BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo 2012 m. įsigaliojęs draudimas juridiniams asmenims remti šalies Lietuvos politines partijas kasmet sutaupo iki 362 mln. eurų. Tiek lėšų šiemet į valstybės biudžetą planuojama surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio, arba tokia suma sudaro maždaug 1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokius duomenis atskleidė Stokholmo universiteto Tarptautinių ekonomikos studijų instituto ekonomistė Audinga Baltrūnaitė, tyrusi, kaip draudimas įmonėms remti politines partijas atsiliepė jų viešųjų pirkimų rezultatams.

Partijų rėmėjams sekdavosi geriau

Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, iš viso laikotarpiu tarp 2004 ir 2011 m. (I–II ketvirčių) politinėms partijoms paaukota daugiau nei 21 mln. eurų. Šią sumą sudarė daugiau nei 3 tūkst. juridinių asmenų įnašai. 850 iš šių įmonių laimėjo viešuosius pirkimus ir sudarė su valstybe sutarčių, vertinamų šiek tiek mažiau nei 6 mlrd. eurų (20,449 mlrd. Lt).

Tokia sistema, kai juridiniai asmenys galėjo remti politines partijas, buvo tarsi legalizuota politinės korupcijos forma.

Vidutinis metinis aukotojų, laimėjusių viešuosius pirkimus, skaičius – 412, ir tai sudarė apie 11 proc. vidutinio metinio tiekėjų, laiminčių viešuosius pirkimus, skaičiaus. Tačiau šioms įmonės atitekdavo didesni ir svarbesni užsakymai – minėta bendra per šį laikotarpį sudarytų viešųjų pirkimų sutarčių vertė siekė net 41 proc. visų viešųjų pirkimų vertės. Iš viso viešieji pirkimai Lietuvoje sudaro apie 14 proc. šalies BVP.

„Tokia sistema, kai juridiniai asmenys galėjo remti politines partijas, buvo tarsi legalizuota politinės korupcijos forma. Tuo metu sąžiningi verslininkai tapdavo tokios sistemos įkaitais ir apskritai neretai viešųjų pirkimų laimėtojus lemdavo ne konkurencinga kaina ar paslaugų kokybė, bet politinis užnugaris. Dėl tokių tikslų, siekiant politinės sistemos skaidrumo ir jos savarankiškumo, kad politikai nebūtų priklausomi ir nereikėtų „atidirbinėti“, siekėme pakeisti politinių partijų finansavimo įstatymą. Nemokamai juk egzistuoja nebent sūris pelėkautuose“, – sako Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas vidaus politikos klausimas Mindaugas Lingė.

Iš karto po įstatymo priėmimo buvo užfiksuotos net 158 juridinių asmenų aukos, kurių bendra suma sudarė daugiau nei trečdalį visos tais metais jų paaukotos sumos.

Po 2012-ųjų partijos finansiniai šaltiniai iš esmės pasikeitė – iki tol beveik du trečdaliai pinigų buvo surenkama būtent iš juridinių asmenų aukų. Šiems dažnai visiškai nebuvo svarbios ir politinių partijų ideologinės nuostatos – 17 proc. įmonių rėmė ne vieną politinę jėgą. O ir finansinių šaltinių santykis tarp politinių partijų beveik nesiskyrė, nors iš pažiūros atrodytų, kad dešiniosios partijos turėtų būti labiau priklausomos nuo verslo paramos nei kairiosios. Kaip suskaičiavo A.Baltrūnaitė, pastarosios 2011 m. iš aukų surinko 55 proc., dešiniosios – 63 proc. savo pinigų.

2011-ųjų gruodžio 6-ąją priėmus įstatymą, draudžiantį juridiniams asmenims remti politines partijas, kuris įsigaliojo nuo kitų metų pradžios, verslas labai skubėjo pasinaudoti paskutine proga padėti politikams. Iš karto po įstatymo priėmimo buvo užfiksuotos net 158 juridinių asmenų aukos, kurių bendra suma sudarė daugiau nei trečdalį visos tais metais jų paaukotos sumos.

Siekta nutraukti neskaidrų finansavimą

Po 2012-aisiais įsigaliojusių pokyčių politinės partijos daugiausia turi remtis valstybės dotacijomis. Šių metų biudžete joms per du kartus numatyta paskirstyti beveik 5,5 mln. eurų. Per rinkimų kampaniją partijos taip pat gali remtis individualių asmenų parama, kurios maksimalus dydis – 6,3 tūkst. eurų.

Kaip prisimena M.Lingė, bandymai panaikinti galimybes juridiniams asmenims finansuoti politines partijas tęsėsi daugiau kaip dešimtmetį, tačiau politikams vis pristigdavo politinės valios, nes tai iš dalies reiškė sau naudingo šaltinio nukirtimą. 2011-ųjų pabaigoje, artėjant Seimo rinkimams, tokia politinė valia pagaliau atsirado.

Matydavome akivaizdžių balsavimų Seime, kai buvo ryšys tarp paramos konkrečiai partijai ir rėmėjui priimamų naudingų sprendimų vienų ar kitų įstatymų pavidalu.

Pasak Prezidentės patarėjo, pataisos buvo teiktos ne vien dėl siektinų pokyčių viešųjų pirkimų srityje, bet ir dėl bendros politinės sistemos kaitos būtinybės. „Matydavome akivaizdžių balsavimų Seime, kai buvo ryšys tarp paramos konkrečiai partijai ir rėmėjui priimamų naudingų sprendimų vienų ar kitų įstatymų pavidalu. Buvo matoma ir tam tikra rizika, kad verslo pinigai gali ateiti tiesiogiai iš užsienio. Specialiosios tarnybos matė tokias schemas, kai per įvairias antrines ar kitas įmonės pinigai galėdavo laisvai vaikščioti ir legalizuotis, nors tokia veikla iš principo yra draudžiama. Egzistavo ir tam tikros lubos, kurių buvo negalima peržengti vienam juridiniam ir fiziniam asmeniui, bet akivaizdžiai matėme, kad jos stambių įmonių yra apeinamos, aukojant maksimalias sumas per antrines įmones. Viena 15 įmonių turėjusi verslo grupė intensyviai maksimaliomis sumomis rėmė politinę partiją. Tai buvo nekontroliuojama“, – pasakoja M.Lingė.

Nenutekinama informacija apie konkurentų pasiūlymus

Draudimas įmonėms remti politines partijas padėjo ne tik apvalyti šalies politinę sistemą nuo neskaidrių interesų įtakos, bet ir sutaupyti daug valstybės pinigų.

A.Baltrūnaitė iš viso ištyrė 250 tūkst. viešųjų pirkimų, įvykusių 2008–2013 m. prieš ir po draudimo juridiniams asmenims remti politines partijas įvedimo. Juose dalyvavo 8,5 tūkst. įmonių. 1,5 tūkst. iš šių įmonių rėmė politines partijas, 500 dalyvavo viešųjų pirkimų konkursuose. Ypatingą dėmesį ekonomistė skyrė didžiausią viešųjų pirkimų dalį sudarantiems sveikatos apsaugos sistemos viešiesiems pirkimams. Be kita ko, A.Baltrūnaitė nustatė, kad didesnes galimybes laimėti konkursus šioje srityje turėjo įmonės, rėmusios partijas, kurioms priklausė Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko ir jo pavaduotojo postai.

Pasiekti norimą rezultatą galima dviem būdais – suformuluojant „reikiamas“ konkurso sąlygas, kurias realiai gali atitikti tik viena įmonė, arba nutekinant konfidencialią informaciją.

Svarbiausi mokslininkės tyrimo rezultatai parodė, kad politines partijas rėmusioms įmonėms galimybė laimėti viešuosius pirkimus nuo 2012-ųjų sumažėjo 5 proc. Iš viso iki draudimo remti politines partijas įvedimo 2008–2011 m. partijas rėmusioms įmonėms sėkmė šypsodavosi beveik trečdaliu atvejų, o nuo 2012-ųjų šis rodiklis sumažėjo iki 29 proc. Žinoma, negalima tvirtinti, kad tokios įmonės visais atvejais konkursus laimėdavo nepagrįstai. Viešajame pirkime dalyvavusi įmonė vidutiniškai turėjo galimybę laimėti šiek tiek rečiau nei kas antrą kartą.

Kaip pabrėžia ekonomistė, tikėtina, kad pasiekti norimą rezultatą nepažeidžiant įstatymų ir nepritraukiant nereikalingo dėmesio viešuosiuose pirkimuose galima dviem būdais – suformuluojant „reikiamas“ konkurso sąlygas, kurias realiai gali atitikti tik viena įmonė, arba nutekinant konfidencialią informaciją. Būtent pastaroji schema gerokai pasikeitė po draudimo remti partijas įvedimo.

Partijoms palankios įmonės privilegijų gaudavo ne pačioje ankstyviausioje konkurso stadijoje.

„Nors galimų schemų gali būti įvairių, žiūrėjau į tas, kurios yra pasitelkiamos, kad viskas atrodytų legaliai. Vienas iš būdų tai padaryti – nustatomi tokie techniniai reikalavimai, kad juos patenkinti gali tik vienas tiekėjas. Tokiu atveju visiškai nesvarbi ir siūloma kaina: jei yra vienintelis pirkėjas, tai jis garantuotai ir laimi. Taip būna dažnais atvejais. Tačiau jei politinių aukų uždraudimas būtų paveikęs šį mechanizmą, tyrimo duomenys rodytų, kad aukojusios įmonės laimi daug pirkimų, būdamos vienintelės dalyvės iki reformos, ir šis rodiklis turėtų mažėti po jos. Bet tai nevyksta“, – aiškina mokslininkė.

Todėl, pasak jos, labiausiai tikėtina, kad partijoms palankios įmonės privilegijų gaudavo ne pačioje ankstyviausioje konkurso stadijoje, kai jis dar yra kuriamas, o jau jį paskelbus, gaunant informaciją apie laimėjimui „reikiamą“ kainą.

Antkainis išaugdavo 24 proc.

Nors pagal Lietuvos įstatymus viešųjų pirkimų rengėjas kai kuriais atvejais turi galimybę atsirinkti kandidatus, kuriems bus leista dalyvauti konkursuose, o nugalėtoją gali lemti bendras ekonominis efektyvumas, praktikoje taip nutinka retai. Daugelyje viešųjų pirkimų gali dalyvauti kiekvienas norintis, o jų nugalėtoją lemia tik mažiausios kainos pasiūlymas.

Tokiu atveju konkretaus viešųjų pirkimų dalyvio pergalę ar pralaimėjimą lemia tai, kokias kainas pateikia kitos konkurse dalyvaujančios įmonės. Žinant kitus pasiūlymus, nesudėtinga savo kainos pasiūlymą pakoreguoti iki reikiamo ir taip garantuotai laimėti konkursą.

Būtent ši praktika po draudimo remti partijas įvedimo pastebimai sumažėjo – greičiausiai politikai ar valdininkai tiesiog prarado motyvaciją atskleisti informaciją. Taigi A.Baltrūnaitės tyrimas parodė, kad net ir jei anksčiau politines partijas rėmusios įmonės ir toliau laimėdavo konkursus, jos tai padarydavo vidutiniškai siūlydamos net 24 proc. mažesnę kainą – būtent tiek žinant konkurentų pasiūlymus būdavo išauginamas antkainis.

Mokslininkės tyrimas atskleidė, kad iki tol politinių partijų rėmėjos viešuosius pirkimus laimėdavo kur kas mažesniu „skirtumu“ – pasiūlydavo vos šiek tiek mažesnę kainą už antrąjį geriausią pasiūlymą pateikusią įmonę. Taip būdavo garantuota ir pergalė konkurse, ir maksimalus pelnas. Visiškai minimalaus skirtumo pasiūlymus teikti vengta, greičiausiai siekiant išvengti nepageidaujamo Viešųjų pirkimų tarnybos dėmesio. Įdomu ir tai, kad didesnės naudos iš viešųjų pirkimų sulaukdavo daugiau kaip 300 tūkst. eurų politinėms partijoms aukojusios įmonės nei smulkieji rėmėjai.

Beveik ketvirtadaliu sumažėjusi kaina, kurią siūlo beveik trečdalis įmonių, laiminčių viešuosius pirkimus, o šie sudaro 14 proc. Lietuvos BVP. Sudauginę šiuos rodiklis ir gauname įspūdingą rezultatą – Lietuvos viešasis sektorius taip sutaupo apie 1 proc. BVP, arba 362 mln. eurų. Žinoma, iš šios sumos reikėtų išskaičiuoti valstybės paramą politinėms partijoms (5,5 mln. Eur), tačiau šis rodiklis bendrą skaičių pakeičia visai nedaug.

Viešųjų pirkimų tarnybos atstovė Vytautė Šmaižytė tokius rezultatus pakomentavo lakoniškai: „Visuomenės, akademikų dėmesys viešiesiems pirkimams bei sąsajoms su politikais – labai svarbus. Viešųjų pirkimų tarnyba savo veikloje yra saistoma ir labai dažnai smarkiai ribojama Viešųjų pirkimų įstatymo. Tik visuomenės dėmesys ir nepakantumas, akademinės įžvalgos ir žurnalistų tyrimai gali užtikrinti, kad ši sritis išsikapstys iš korupcijos ir „švogerizmo“ liūno.“

Džiūgauti dar anksti

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas pabrėžia, kad tokie rezultatai tikrai verti dėmesio, tačiau džiūgauti dar per anksti, nes šio draudimo pasekmės gali būti tik trumpalaikės ir savaime nepadės išspręsti visų viešojo sektoriaus problemų.

„Šis skaičius suteikia vilties, kad politikai pagaliau atkreips dėmesį ir supras, jog apskaičiuoti tam tikrus dalykus yra įmanoma ir tai būtina daryti priimant svarbius sprendimus, turinčius pasekmių visai šaliai. Daug metų kalbame apie veiklos sąnaudų analizę, apie tai, kad sprendimai turi būti pamatuoti ir bet koks pokytis negali būti vien deklaratyvus, o pagrįstas skaičiais. Deja, Lietuvoje tai vis dar retas reiškinys“, – sako S.Muravjovas.

Jo teigimu, šie rezultatai patvirtina tai, apie ką daug metų kalbama, tačiau nebūtinai visada būdavo pakankamų įrodymų: ryšys tarp verslo aukų politinėms partijoms ir verslo galimybių laimėti vieną ar kitą viešąjį pirkimą tikrai egzistuoja. Ir nors akivaizdu, kad verslas visada sieks daryti įtaką politinių sprendimų priėmėjams, tai nėra savaime blogas procesas, tačiau labai svarbu užtikrinti, kad žinotume, kaip tai vyksta.

„Tai, kad dabar verslo, kuris yra susijęs su viena ar kita politine partija, tikimybės laimėti viešuosius konkursus sumažėjo, dar nereiškia, kad problema dingo. Ši tendencija neprivalo ir toliau mažėti. Akivaizdu, jog reikia ieškoti kitų priemonių, kaip ir toliau didinti skaidrumą, kad žinotume apie verslo daromą įtaką politikams ir viešojo sektoriaus atstovams. Tai reikėtų daryti skaidrinant lobistinę veiklą, užtikrinant, kad aiškiai žinotume, kas prisideda prie įvairių įstatymų priėmimo, iš kur ateina pasiūlymai, su kuo susitinka mūsų politikai. Šiuo metu lobistinė veikla Lietuvoje reglamentuojama labai prastai, nežinome, kokios interesų grupės dažnai yra už vieno ar kito pasiūlymo ir įstatymo. Tai rodo įvairūs mūsų tyrimai, apie tai kalba verslininkai. Atrodo, jog tai yra visiems žinoma vieša paslaptis, tačiau politikai kažkodėl nuolat apsimetinėja, kad šios problemos nemato, ir spręsti jos nesirengia“, – teigia S.Muravjovas.

Todėl, pasak jo, būtina ir toliau skaidrinti viešuosius pirkimus, visuomenei suteikiant daugiau informacijos apie stambių infrastruktūros projektų vykdymą: skelbti, kada projektas bus baigtas, aiškiai deklaruoti interesų konfliktus, kainas. Be to, siekiant išvengti pernelyg glaudžių ir neskaidrių verslo ir politikų sąsajų, kai valstybės tarnautojas kurį laiką pabūna versle, vėliau patenka į viešąją tarnybą, o paskui vėl atsiduria įvairiose konsultantų pozicijose, vertėtų atverti Registrų centro duomenis, leidžiant atvirai su jais susipažinti.

Apie būtinas tolesnes pertvarkas kalba ir Prezidentės patarėjas M.Lingė, kurio teigimu, teigiamų poslinkių turėtų sukelti ir šiuo metu Seime svarstomas naujas Viešųjų pirkimų įstatymas, sukurtas siekiant geriau atitikti Europos Sąjungos reikalavimus.

O didžiausią dėmesį, pasak jo, šiandien būtina kreipti į savivaldos lygį, kur tiesioginių politinės korupcijos apraiškų matoma daugiausiai. Todėl dar nuo praėjusios Seimo sesijos yra pateiktas įstatymų paketas savivaldybių įmonių veiklos skaidrinimui užtikrinti.

„Jame norima keisti Labdaros ir paramos įstatymą, taip pat siūloma grąžinti draudimą valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms teikti paramą savo steigėjui. Siūloma keisti Vietos savivaldos įstatymą, kad naujai pradedama ūkinė veikla būtų pagrįsta ir tai įvertintų Konkurencijos taryba, kuri pasakytų, ar tikrai būtina steigti savivaldybės įmonę, ar paslaugą gali teikti jau egzistuojančios bendrovės. Taip irgi būtų mažinamos politikos ir verslo sąsajos. Taip pat siekiama, kad būtų viešinama savivaldybių ar valstybės įmonių skiriama parama“, – būtinus pokyčius vardija M.Lingė.

Belieka tikėtis, kad jie gali valstybei padėti sutaupyti dar daugiau.