Sostinėje prasidėjo šeštasis nacionalinės dramaturgijos festivalis “Versmė”, kasmet matuojantis lietuvių dramaturgijos ir jos realizacijos scenoje “temperatūrą”. Programoje – dešimt nacionalinės dramaturgijos pastatymų, kuriuos pristato didžiųjų miestų valstybiniai teatrai, taip pat “Atviro rato” trupė ir Keistuolių teatras.

“Versmė” nelygu “Versmei”, mat kas antrus metus per šį festivalį skelbiamas nacionalinės dramaturgijos konkursas, kuriame gali dalyvauti visi valdantys plunksną, o rudenį, padedami aktorių, žiūrovai pamato komisijos geriausiais pripažintų darbų skaitymus ir eskizus. Lyginiais (taigi ir šiais) metais sostinėje galima apžvelgti naujai teatrų repertuaruose atsiradusį nacionalinės dramaturgijos pastatymų derlių.

Pripažintos pjesės ieško režisierių

Trys spektakliai, anot festivalio sumanytojo Jono Korenkos, šių metų programoje atsirado būtent iš anksčiau konkursams pateiktų pjesių. Tai Birutės Mar “Unė” (Nacionalinis dramos teatras), Juliaus Kelero “58 sapnai” (Alytaus miesto teatras) ir Gintaro Grajausko “Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (Klaipėdos dramos teatras). Pastarasis Vilniuje kone labiausiai laukiamas, nes, viena vertus, tai retai sostinėje gastroliuojančio teatro spektaklis, kita vertus, tai naujausias originaliai nacionalinę dramaturgiją interpretuojančio režisieriaus Jono Vaitkaus darbas.

Pjesė “Mergaitė, kurios bijojo Dievas” G.Grajauskui 2007-aisiais pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse “Versmė”, 2008 m. – “Auksinį scenos kryžių” už geriausią nacionalinę dramaturgiją, bet sceną išvydo tik 2010-ųjų viduryje. Regis, lietuvių režisieriai nelaukia išsižioję šiuolaikinių savo tautiečių pjesių.

Kai “Veidas” Oskaro Koršunovo pasiteiravo, ar režisierius ketina po W.Shakespeare’o ir M.Gorkio atsigręžti į lietuvišką dramaturgiją, sulaukė atsakymo, kad visaip gali būti: “Jei atsirastų nauja stipri lietuviška pjesė, tikrai norėčiau ją statyti. Beje, anksčiau labai norėjau imtis Lauros Sintijos Černiauskaitės “Liučė čiuožia”, tačiau galiausiai ją mūsų teatre režisavo Yana Ross. Kaip nors specialiai pjesių neieškau, manau, turėtų būti organiškas susitikimas su nauju tekstu, kuris pajėgtų tapti teatro įvykiu”.

O.Koršunovas priminė, kaip po spektaklio “P.S. Byla OK” daug kas prognozavo, kad lietuvių dramaturgai vieną po kito ims traukti iš stalčių įdomius kūrinius, tačiau nieko panašaus neįvyko. “Su Sigitu Parulskiu tuomet dirbome kartu. Dramaturgo ir režisieriaus bendradarbiavimas teatre ir šiandien man atrodo esąs pats rezultatyviausias kelias”, – tikina OKT meno vadovas.

Patys rašo, patys vaidina

O štai Rimas Tuminas po “Madagaskaro” kantriai laukė naujos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės. Praėjusią savaitę Vilniaus mažajame teatre įvyko “Mistro” antrosios dalies premjera, kurią stebėjo ir pats dramaturgas, linkęs teatro reikalus palikti teatralams ir pernelyg nesikišti į jų kūrybos procesą.

Yra dar vienas kasmet populiarėjantis bendradarbiavimo variantas – kai dramaturgas ir režisierius (o kartais dar ir aktorius) būna tas pats žmogus. Tokių spektaklių “Versmės” programoje šįmet net trys: tai Andriaus Kaniavos ir Vaidoto Žitkaus “Pinokio kronikos”, Birutės Mar “Unė” ir “Atviro rato” aktorių spektaklis “Antigonė (ne mitas)”. Aido Giniočio vadovaujami jaunieji “Atviro rato” aktoriai dar studijų metu buvo skatinami kurti pjeses, todėl šįmet festivaliui išleistame almanache “XXI a. lietuvių dramaturgija” galime rasti dviejų šios trupės narių – Marijos Korenkaitės ir Justo Tertelio darbus. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamame almanache taip pat spausdinami G.Grajausko, Herkaus Kunčiaus, Juliaus Kelero, Mariaus Macevičiaus, Gabrielės Labanauskaitės ir Virgilijaus Veršulio kūriniai.

Nacionalinės dramaturgijos konkursai, anot J.Korenkos, sulaukia iki 60 pjesių, kurias siunčia ne tik debiutantai, bet ir tokie lietuvių dramaturgijos grandai, kaip Saulius Šaltenis. Tačiau konkurso vertinimo komisijon nepavyksta prisikviesti nė vieno režisieriaus, nes toks didelis tekstų krūvis – ne jų jėgoms.