Dovydas Varkulevičius ir Inga Miliauskienė / maratonolaukas nuotr.

Interviu su Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos vadovais Dovydu Varkulevičiumi ir Inga Miliauskiene.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas

- Jūs vadovaujate Lietuvos Rizikos ir privataus kapitalo asociacijai. Man įdomiausia, kodėl jos pavadinime yra jungtukas „ir“?

Inga: Fantastiškas pastebėjimas. Man atėjus dirbti, vienas pirmųjų darbų buvo apsibrėžti pavadinimą. Anksčiau naudotas Rizikos kapitalo asociacijos pavadinimas, bet kai kurie nariai sakė: „Mes nesame tik rizikos, mes esame kaip privatus kapitalas …“.

O visa priešistorė yra vertimas iš anglų kalbos. Rizikos kapitalas yra venture capital, o privatus kapitalas yra private equity. Iš esmės po private equity gula ir venture capital.

- Įtariau, kad privatus kapitalas apima rizikos kapitalą. Tai kodėl tarp jų rašote „ir‘?

Dovydas: Išsivysčiusiose kapitalo rinkose, tokiose kaip Jungtinė Karalystė ar JAV, angelus apjungia angelų asociacija, ankstyvąjį rizikos kapitalą jungia ankstyvojo rizikos kapitalo asociacija, riziką apjungia rizika, o jau private equity, institucinius investuotojus jungia vėlesnės stadijos asociacijos. Lietuvoje turime sąlyginai ankstyvą kapitalo rinkos išsivystymo fazę, todėl mūsų nariai yra nuo angelų fondo iki jau tokių buyoutinių fondų ir institucinių investuotojų. Pavadinimas skirtas atstovauti visos rinkos interesams.

- Painu. Daug frazių, daug pavadinimų, bet kad asociacija visiems atstovauja, tai puiku. Taigi, jeigu noriu suprasti, kas per daiktas yra rizikos kapitalas, kuo jis ypatingas, tai turiu žinoti, kad jis yra privataus, neviešo, kapitalo dalis, kuri… Gal jūs užbaigtumėte, nes nenoriu pats klaidingai jo apibrėžti?

Inga: Gal pradėkime nuo to, kad rizikos kapitalas – tai investicija į įmonių akcijas. Investuojama į naują akcijų emisiją įmonės, kurios akcijos nėra listinguojamos, nėra viešai platinamos.

- Bet kuo tai skiriasi nuo paprastos investicijos į paprastos UAB akcijas?

Inga: Jeigu ta UAB yra listinguojama…

- Ne, UAB juk paprastai nebūna listinguojamos.

Inga: Tuomet jis nesiskiria. Ypač, jeigu paimtume verslo angelus, tai…

- Ne, neimkime jokių angelų. Jeigu privatus verslininkas steigia UAB ir vienas ar su partneriais išperka naujai išleidžiamas akcijas. Ar tai, jūsų akimis, tas pats, kas rizikos kapitalas?

Dovydas: Iš esmės: ir taip, ir ne. Tas pats – tai tokia pat investicinė veikla. Ne tas pats, kad mūsų asociacijoje turime rinkos dalyvius – fondus. UAB‘ai investuoja į savo sritis, plėsdami veiklą, viskas tvarkoj, tai irgi yra investicijos. Fondai taip pat orientuojasi į tam tikrą portfelio plėtrą, bet jie siekia uždirbti pinigus, ir kai fondo mandatas, investicijų terminas, baigsis, jų tikslas bus išsiparduoti portfelį. Ir tikėtina, jeigu fondas buvo sėkmingas – pasikelti naują fondą ir toliau tuos pinigus reinvestuoti.

Startuolių komandos gali siūlyti inovatyvesnius sprendimus, kurių didžiosios korporacijos dėl savo nelankstumo nebūtų pajėgios kurti.

Inga: Kitas dalykas, kad didelės korporacijos turi prie savęs fondus, kurie ieško startuolių ar inovatyvių verslo idėjų, į kurias jie investuoja nebūtinai dėl uždarbio. Tokių startuolių komandos gali siūlyti inovatyvesnius sprendimus, kurių didžiosios korporacijos dėl savo nelankstumo nebūtų pajėgios kurti. Jiems nerūpi grąža, jiems rūpi tų verslų kuriami produktai.

- Leiskite man dar kartą grįžti prie paprasto klausimo: kas skiria rizikos kapitalą nuo ne rizikos kapitalo?

Inga: Rizikos kapitalo fondas yra tarpininkas tarp…

- Atleiskite, kad pertrauksiu: tai rizikos kapitale turi būti fondas? Koks kriterijus skiria rizikos kapitalą nuo ne rizikos?

Inga: Grąža. Norima uždirbti grąža.

Angelas – tai fizinis asmuo, kuris turi lėšų ir investuoja jas į įmonės akcinį kapitalą.

Dovydas: Investuodami per fondą turtingi verslininkai dalijasi rizika. Aišku, UAB‘as taip pat gali investuoti per pusę su kitu UAB‘u. Žiūrint istoriškai, venture capital ne tik būdavo didelė grąža, bet ir didesnė rizika, nes prieš 50-60 metų pirmieji fondai investuodavo į naujas technologijas, kuriomis tikėjo. Tikėtina, kad šiandieninėje Lietuvoje bet kuris pavienis investuotojas, investuodamas asmenines lėšas į UAB‘ą, atitinka rizikos kapitalo kriterijų, nes tiek jis, tiek UAB‘as, investuodamas į naują veiklą, rizikuoja.

- Šiek tiek aiškiau, bet vis tiek prašyčiau išgryninti požymius, išskiriančius būtent rizikos kapitalą. Juk laikoma, kad jis kažkuo vertingesnis už paprastas investicijas, jam kuriamos ekosistemos, telkiami valstybės resursai, steigiami slėniai. Tai kuo jis toks ypatingas: grąža, fondais ar pačia rizika?

Dovydas: Tie apibrėžimai skiriasi įvairiose valstybėse, bet Lietuvoje rizikos kapitalu laikytina iki milijono eurų dydžio investicija į iki dvejų metų amžiaus įmonę. Ir ta įmonė neturi perspektyvos per porą metų virsti gigantu, ji yra ankstyvojoje verslo kūrimo stadijoje.

- Puiku. Dar paaiškinkite man, kas yra verslo angelas?

Inga: Tai yra fizinis asmuo…

- Būtinai – fizinis, ne dvasinis?

Inga: Taip ir ne. Į kiekvieną jūsų klausimą galima atsakyti ir „taip, ir „ne“. (Visi juokiasi)

Dovydas: Jeigu Vatikanas į ką nors Lietuvoje investuoja, mes, tikėtina, nematome.

Inga: Gali būti angelų fondas. Jis pasirenka įmonę, į kurią nusprendžia investuoti. Tuomet jis stengiasi pritraukti vieną ar kelis verslo angelus, nes Lietuvoje ne kiekvienas angelas gali investuoti, pavyzdžiui, penkis milijonus eurų. Tuomet kai atsiranda, tarkime, trys verslo angelai, investuoja ir fondas.

- Tai kuo angelas šiuo atveju skiriasi nuo demono?

Inga: (Juokiasi) Ne taip jau daug ir skiriasi, man atrodo.

- Taigi. Tai kodėl juos taip vadina?

Dovydas: Žiūrėkit, tai labai paprastai apibrėžiama: angelas – tai fizinis asmuo, kuris turi lėšų ir investuoja jas į įmonės akcinį kapitalą.

- Tik tiek?

Dovydas su Inga: Tik tiek.

- Tai koks jis angelas? Jis tiesiog eilinis investuotojas! Iš kur visa ši poezija?

Dovydas: Angelai dar turi duoti pridėtinės vertės. Jie paprastai ateina su savo žiniomis, klientais, partneriais. Tai žmonės, kurie atneša ne tik pinigus, bet ir padeda atidaryti tam tikras duris.

- Aha! Tačiau net ir tai dar neatrodo ypatinga, nes kiekvienas rimtas verslininkas, investavęs į bendrovę reikšmingus pinigus, pasirūpins, kad jai sektųsi. Gali deleguoti savo atstovus į valdybą ar tarybą, o gali pats eiti dirbti.

Inga: Bet yra vienas „bet“…

- Koks gi?

Inga: Investuodamas į įmonę kartu su verslo angelų fondu, tu žinai, kad tu apsiženysi su ta įmone. Ir fondas norės ateityje tą įmonę parduoti, norės iš jos uždirbti. Fondas norės grąžos ir pasidalins ja su angelu.

- Pereikime prie fondų. Jūsų asociacijos nariai juk yra fondai? Ar fondų valdymo įmonės?

Inga: Fondai. Bet labai gerai pastebėjote – viena fondų valdymo įmonė po savimi gali turėti tris fondus. Taigi pas mus iš esmės yra fondai su savo komandomis.

Dovydas: Atsakant į klausimą trumpai: paprastai paraiškas pildo ir mūsų nariais tampa fondų valdymo įmonės.

- Gerai. Prašau, paaiškinkite man, kokia yra rizikos kapitalo fondų prasmė. Kam jie išvis reikalingi?

Dovydas: Šiandien Lietuvoje, kad ir kaip norėtume, kapitalo rinka nėra nei išsivysčiusi, nei aktyvi. Jei imtume įmones, kurios siekia prisitraukti nuo pusės iki trijų milijonų eurų, tai jos susiduria su didžiausiu iššūkiu. Tik su nedaugeliu iš jų sutinka dirbti bankai. Verslai nori augti ir susiduria su kapitalo stoka. Jiems reikia įrengimų, jie nori investuoti į rinkodarą, mokyti darbuotojus. Uždirba jie palyginti nedaug, apyvartinių lėšų augti nepakanka, o bankai neskolina.

Tuomet įmonė ateina į rizikos kapitalo fondą ir sako: „Žiūrėkite, mes turime puikų biznį. Jeigu įdėsite šiek tiek pinigų, per tam tikrą laiką, tikėtina, gausite tokią ar tokią grąžą. Turime ne vieną ir ne du pavyzdžius, kai fondas taip įdėjo ir uždirbo parduodamas pabrangusias akcijas, nes įmonė išaugo.

- Nežinau, kiek pavieniai sėkmės atvejai atspindi bendrą vaizdą, tačiau esu girdėjęs, kad bankų paskolų palūkanos paprastai esti mažesnės už investuotojų grąžos lūkesčius.

Inga: Rizikos kapitalas yra alternatyva. Jo grąža yra tarp penkiolikos ir dvidešimt penkių procentų. Tai brangiausias finansavimo šaltinis. Jis tinka įmonėms, kurioms bankinės paskolos yra neprieinamos.

- Tai investuotojai deda savo pinigus į tas įmones, kurioms bankai neskolina?

Inga: Nebūtinai.

- Nes jeigu jai gali paskolinti bankas, tai investuotojas mažiau reikalingas…

Dovydas: Arba visai nereikalingas.

- Būtent! Tai jeigu bankai neskolina perspektyviai įmonei…

Dovydas: Nes nesupranta jos biznio.

- Nes nesupranta! Tai investuotojas yra arba gudresnis už banką, nes geriau suvokia tos bendrovės verslą, arba jis yra kvailesnis, nes manosi ką nors suprantąs, neįžvelgia rizikų, kurias mato bankas, ir naiviai tikisi uždirbti dvidešimt penkis procentus metinių…

Angelai su savo investicijomis elgiasi kaip sodininkai: geni, žiūri, kad užtektų šviesos ir šilumos.

Dovydas: Sakyčiau, investuotojai daugiau mato galimybių langus. Bankai žiūri standartiškai: kokia yra mūsų statistika, kiek procentų tokių verslų gražina paskolas. Jei klientas ateina su nauju nestandartiniu sprendimu ir prašo paskolinti tris – penkis milijonus, tikėtina, kad bankas sakys: „Labai faina, bet mes tokios patirties neturime, negalime pamatuoti rizikos.“ Tokia įmonė, tikėtina, atsidurs pas būsimą angelą, kuris ne tik turi pinigų, bet taip pat gerai supranta tą sritį, gali pabūti mentoriumi, padėti bendrovei užaugti. Bankai gal stengiasi padėti skolininkams, bet turi mažiau galimybių, o angelai su savo investicijomis elgiasi kaip sodininkai: geni, žiūri, kad užtektų šviesos ir šilumos.

- Pagavau. Tačiau toks angeliškas sodininkas juk gali norėti tiesiog nupirkti tą užsimezgantį verslą, tapti jo savininku ir pasamdyti įkūrėją vadovu.

Inga: Taip būna. Pavyzdžiui, Tomas Andrejauskas, buvęs Swedbank vyriausias ekonomistas, tapo verslo angelu, investavo į ProBioSanus. Jis ten buvo ne vienintelis verslo angelas, atėjo su keletu kolegų. Jie kartu investavo, ir jis tapo, iki tam tikro laiko, įmonės vadovu.

- Tai įvyko atvirkščiai? Maža to, kad žmogus davė tris – penkis milijonus, tai dar turėjo ir pats eiti direktoriauti?

Inga: Čia susitarimo dalykas. Kiekvienas atvejis labai skirtingas. Investuotojas gali tapti vadovu, valdybos nariu.

Dovydas: Jūs, Ignai, kalbėjote apie buyoutą, įmonės akcijų išpirkimą iš esamų savininkų…

- Nes jiems niekas neskolina.

Inga: Galiu duoti kitą pavyzdį. Putokšnis per krizę padarė neteisingų investicijų, ir įmonė būtų bankrutavusi, bet nutiko taip, kad į ją nutarė investuoti LitCapital. Jis matė, kad įmonė turi galimybių, jei investuos į tam tikrą įrangą, plės rinkas, keis vadovybę.

Dovydas: Angelas neišperka įmonės, norėdamas palikti valdymo komandai pakankamai motyvacijos. Jis tikisi, kad verslo įkūrėjai, bent per pirmuosius trejus metus, iki pirmosios vadybos krizės, padarys viską, kad jų kūdikis išgyventų ir pastūmės verslą gerokai pirmyn. Gali atsitikti, kad po trejų – penkerių metų tie žmonės perdegs ir norės parduoti savo įmonės dalį. Reikės keisti valdymo komandą. Taip atsitinka.

Inga: Būna ir tokių pavyzdžių, kad pats vadovas išsiperka akcijas iš angelų. Tokiam tikslui net bankas gali jam paskolinti lėšų.

- Ar sutiktumėte, kad rizikos kapitalo rinkoje yra daugiau erdvės lošimui? Čia viskas greitai keičiasi, dalyvių daug, jų svoriai nevienodi, motyvai ir siekiai skiriasi. Svarbu pastebėti galimybę ir ja pasinaudoti. Norint suaktyvinti tokią rinką, žūtbūt reikia privilioti naujų lošėjų, tačiau ne visi linksta į lošimus, todėl rizikos kapitalo rinkos plėtrai ir ieškoma viešųjų struktūrų pagalbos.

Inga: Ir sutinku, ir nesutinku. Rizika investuojant į verslą yra panaši, ar jūs investuosite vienas asmeniškai, ar su fondu, ar per fondą. Plėsti rinką reikia dėl to, apie ką kalbėjome anksčiau: daugelis įmonių išbando visus finansavimo paieškos kelius ir negauna lėšų iš niekur kitur, kol į jas neinvestuoja rizikos kapitalo fondai. Šiandien mes turime virš trisdešimties tokių įmonių, kurioms gan neblogai sekasi. Taip, dalis jų investuotojams grąžos neatneš. Normalioje rinkoje silpniausi žūva. Tačiau likusios įdarbina žmones, vysto tam tikrus sektorius, moka mokesčius, jei norite skambių žodžių. Jų šiandien neturėtume, jei ta ekosistema nesivystytų.

- Koks yra tipiškas rizikos kapitalistas?

Dovydas: Dažniausia, tai – žmogus, kuris sėkmingai pardavė savo verslą ar jo dalį. Jis šiek tiek investuoja į saugias turto klases, bet jausdamas rizikos apetitą, jis nori toliau dalyvauti versle, tik iš kitos pozicijos.

Inga: Nebenori kasdien eiti į darbą, bet nori dirbti valdyboje, strategiškai vertinti komandą.

- Tai ką jam tuomet daryti?

Inga: Kreiptis į Arvydą Strumskį, papasakoti, kiek turi lėšų, kokį rizikos apetitą, į kokias sritis norėtų investuoti. Angelų fondas dažnai turi numatęs tris ar keturias įmones, kurioms neranda angelų. Jie net rengia tokius renginius, į kuriuos kviečia potencialius angelus, o įmonių vadovai pristato savo bendroves ir savo idėjas.

Dovydas: Investuotojui reikia apsispręsti, o jis nori. Jis gali investuoti vienas, su draugais greta fondo arba per fondą.

- Investavus į fondą, lieka laukti laiškų.

Inga: Taip, tuomet netenka rūpintis teisiniais dalykais. Pasirašote investicinę sutartį ir kas ketvirtį gaunate ataskaitą.

- Kokio dydžio yra fondų valdymo mokesčiai?

Inga: Įvairūs. Priklauso nuo to, kiek pelno uždirba investuotojai. Jei tik susigrąžina įdėtas lėšas, vienas tarifas, jei uždirba pirmąjį pelno lygį – kitas ir taip toliau.

- Pasakykite bent porą skaičių: minimumą ir maksimumą.

Dovydas: Yra du mokesčiai: sėkmės ir administravimo. Administracinis mokestis, priklausomai nuo fondo dydžio, gali būti nuo vieno iki penkių procentų nuo vertės, o sėkmės mokestis – nuo penkių iki dvidešimt penkių procentų nuo prieaugio.

- Warrenas Buffettas, atrodo, laimės milijoną dolerių iš lažybų, kurias sukirto 2007-aisiais su Protégé Partners, statydamas, kad rizikos fondų indeksas per dešimtį metų neaplenks paprasčiausio visiems prieinamo S&P 500. Taigi, investuotojai su rizikos apetitu uždirbo mažiau.

Inga: Tai dėl akumuliacijos. Yra labai skirtingų rinkos dalyvių, kai kurie nutempia vidurkį žemyn. Turime ir labai blogų, ir labai gerų fondų.

- Negaliu susilaikyti darsyk nepalyginęs šios srities su lošimo namais. Tikimybė uždirbti yra mažesnė, tačiau vilioja maža tikimybė išlošti daug. Reikia pasirinkti sėkmingą fondą, sėkmingą investiciją, kitaip rezultatas nuvils.

Dovydas: Lošimo namuose jūs rizikos nevaldote, o patyrę investuotojai sugeba atpažinti laiminčias komandas.

- Nevykę investicijos lieka nevykėliams, o patyrę investuotojai su gera uosle susižeria sėkmę. Gal tai panašu į sporto lažybas?

Dovydas: Tai panašiau į patį sportą, kad ir į bėgiojimą. Kuo daugiau treniruojiesi, tuo greičiau nubėgsi maratoną. Taip pat treniruojami ir investiciniai galvos raumenys.

Ačiū, lekiu treniruotis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje maratonolaukas 2016 m. gegužės 28 d.