Dezinformacijos, faktų iškraipymo, manipuliacijų ar nesantaikos kurstymo negalima laikyti informacija ar nuomone.

„Yra melas, bjaurus melas ir statistika“, – šie žodžiai, žinia, priskiriami Markui Twainui. Tik šį kartą statistikos ir manipuliacijos skaičiais nebuvo.
Rusijos televizijos kanalas PBK, įregistruotas ir transliacijos licenciją gavęs Rygoje, spalio 4 dieną parodė laidą „Žmogus ir įstatymas“. Laida apie 1991-ųjų sausio įvykius tiek žiniasklaidos ekspertų, tiek Lietuvos žurnalistų buvo įvertinta kaip manipuliacijos faktais, dezinformacijos, nesantaikos kurstymo, istorijos iškraipymo pavyzdys.
Laidoje niekinamas ne tik tragiškų 1991 m. sausio 13-osios gynėjų atminimas. Šia laida Rusijos propagandos mašina pratęsė aiškią istorinės tiesos neigimo liniją: mėginti įtikinti, kad Lietuvos okupacijos, trėmimų, Lietuvos valstybės prievartavimo faktų nebuvo. Na, o Sausio 13-ąją, kaip teigta laidoje, „savi šaudė į savus“.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija, atsakinga už mūsų šalies audiovizualinės rinkos priežiūrą, išnagrinėjusi laidą priėmė keletą sprendimų.
Pirma, ji kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą dėl PBK transliuojamų programų ne iš Europos Sąjungos valstybių narių retransliacijos sustabdymo. Paaiškinu, kad tai galioja, žinoma, Rusijoje kuriamoms programoms, kurios PBK kanale sudaro per 80 proc.
Po šio sprendimo visuomenės reakcija nebuvo vienareikšmė. Dalis žmonių, pasipiktinusių laida, sveikino tokį nutarimą. Tačiau pasigirdo ir teiginių, kad tokiu sprendimu Lietuvos radijo ir televizijos komisija pamina žodžio, informacijos laisvę, o Lietuva panašėja į Šiaurės Korėją ar kokią kitą diktatūrą.
Ką galima atsakyti tokiems komentatoriams? Viena vertus, šiuolaikinėje demokratijoje iš tiesų vyrauja įsitikinimas, kad visi viešojo intereso klausimai privalo būti diskutuojami vykstant laisvai ir atvirai diskusijai. Taip pat sutinkama, kad esant laisvai diskusijai tarp įvairiausių nuomonių galiausiai įsitvirtins protingiausia, išmintingiausia nuomonė.
Kita vertus, ar dezinformaciją, faktų iškraipymą, manipuliacijas, nesantaikos kurstymą galima laikyti informacija arba nuomone? Ar tai galima laikyti žodžio laisve? Kur yra tokios žodžio laisvės ribos?
Lietuvos Respublikos Konstitucija labai aiškiai apibrėžia, kas yra žodžio laisvė ir kada ji ribojama: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“
LR visuomenės informavimo įstatymas labai tiksliai apibrėžia, kas yra dezinformacija: „Tyčia viešai paskleista melaginga informacija.“ Tas pats įstatymas įsakmiai draudžia platinti dezinformaciją.
Nevalia pamiršti, kad įstatymas taip pat numato ir tam tikrus įsipareigojimus informacijos platintojui: „Gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.“
Deja, PBK nesilaikė reikalavimų, kurių turi laikytis informacijos platintojas, nepateikė kitų nuomonių, manipuliavo faktais, skleidė dezinformaciją. Negana to, PBK vadovai Lietuvoje pripažino, kad šio turinio jie nekontroliuoja – gauna tiesiai iš Maskvos.
Taigi, įvertindama visas šias aplinkybes, Lietuvos radijo ir televizijos komisija priėmė sprendimą sustabdyti minėtame kanale platinamas programas iš trečiųjų šalių. Žinoma, kai kas ir toliau manys, kad reikia neriboti melo, neapykantos kurstymo, dezinformacijos, nes tai neva varžo žodžio laisvę. Tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija turi ne tik prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymo, bet ir ginti viešąjį interesą, apsaugoti viešąjį diskursą.
Antra, Lietuvos radijo ir televizijos komisija nutarė kreiptis į Latvijos audiovizualinės rinkos reguliuotoją, kad jis įvertintų PBK veiksmus ir priimtų sprendimą dėl šio kanalo tolesnės veiklos. Motyvai čia buvo taip pat grįsti teisine logika: PBK kanalas yra gavęs licenciją kaimyninėje šalyje, ir įvertindami tai, kad PBK jau ne pirmą kartą pažeidžia ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos įstatymus, kaimynai turėtų spręsti dėl tolesnės jo veiklos.
Na, ir trečia, Lietuvos radijo ir televizijos komisija nutarė kreiptis į televizijos retransliuotojų įmones, kad jos, nelaukdamos teismo sprendimo, stabdytų PBK kanalo retransliavimą, nes šios įmonės taip pat yra atsakingos už skleidžiamą turinį.
Buvo prisimintas ir „Cgates“, teikiančios kabelinės televizijos paslaugas, pavyzdys. Ši bendrovė po minėtos laidos „Žmogus ir įstatymas“ pasirodymo eteryje nutarė stabdyti PBK kanalo laidų retransliavimą. Labai atsakingas ir pilietiškas sprendimas, nors galbūt turėsiantis neigiamų finansinių pasekmių bendrovei.
Be to, norėtųsi paminėti kitą pavyzdį iš JAV. Šių metų pradžioje buvęs JAV viceprezidentas Alas Gore‘as pardavė savo nuostolingą kabelinės televizijos kanalą „Current TV“ Katare įkurtam „Al Jazeera“ kanalui. Kadangi „Current TV“ retransliavo didelės kabelinės televizijos, „Al Jazeerai“ tai atvėrė kelią į Amerikos rinką ir suteikė galimybę pasiekti apie 60 mln. amerikiečių šeimų.
Įstatymai sandorio nedraudė. Amerikoje, žinia, žodžio laisvė taip pat labai gerbiama, bet iš karto po sandorio „Time Warner Cable Inc“ paskelbė nebetransliuosianti „Current TV“ kanalo. Žodžiu, “Al Jazeerai“ buvo leista aiškiai suprasti, kad šios televizijos pozicija Amerikos visuomenei nėra priimtina, ir ji šalyje nepageidaujama.
Tai nedidelis pavyzdys, kaip yra ginama viešoji erdvė. Ir tam reikalingi ne tik įstatymai – visų problemų vien gerais įstatymais neišspręsi. Be jų, dar reikalinga ir pilietinė pozicija. Kad tarp dezinformacijos ir žodžio laisvės nedėtume lygybės ženklo.

Visų problemų vien gerais įstatymais neišspręsi. Be jų, dar reikalinga ir pilietinė pozicija. Kad tarp dezinformacijos ir žodžio laisvės nedėtume lygybės ženklo.