Koncertai. Intensyvus vasaros festivalių tvarkaraštis kone kiekvieną savaitgalį kvies melomanus praleisti savaitgalį muzikos ir gamtos glėbyje.

Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjęs vasaros muzikos festivalių bumas neslūgsta. Šiemet klausytojų lauks bent keliolika didesnių festivalių, o pridėjus smulkesnio pobūdžio renginius jų galima suskaičiuoti ir tris dešimtis. Pasak elektroninės muzikos festivalio „Sūpynės“ organizatoriaus Mindaugo Pažemio, festivalių gausą Lietuvoje lemia didėjantys žmonių laisvalaikio lūkesčiai, noras išreikšti save bei skirtingų ir įvairių subkultūrų skaičius. Be to, visus vasarą traukia pabūti gamtoje, o Lietuvoje tam yra tikrai geros sąlygos.

Birželio pabaigoje vyksiančios „Sūpynės“ atidarys didesnių šalies festivalių sezoną. Dešimtmetį rengiamas elektroninės muzikos festivalis yra vienas iš retų tokio pobūdžio renginių, kuriems pavyko išlikti tokį ilgą laiką.

„Kiekvienam festivaliui kyla klausimas, kaip išaugti, susitarti su valdžia, vykti tvarkingai. Kai kurių jaunesnių festivalių santykis su institucijomis sudėtingesnis, net ir ne visai legalus. Mūsų paslaptis ta, kad mes nesistengiame uždirbti pinigų, renginys visų pirma skirtas draugams, jis toks buvo nuo pat pradžių ir mes tai stengiamės išlaikyti. Be to, festivalis vyksta nacionaliniame parke, miško aikštelėse ir tai šiek tiek skaido visą erdvę, suteikia privatumo jausmą. Orientuojamės į kokybišką turinį, kad žmonėms čia būtų gera, jauku. Galima sakyti, turime ilgalaikę, o ne trumpalaikę strategiją“, – renginio ilgaamžiškumo priežastis vardija keturis tūkstančius lankytojų pernai pritraukusio festivalio organizatorius.

Panašias sėkmės ir tęstinumo sąlygas vardija ir netrukus dvidešimtmetį minėsiančio alternatyviosios muzikos ir baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“ rengėjas Ugnius Liogė. Pasak jo, siekiant išlaikyti renginį daugelį metų būtina, kad festivalis visą laiką keistųsi, tačiau turėtų bendrą, žmones vienijančią idėja.

„Turime labai ištikimą publiką, galima sakyti, kad jau net kelios kartos atvažiuoja į festivalį. Žmonės vertina jo atmosferą, vis naują ir geresnę programą. Festivaliui būtina turėti kažkokį savo unikalumą, spalvą, taip pat turėti ką pasakyti ne vienus metus bei stiprią dirbančių žmonių komandą, kurie būtų kūrybingi, gebėtų parengti vis kitokią programą. Žinoma, ir iš techninės pusės viskas turi būti gerai organizuota“, – sako festivalių vasarą paprastai užbaigiančio renginio organizatorius.

Būtent ilgaamžiškumas, ne vienų ar keleto metų patirtis ir istorija yra festivalio kokybės ženklas, galintis padėti nuspręsti, kokį renginį iš gausybės siūlomų pasirinkti. Juolab kad festivalyje svarbi kiekviena smulkmena, o vienas neapgalvotas mažmožis – per mažas dušų skaičius, be reikalo nutįsusi žmonių eilė, per siauras perėjimas ar netinkamoje vietoje įrengtas palapinių miestelis – gali tapti didele problema renginio metu ir apkartinti bendrą įspūdį.

Seniausi Lietuvoje – nišiniai, vieno ar kelių konkrečių žanrų festivaliai. Populiariausi ir dažniausi tarp jų yra elektroninės muzikos bei alternatyviosios roko muzikos renginiai. Tai nestebina: per daugelį metų tokiuose festivaliuose susiformuoja tarsi nedidelė bendruomenė, keliaujanti į tą patį renginį metai po metų, atsivežanti ten savo draugus, pažįstamus. Kelis tūkstančius svečių suburiantys tokio pobūdžio renginiai dažnai atrodo kaip senų bičiulių sueiga.

Europoje ir pasaulyje didžiausi ir populiariausi platesnio spektro festivaliai, paprastai apimantys ar mėginantys aprėpti įvairių žanrų muziką, pritraukti įvairaus skonio auditoriją. Tokiais beveik nacionalinėmis šventėmis tapusiais renginiais gali pasigirti mūsų kaimynai lenkai – į Gdynėje kasmet rengiamą „Open‘er“ suplūsta dešimtys tūkstančių klausytojų, taip pat ir latviai, kasmet rengiantys itin sėkmingą festivalį „Positivus“. Į šiuos renginius atvyksta aukštesnio lygio, brangesni muzikantai, o ir programoje jų siūloma ne vienas ar du, bet dešimtys. Todėl nieko keista, kad į šių kaimyninių šalių festivalius tūkstančiais traukia ir melomanai iš Lietuvos.

Vis dėlto Lietuvoje tokio pobūdžio festivaliams įsitvirtinti kol kas nepavyksta. Bene rimčiausias mėginimas buvo keturiskart įvykęs „Be2gether“, pretendavęs tapti ne tik skambiausiu Lietuvos, bet gal ir Baltijos šalių festivaliu, pritraukti klausytojų ir iš kaimyninės Baltarusijos. Tačiau galbūt dėl per daug atviro politikavimo, galbūt dėl gana rizikingos vietos „Be2gether“ projektas paskendo skolose ir greitai nunyko.

Šiuo metu tokią platesnę nišą mėgina užpildyti trys šalies festivaliai, o realiausias pretendentas tai padaryti bent jau kurį laiką buvo vaizdingoje pajūrio vietovėje rugpjūčio viduryje įsikuriantis „Karklė Live Music Beach“ festivalis. Kasmet į Karklę ne tik atvyksta po keletą pasaulinio lygio atlikėjų, bet ir suburiamas solidus lietuviškų popmuzikantų būrys: SEL, Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas ar „G&G Sindikatas“ visuomet pritraukia daug klausytojų. Pernai jų suskaičiuota apie penkiolika tūkstančių.

Deja, „Karklė Live Music Beach“ neišvengė ir rimtų logistinių bei organizacinių problemų: pernai prie įvažiavimo į festivalį nutįso kilometrinės eilės, prastos oro sąlygos išryškino ir daugelį kitų nesklandum, todėl šiemet festivalio organizatoriai nusprendė renginį sumažinti ir apriboti lankytojų skaičių iki dešimties tūkstančių.

„Šiemet siekiame kokybės, išskirtinumo. Po praėjusių metų tam tikrų logistikos niuansų ir kitų lengvų negandų šiemet nusprendėme riboti bilietų kiekį, kad į festivalį atvyktų tie, kurie tikrai nori būti Karklėje ir mėgsta šią vietą. Paslaugos, koncertai, nakvynė šiemet daugeliui bus patogesnė ir malonesnė. Bus pokyčių scenose, daugiau praėjimų, tikrai keisis palapinių miestelio išdėstymas, jau dabar parengtos eismo schemos, kurios padės išvengti spūsčių prie įvažiavimo“, – žada vienas festivalio organizatorių Mantas Kanušauskas.

Akivaizdžių pokyčių bus ir festivalio programoje. Šiemet į Karklę atvyksta itin populiari britų šokių muzikos grupė „Rudimental“, hiphopo muzikos kūrėjas „Example“, ritmenbliuzo atlikėjas Marlonas Roudette’as, elektroninės muzikos asai „Gus Gus“. Taigi iš pažiūros pagrindiniai festivalio koncertai primins vieną nenutrūkstamą vakarėlį.

„Karklės festivalis visais metais turi populiariosios muzikos apibrėžimą, o į jį įeina daugybė žanrų. Šiuo metu Europoje viena aktualiausių ir įdomiausių žmonėms yra elektroninė muzika. Pavyzdžiui, grupė „Rudimental“ yra viena garsiausių šiandieninių žvaigždžių, koncertuojančių didžiausiuose festivaliuose. Bus nelengvas išbandymas patenkinti visus jų techninius reikalavimus“, – pasakoja M.Kanušauskas.

Su Karklės festivaliu varžosi tik užpernai pirmą kartą skambėjęs „Granatos Live“ festivalis, rengiamas prie Kauno, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Kaip dažnai būdinga pirmiesiems bandymams, festivalis pernai taip pat susidūrė su rimtomis organizacinėmis problemomis, tačiau žada mokytis iš buvusių klaidų.

Šiemet į Rumšiškes atvyks būrys puikių atlikėjų iš Jungtinės Karalystės: garsi soul ir popmuzikos atlikėja Jessie Ware, trankus šokių muzikos kolektyvas „Clean Bandit“ bei pernai geriausių įvertinimų sulaukusį debiutinį albumą išleidusi modernios soul muzikos grupė „Jungle“.

O štai Zarasuose nuo 2011-ųjų rengiami „Galapagai“ prieš kelerius metus Europos festivalių apdovanojimuose buvo nominuoti kaip geriausias nedidelės apimties festivalis Europoje. Anksčiau kartu su „Roko naktimis“ organizuotas ir nuo jų atsiskyręs festivalis koncentruojasi ties jaunimui patrauklia elektronine ir hiphopo muzika. Šiemet festivalio programoje numatyti hiphopo dueto „Mobb Deep“, ~beatbox~ stiliaus lyderio „ThePetebox“, britų rokerių „Toploader“ koncertai, taip pat elektroninės muzikos grupės „Pendulum“ pasirodymas.

Muzikos apžvalgininkas, aktyvus festivalių lankytojas Karolis Vyšniauskas džiaugiasi šiemetine Lietuvos festivalių pasiūla. Pasak jo, visi pagrindiniai šalies festivaliai šiemet gerokai pasistengė. „Karklė sugebėjo privilioti „Rudimental“ – tai didelis dalykas, puikius atlikėjus surinko ir „Granatos“. Manau, kad šalies festivaliai eina tokiu keliu, kad Lietuvoje pradedi matyti vis daugiau naujų, tikrai norimų atlikėjų iš užsienio festivalių, kuriuos anksčiau būdavai įpratęs matyti Lenkijoje ar bent jau „Positivus“ arčiausiai. Tai labai džiugu“, – tvirtina K.Vyšniauskas.

Jo teigimu, bendra pastebima tendencija yra ir šokių muzikos populiarumas. Anksčiau šis žanras buvo labiau skirtas specifinei publikai ir renginiams, o pastaraisiais metais šokių muzikos atlikėjai vis dažniau užima didžiąsias vasaros muzikos festivalių scenas.

O ko trūksta, kad Lietuvoje vis dėlto įsitvirtintų didesnio masto muzikos festivalis? U.Liogės įsitikinimu, Lietuvoje sudėtinga rasti komercinių festivalių rėmėjų, kurie galėtų skirti ženklią paramą, pirktų reklamą. Verslas kol kas sunkiai atranda šią nišą, o tai labai svarbi didelių renginių dalis. Be to, pasak jo, iki šiol paplitęs įsitikinimas, kad tokio pobūdžio renginiai neturėtų kainuoti daug, nors festivalio organizaciniai darbai ir atlikėjų honorarai vis didėja.

Pašnekovas problemą įžvelgia ir lietuvių muzikinėje kultūroje. „Galime pasikviesti žymių, garsių grupių iš užsienio, bet klausimas, ar tai bus įvertinta, nes ta muzika nėra transliuojama per didžiausius, pagrindinius kanalus. Tai gali būti labai gera muzika, didelė žvaigždė, bet lietuviams tai bus mažai įdomu. Tai bendras muzikinio išprusimo ir eterio klausimas. Lietuviai į muziką žiūri šiek tiek kitaip nei standartinis europietis“, – aiškina U.Liogė.

K.Vyšniausko pastebėjimu, užuot mėginę padaryti vieną didelį festivalį, mažesni renginiai aktyviai konkuruoja tarpusavyje, pavyzdžiui, „Granatos“ ir „Galapagai“ net vykdavo tą patį savaitgalį. Be to, lankytojai Lietuvoje festivalius renkasi ir pagal geografinę vietą, o muzikinė jų dalis nėra tokia svarbi.

„Žmonėms ne tiek įdomi pati muzika, nėra tiek daug klausytojų, kurie aktyviai sektų, kokia grupė kur koncertuoja, arba gerai žinotų, ką jie norėtų išgirsti. Dauguma tiesiog nori nuvykti į festivalį, pabūti gamtoje, gerai praleisti laiką. Jiems svarbu, kad būtų linksma, patogu ir netoli. Be to, vietos atlikėjai Lietuvoje kur kas svarbesni nei užsienyje. O tie, kurie nori naujų ir garsių atlikėjų, renkasi keliones į užsienį – vien „Positivus“ kasmet apsilanko apie du tūkstančius lietuvių“, – sako muzikos apžvalgininkas.

Kita pagrindinių Lietuvos festivalių problema – jie nemėgina kurti savo išskirtinio veido, pasiūlyti ko nors ypatingo. Šalies festivaliams netrūksta reklamos, daug dėmesio kreipiama į komunikaciją, tačiau dažnai sunku iš tiesų pasakyti, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Kita vertus, tai turėtų ateiti laikui bėgant, nes geriausias festivalių augimo bei tobulėjimo garantas yra tęstinumas ir savo unikalios istorijos kūrimas.

Dovaidas Pabiržis