Susikurkime pirma valstybę, kuria galėtume patys didžiuotis, o paskui ji jau pati kurs mums savo simbolius ir emblemas.

Norėdamas sukurti kokį nors simbolį, pirmiausia turi gerai žinoti, ką simbolizuosi, o siekdamas sukurti kieno nors metaforą, prieš akis privalai turėti net du dalykus: metaforizuojamąjį objektą ir būsimą būsimos metaforos kontekstą, aplinką, kurioje tavo menamos tikrovės ženklas funkcionuos. Kitaip tariant, ir vienu, ir kitu atveju privalai laisvai kalbėti dviem svetimomis – antrinės tikrovės – kalbomis, ir faktą, kad iki šiol neturime nei savo šalies įvaizdžio, nei prekybos, turizmo ženklo, bent aš kaip tik ir aiškinčiau tuo, kad ir vieno, ir kito kūrėjai paprasčiausiai nemokėjo, o ir nesimokė anų dviejų “svetimų” kalbų.

Tiesa, nemanau, kad šiandieninėje ekonominėje ir politinėje aplinkoje tie ženklai mums labai reikalingi, bet modernios Lietuvos tapatybės formavimo strategija įrašyta į 2008–2011 metų Vyriausybės programą, vadinasi, šis siekis bus būtinai bandomas įgyvendinti, net ir tuo atveju, jei šalies ekonomika sugrius galutinai, o valstybės bendruomenę besudarys vien pensininkai, išlaikantys pensininkus.

Valstybės įvaizdžio, simbolio poreikis mums aktualus ne tik todėl, kad juos dažniausiai turi kitos, stipriosios valstybės, bet pirmiausia todėl, kad tik simbolio, metaforos apibrėžtoje, “pavaizduotoje” valstybėje mes galime jaustis gerai. Mus valdo politinio teatro marionetės, įvaizdžio kūrėjų suformuoti politinio podiumo modeliai, o įvaizdžio veikėjas įgalus tebūna tik įvaizdžio valstybėje.

Juokas juokais, tačiau akivaizdu, kad ir šią problemą, kaip ir apskritai viską, mes sprendžiame nuo kito galo. Užtektų preciziškai sustyguoti ekonomiką, ši savo ruožtu subalansuotų visus socialinio stabilumo saugiklius, ir nereikėtų jokio įvaizdžio. Išgirstų žmonės žodį “Lietuva”, ir prieš akis jiems atsistotų vientisas politinis ir kultūrinis darinys su visais savo privalumais ir trūkumais. Užtektų Istorijos, Filosofijos ir sociologijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams leisti triskart produktyviau ir kryptingiau dirbti, ir nereikėtų jokių antiglobalistinių ar – priešingai – proglobalistinių tautos tapatybės programų.

Mūsų politikams vis dar sunkiai “prišyla”, kad norint ką nors simbolizuoti, reikia turėti ką simbolizuoti. Norint ką nors kviesti į svečius, reikia turėti kur kviesti. Dabar susidaro toks įspūdis, kad išties solidi, solidžių specialistų vadovaujama Vyriausybė Lietuvoje egzistavo vos nepilnus metus, o vėliau – kuo labiau valstybė buvo niokojama ekonomiškai, kultūriškai ir dvasiškai, tuo garsiau buvo kalbama apie jos misiją, pašaukimą, vaidmenį pasaulyje.

Kuo tik mes nebuvome: statėme nesugriaunamus tiltus tarp Rytų ir Vakarų, skelbėmės esą pagrindiniai ir vieninteliai Sovietų Sąjungos griovėjai, galiausiai buvome pasijutę Rytų Europos regiono tarptautinės politikos koordinatoriais ir lėmėjais, o iš tiesų buvome vis labiau išsibalansuojančios ekonomikos ir vis tragiškiau išsikvepiančios kultūros šalis, su kuria nebenori kalbėtis net Estija. Buvome ir likome visuomenė, įstrigusi tarp dviejų pagrindinių saviraidos krumpliaračių: ekonomiką tarsi ir perorientavome ant europietiškų rinkos bėgių, bet politiniame ir socialiniame gyvenime tebesivadovaujame pačiais primityviausiais sovietizmo politinės korupcijos principais. Užtat kaip save pristatinėjame!

Gaila, neskaičiau “auksinės” Gedimino Kirkilo knygos “Lietuvos įvaizdžio knyga. Praktinis vadovas” (100 egz., leidyba kainavo 700 tūkst. Lt), bet ir be jos sukasi galva nuo vizijų ir projektų. Žinoma, viską lenkia 63 mln. Lt kainavęs projektas “Lietuva – drąsi šalis”, ne tik nelogiškas, bet ir ideologiškai klaidingas. Ar tai drąsa – už dyką amerikiečiams atiduoti pelningiausią savo įmonę, kuri, apsukusi keletą lemtingų ratų, vis viena galiausiai atiteks tiems, nuo kurių labiausiai bėgome? Ar tai drąsa – derlingiausias Šiaurės Lietuvos pievas užleisti “ekologiškomis” europietiškomis srutomis? Ar tai drąsa – visą kultūrinę erdvę užtvindyti trečiarūše, pačiuose Vakaruose jau seniai nebevertinama produkcija?

Dabar Andrius Kubilius Lietuvą pasauliui pristatinėja kaip aukštųjų technologijų šalį. Bet kas bus, kai reikės tas aukštąsias technologijas parodyti? Išgarsintieji mokslo ir technologijų slėniai seniai išnuomoti neaiškioms firmoms, o kadaise nuo jaunų mokslininkų entuziazmo dūzgusios laboratorijos dabar dunkso tuščios, nes visi jauni mokslininkai seniai savo atradimus patentuoja Vakaruose, be to, ir patys institutai, bent jau Neries pakrantėje, privatizuojami. A.Kubilius didžiuojasi pardavęs amerikiečiams privačią (pabrėžiu: privačią, o ne valstybinę) mokslo įstaigą, bet pamiršta pridurti, kiek pati valstybė jai skolinga. Tad aklavietė akivaizdi.
Tikriausiai tai matydama šiomis dienomis Užsienio reikalų ministerija paskelbė programą “Globali Lietuva”, tarsi siekiančią suartinti čiabuvius lietuvius su vis gausėjančiais emigrantais, o iš tiesų turėsianti bent jau siekti bendraeuropinių mūsų gyvenimo kokybės standartų. Bet visuomenė, regis, atsikando praktinių europeizacijos ir globalizacijos padarinių, tad vargu ar jai bus įdomūs dar ir teoriniai globalizacijos aspektai.
Kad ir kokias Lietuvos įvaizdžio strategijas siūlytų mums mūsų politikai, aišku, kad visos jos lieka be turinio ir be tikrosios prasmės, o ir iš kur visa tai gali atsirasti, jei pati Lietuva jau seniai vegetuoja be turinio. Tad ar svarbu, koks simbolis žymės Lietuvos prekės ženklą. Jei neįtiko žaliuojantis medis (primena vieno Kanados miesto simbolį), kodėl nepasirinkti geltono klevo lapo (jis, aišku, irgi kažką dubliuotų, bet kur tu rasi tokį simbolį, kurio būtų neatradęs neaprėpiamas pasaulis)?

Koks nors Antanas Žmuidzinavičius, beveik neabejoju, prieškario metais kaip Lietuvos simbolį būtų siūlęs rugiagėlę, o per klaidą išlikęs pokarinių tragedijų nesutraiškytas sovietinis patriotas savo epochai būtų siūlęs dobilėlį penkialapį. Kas jau kas, o dobilas lietuvių sąmonėje turi tikrai archetipinę prasmę. Nesu nusiteikęs ir prieš Mariaus Jovaišos gintarinę širdį su įspaustu Vytimi. Bet jau prierašas prierašas! “Baltijos širdis”! Tai kas tada Švedija, Lenkija, Danija?

Susikurkime pirma valstybę, kuria galėtume patys didžiuotis, o paskui ji jau pati kurs mums savo simbolius ir emblemas.