Jonas Gasiūnas už premijas dėkingas tapytojus sabotuojančioms galerijoms.

Menininkui Jonui Gasiūnui pasitikti Kalėdas žiniomis apie solidžias premijas tampa įprasta. Pernai gruodį po nominantų parodos Rygoje tapytojui iš Lietuvos įteiktas “Swedbank” apdovanojimas – 10 tūkst. eurų. Šįmet dar geriau – Nacionalinė kultūros ir meno premija… “Tikriausiai neblogai praturtėjot?” – akiplėšiškai teiraujuosi laureato.
“Koks čia turtas… Paskolą už butą, kuriame su šeima gyvenam, grąžinsiu. Apskritai jaučiuosi dėkingas šeimai, kuri, tiek metų kentėdama nepriteklius, leido daryti savo menus ir “chaltūros” griebtis nevertė. Ačiū Dievui, mama šitos dienos sulaukė ir dabar galės manimi didžiuotis”, – neslepia Jonas.
Tačiau pats savo premijų nesureikšmina: “Jei dirbi visą gyvenimą, natūraliai tokie dalykai ištinka”. Mistikos, pasak menininko, čia nėra: užtenka vadovautis tarybiniais laikais įkaltu principu – dirbk, dirbk ir kovok, visa kita ateis savaime.
“Nerengiu parodų tam, kad pakabinčiau paveikslus ir taip formaliai atsiskaityčiau su visuomene. Mano projektai – konceptualūs, paveikslai – apgalvoti, atskleidžiantys konkrečią idėją. “Swedbank” atveju ta idėja buvo sociali, parodos “Piešimas dūmais” – labiau ideologinė, padedanti įteisinti savitą techniką. Mano parodos – tai pranešimai. Namų puošyba neužsiimu”, – aiškina laureatas.

Netikėkite dūmais

Menininkai, pasak laureato, šiandien įsprausti į kampą, bet tai nėra blogai. Pažvelgę atgalios įsitikintume, kad geriausi dvidešimto amžiaus kūriniai buvo sukurti skurdžiausiais laikotarpiais. Ši taisyklė galiojo tiek abstrakčiam ekpresionizmui, tiek popmeno pradžiai… Geriausi avangardistai likdavo nesuprasti, vienaip ar kitaip kentėjo ir neturėdavo nuolatinės pastogės darbui.
Neturi tokios ir J.Gasiūnas, todėl išmoko dirbti bet kur: tai Vilniaus dailės akademijoje, kurioje šiuo metu vadovauja Tapybos katedrai, tai apleistuose Senamiesčio pastatuose. Mes keliaujame į archeologiniais radiniais pagarsėjusį buvusios venerinės ligoninės kiemą Bokšto gatvėje, kuriame neseniai aptikti trylikto amžiaus stačiatikių kapai. “Matot, kokios galingos liepos? Ant mėsos viskas kitaip dera”, – mirkteli praeidamas.
Ilgas ir, anot Jono, penicilinu dar atsiduodantis ligoninės koridorius veda prie durų, ant kurių pritvirtintas kuklus raštelis su dailininko pavarde. Viduje, pasak laikino šeimininko, kažkuomet veikė šventosios Elžbietos vardo palata. Dabar – jokių lovų, nuplėšti radiatoriai ir didžiulės drobės pasieniais. Tos iš “dūminių” serijos.
Tik apie dūmus tapytojas daug nepasakoja: sako, egzotikos juose maža. “Dūmus pranešimams žmonija naudojo dar akmens amžiuje. Bet informacija, perteikta dūmu, irgi tėra dūmas: nereikia ja pernelyg pasitikėti”, – perspėja menininkas.
Paveikslas su pilkais kaminais, leidžiančiais juodus dūmus, vadinasi “Rytoj turėtų prasidėti”. Kas prasidės? Abu su autoriumi sutariam, kad nieko gero. “Civilizacijos pažangos atžvilgiu esu absoliučiai skeptiškas”, – neslepia šeimininkas.

Viltis ir abejonė

J.Gasiūno darbų turi įsigijusi Nacionalinė dailės galerija ir M.K.Čiurlionio dailės muziejus, penkis paveikslus neseniai nusipirko Modernaus meno centrą ketinantis steigti kolekcininkas, buvęs “Fermento” įmonės vadovas Viktoras Butkus.
“Klausėte manęs apie turtą. Iš tikrųjų praturtėsiu tuomet, kai padarysiu geriausią savo darbą. Kol kas neturiu tokio”, – prisipažįsta Jonas. Kuo šis darbas išsiskirs iš kitų? “Jame bus maksimali dozė vilties ir abejonės”, – akimirką pamąstęs, tvirtina pašnekovas.
Metams bėgant abejonių jo gyvenime daugėja, o vilčių – mažėja. “Už premijas turėčiau būti dėkingas mūsų dailės galerijoms, sabotuojančioms tapybą. Toks jų požiūris suformavo mano nelyrišką charakterį ir išmokė dėl savęs kovoti”, – sako J.Gasiūnas.
Su kuo dažniausiai tenka kovoti? “Su praeities šmėklomis. Mano kūryba susideda iš prisiminimų”, – neslepia Jonas. Ar tie prisiminimai labai tamsūs? “Jei būtų tik šviesūs – nebūčiau tapęs menininku. Menininkas privalo būti nusvilęs, antraip neturėtų ko pranešti. Ir nereikia kaltinti Sibire praleistos vaikystės: tas laikas man, vaikui, kaip tik buvo nuostabus”, – priduria pašnekovas.