaukiamas dėl kitos priežasties: tame pačiame teatre iki šiol dainuoja dirigento tėvas, taip pat Jonas Janulevičius. Koncertmeistere šiame teatre daug metų dirba ir mama, pianistė Ligija Richterytė-Janulevičienė. Kartu su ja šiandien darbuojasi dirigento sesuo, taip pat pianistė Rasa Janulevičiūtė. O patį Jonuką, dar pyplį su seserimis lakstantį tais pačiais ankštais ir vingiuotais koridoriais, teatro senbuviai iki šiol prisimena. “Galima sakyti, užaugau šitame teatre”, – neslepia dirigentas.

Todėl su pasididžiavimu rodo svečiams dirigentų kambaryje ant sienos kabančias senas fotografijas: “Štai čia, centre, tarpukario Valstybės teatro dirigentas Mykolas Bukša. Jis, beje, Juliaus tėvo, taip pat dirigento Rimo Geniušo, mokytojas. Iš kairės – solistas Kipras Petrauskas, iš dešinės – žymusis rusų bosas Fiodoras Šaliapinas. Šių solistų draugystė ir jų bendri žygiai po Kauną tapo populiaria miesto legenda”, – pasakoja J.Janulevičius.

Pats Muzikinio teatro pastatas savo istorijoje patyrė ne vieną renovaciją, tačiau Jonukui geriausiai įsiminė 1983 m. rekonstrukcija: tuomet po šalia esančia mašinų stovėjimo aikštele buvo įrengta erdvi rūbinė. Kartu praplatėjo ir anksčiau žiūrovų paltus saugojusi teatro fojė.

Statybininkų teatre sutinkame ir šiandien. “Trūksta daug ko – ir ventiliacijos, ir naujos priešgaisrinės sistemos, ir modernesnio scenos apšvietimo. Darbai vyksta lėtokai, nes neleidžiam sau prabangos keleriems metams uždaryti teatrą remontui. Tik vasaromis statybininkai čia netrukdomi šeimininkauja”, – ūkiškai dėsto J.Janulevičius.

Statybų klausimai jam nesvetimi: dirigentas prisipažįsta savo rankomis surentęs nuosavą namą. “Darbininkai tik sienas mūrijo ir tinkavo. Stogą dengiau pats”, – teigia pašnekovas. Ką jau kalbėti apie vidaus apdailą: dailidės amato įgūdžius Jonas perėmė iš tokių darbų nesibaidžiusių tėvo ir senelio. “Visi Janulevičiai namus statomės iš senelio paveldėtame sklype Sukilėlių gatvėje, todėl mūsų didelė šeima Kaune laikosi kartu. Rytais susitinkam ir pasitariam, kas vaikus iš darželių ir mokyklų spės paimti. Jei ne tokia parama, mums su žmona dirbti auginant tris dukras būtų gerokai sunkiau”, – pasakoja dirigentas.

Jono žmona taip pat muzikantė, groja Kauno simfoniniame orkestre.

Kaip nugalėti rutiną

Ar po studijų į Kauną grįžo savo noru? “Tiesiog taip susiklostė: darbo Vilniuje niekas nepasiūlė, o Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas pakvietė vadovauti studentų orkestrui ir operos studijai. Ir visą etatą davė. Toliau buvo mano pirmasis – “Bajaderės” pastatymas Muzikiniame teatre. Dar vėliau teko užduotis suburti ir parengti Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių orkestrą”, – dėsto Jonas.

Tokių kaip jis pats devyndarbių Muzikiniame teatre netrūksta. Ir nors dirigentui kartais neramu, matant repeticijose pervargusius muzikantus, įvairiapusė veikla, jo įsitikinimu, dažnai gelbsti žmones nuo repertuariniame teatre neišvengiamos rutinos.

“Simfoniniam orkestrui įprasta naują koncertinę programą rengti savaitę. Pirmadienį muzikantams išdalijamos naujos gaidos, savaitgalį – koncertas. Paklauskit tokių orkestrantų, kiek kartų jiems tenka atlikti scenoje tuos pačius kūrinius, – nedaug išvardytų veikalų, kurie būtų sugroti bent dešimt kartų. Tuo tarpu mūsų teatro muzikantai repetuoja tą patį kūrinį keletą mėnesių, kol prie jų atlikimo spėja prisiderinti solistai ir šokėjai. O tuomet, jei spektaklis susiklosto sėkmingai, dar groja kelis šimtus spektaklių… Aišku, tie patys kūriniai įgrysta. Kai pamąstai, kad pasaulyje sukurta tūkstančiai operų, operečių ir miuziklų, o mūsų repertuare jų viso labo trys dešimtys, supranti, kodėl kūrybingesnės asmenybės siekia save realizuoti už teatro sienų. Mano užduotis – priversti orkestrą pamiršti rutiną, nugalėti ją. Dirigentas, stovintis teatro duobėje, – lyg švyturys, kuriame fokusuojasi iš scenos ir publikos sklindančios energijos fluidai”, – tvirtina J.Janulevičius.

Pats Jonas prisipažįsta bent kartą dirigavęs visiems šalyje veikiantiems profesionaliems orkestrams. Vėliau pasitaiso: “Išskyrus Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrą”. Būtent tą, kuriam ilgą laiką vadovavo jo mokytojas J.Aleksa.
Pirmiausia pianisto diplomą Muzikos ir teatro akademijoje gavęs J.Janulevičius į maestro klasę atėjo tvirtai apsisprendęs “persikvalifikuoti” į dirigentus. “J.Aleksos užsiėmimai akademijoje trukdavo tris valandas – nuo 15 iki 18 valandos, per tą laiką maestro priimdavo penkis šešis studentus. Aš paprastai išbūdavau auditorijoje visas tris valandas. Iki šiol dažnai sugaunu save kartojantį tuomet J.Aleksos sakytas pastabas”, – neslepia maestro mokinys.

Kokią pastabą geriausiai atsimena? “Daug jų būdavo… Tarkim, kartą po koncerto su Nacionaliniu simfoniniu orkestru filharmonijoje išgirdau dėstytojo priekaištą, kad stovėjau kaip sukaustytas, nes vis dar jaudinausi, ar orkestras išpildys mano reikalavimus. O scenoje apie tai reikia nebegalvoti, tiesiog leisti muzikai tekėti iš savo rankų”, – prisimena pašnekovas savo mokytojo žodžius.

Kad iš jo perimta manualinė dirigavimo technika verta dėmesio, dirigentas įsitikino metus studijuodamas Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje. “Ten buvo taip diriguojančių, kad pas mus tokius studentus išvarytų iš egzaminų. Vieno mostai – tarsi per jūrą plauktų, kitas – pievas grėboja… Jokių stereotipų, visiškas prancūziškas “liberalite”. Šiandien, beje, ne vieną iš jų regiu diriguojant per “Mezzo” kanalą”, – šypsosi J.Janulevičius.

“Paula” ir “Bajaderė”

"Veido" archyvas

Mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas – buriavimas

Atsiprašęs, kad reikia persirengti spektakliui, Jonas pasitraukia į šalia esantį mažą kambarėlį. Tuomet pasipila svečiai: pirmiausia vienas iš solistų, apsiginklavęs įspūdinga karaliaus Liudviko XV laikų ministro ekipuote (operetės “Madam Pompadur” kostiumus, žiūrovų džiaugsmui, kūrė pats Juozas Statkevičius), prašo dirigento lėtesnio tempo, nes jo “failai šiandien lėčiau sukasi”. Vėliau kažkas įkiša nosį pažiūrėti, kaip dirigentui sekasi reklamuoti žurnalistei naujausią teatro premjerą. Jonas patikina svečią, kad kalbamės, aišku, apie “Madam Pompadur”.

Iš tiesų, vos durims užsivėrus, abu grįžtame į Kauno jachtklubą, kuriame glaudžiasi nemaža, 26 pėdų ilgio, Jono “Paula”. Ir dirigento akys po užsitęsusių kalbų apie manualines technikas gerokai pagyvėja.

Pirmoji J.Janulevičiaus jachta (dėl suprantamų priežasčių) buvo vardu “Bajaderė”. Panorėjęs didesnės, “Bajaderę” pardavė ir iš klaipėdiečių nusipirko “Paulą”. Vardo nekeitė, nes laivų pervadinimas jūreiviams ir buriuotojams – bloga lemiantis ženklas.

“Mano jachta ypatinga: viena vertus, gali išskleisti 35 kvadratinius metrus burių, antra – turi 85 arklio jėgų galios variklį. Jeigu per iškylą subjūra oras, su tokiu pagalbininku paprasta greitai grįžti į krantą. Be to, trečdalį “Paulos” svorio sudaro vandens balastas, kurį išleidus laivas tampa lengviau transportuojamas. Visai nesunku jį priekaba nusivežti, tarkim, į buriuotojų rojumi vadinamą Mingės kaimą”, – aiškina nuo vaikystės su savo dėde buriuodavęs pašnekovas.

Nors tolimų maršrutų savąja jachta Jonas kol kas neįveikė, sako, kad netgi Kauno mariose buriuojant su visa šeima galima puikiai pailsėti. “Tiesiog nuplauki į priešingą krantą nuo jachtklubo ir jau gali pažvelgti į viską tarsi iš šalies: į aname krante likusias kavines, Pažaislio bokštus, į muziką ir savo darbus… Geresnio poilsio nė neįsivaizduoju”, – užbaigia J.Janulevičius.