Kelerius metus, kaitaliojantis politinėms srovėms ir magnatų nuotaikų vėjams, būsimasis suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas buvo blaškomas Lietuvos pakrantėmis tarsi Skrajojantis Olandas. Ilgokai regėtas ties pratęstu į jūrą šiauriniu uosto vartų molu, vėliau trumpam pasivaideno Būtingėje, o šį pavasarį buvo pastebėtas jau vidinėje uosto akvatorijoje, prie “Klaipėdos naftos” krantinių. Tos pačios “Klaipėdos naftos”, dėl kurios prieš pusantrų metų tarpusavyje pešėsi net trys šalies ministerijos: Ūkio, Energetikos ir Susisiekimo, ir kuriai šią vasarą buvo patikėta motiniškai rūpintis vienu iš strateginių mūsų energetikos vaiduoklių. Specialiai tam “Klaipėdos naftoje” netgi įsteigtas SGD terminalo direktoriaus etatas, tačiau vaiduoklio direktorius pasirodė esąs toks pat vaiduoklis: neprabėgus nė trims mėnesiams jo neliko.

Vasarop terminalo šmėkla ėmė dvejintis: Energetikos ministerija ir toliau tvirtino reginti ją uosto vartų apylinkėse, o “Achemos grupė” – priešingame uosto gale, ties Smeltės pusiasaliu gilinant farvaterį supiltoje Kiaulės Nugaros saloje.

Apie tai, kad vaiduoklis nejuokais ketina čia apsistoti, nedviprasmiškai bylojo “Achemos grupės” iniciatyva Klaipėdoje surengtas seminaras SGD terminalo klausimais, pranašiški Bronislovo Lubio pareiškimai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo taryboje ir paties uosto direkcija, susirūpinusi savo jurisdikcijon perimti minėtą salą. Mat paaiškėjo, kad tokios salos žemės kadastruose apskritai nėra. Formaliai Kiaulės Nugara yra ne sausuma, o akvatorija, be to, įstrižu brūkšniu planuose padalyta į dvi dalis: šiaurinis jos trečdalis priklauso jūrų uostui, o likę du trečdaliai – Vidaus vandens kelių direkcijai. Ir nors Vyriausybė žada žaibišką 2014-aisiais turinčio pradėti veikti terminalo proveržį, per porą mėnesių taip ir nepasiūlė būdo, kaip, išvengiant vėžlio tempais rengiamo detaliojo plano, paversti popierinį vandenį teisėtai uostui priklausančia sala.

Pranašumai ir pavojai

Taigi tai, kad prieš porą savaičių galutinę ataskaitą pateikusi Energetikos ministro sudaryta tarpžinybinė darbo grupė tinkamiausia vieta SGD terminalui nurodė Kiaulės Nugarą, netapo didele staigmena. Artimiausi numatytosios vietos kaimynai uoste – Jūrų perkėlos terminalas ir “Klasco” operuojamos krantinės, todėl tikėtina, kad vėlesniuose projekto etapuose, Vyriausybei apsisprendus dėl statybos darbų finansavimo sistemos, “Achemos grupė”, gyvybiškai suinteresuota konkurencingomis gamtinių dujų kainomis, sieks įtakos būsimojo terminalo veikloje. Preliminari terminalo kaina – 200 mln. eurų, tačiau ji didėtų, jei vietoj belgų įmonės “Exmar” pasiūlyto laivo su SGD išdujinimo įranga naudojimo varianto būtų pasirinkta stacionarių talpyklų krante statyba.

Terminalo kainą gali padidinti ir aplinkosaugininkų reikalavimai, mat projekto dar laukia poveikio aplinkai vertinimo studijos etapas. Sprendžiant iš griežtų pirmųjų reakcijų, šis barjeras terminalo prie Kiaulės Nugaros salos projektuotojams bus nelengvas. Pirma, tektų pasirūpinti šiuo metu saloje perinčių retų paukščių rūšimis: tam gali būti reikalaujama atokiau nuo uosto supilti naują salą. Kita vertus, gilinant laivybos kanalą (o gilinti iki terminalo bet kuriuo atveju reikės) tokį reikalavimą nebus sunku įgyvendinti: iš dugno iškastas gruntas būtų pilamas nurodytoje vietoje, o ne gabenamas į atviroje jūroje esantį dampingo rajoną.

Nauja sala padėtų spręsti ir žvejams aktualią problemą: stabdytų dėl išgilinto uosto audrų metu didėsiantį sūraus vandens pratekėjimą į marias, verčiantį atsitraukti gėlavandenių žuvų rūšis, ir priešingai – pernelyg intensyvų Kuršių marių vandens debitą į Baltijos jūrą. Tam, kad tokie procesai būtų valdomi, šiaip ar taip, tektų galvoti apie protakų siaurinimą. Tačiau tuomet dėl sraunesnių srovių gali tekti papildomai tvirtinti krantus.

Nors darbo grupės ataskaitoje teigiama, kad Kiaulės Nugaros variantas neturi esminių neigiamų argumentų, specialistai įžiūri jame “kabliukų”. Visų pirma – išilgai viso miesto 15 km ilgio laivybos kanalu maždaug kas aštuonios dienos būtų dujovežiais gabenamas pavojingas krovinys, o Klaipėdos uostas navigaciniu požiūriu nėra toks paprastas. Paties terminalo vieta dėkinga tuo, kad arti jo nei viename marių krante nėra gyventojų, tačiau ilgesni transportavimo atstumai lemtų ir didėjančią grėsmingų incidentų riziką, ir uosto veiklos ribojimą dujovežių įvedimo operacijų metu. Be to, dujų vamzdžių projektuotojams tektų derinti planus su tarptautinės elektros jungties “SwedLink” tiesėjais, taipogi ketinančiais tempti kabelius šiame rajone.

Žinoma, Kiaulės Nugaros variantas turi ir pranašumų: nuo bangų apsaugota laivų švartavimo vieta, ties Jūrų perkėlos terminalu esantis laivų apsisukimo ratas, kurį tektų tik šiek tiek pagilinti, ir patogus SGD terminalo jungčių su magistraliniais dujotiekiais maršrutas.

Jei aplinkosaugininkams vis dėlto pavyktų įrodyti, kad tokio terminalo Kiaulės Nugaros saloje būti negali, kaip pirmąją alternatyvą darbo grupė nurodė SGD terminalo planavimą atviroje jūroje ties šiauriniu uosto vartų molu, kaip antrąją – vaiduoklio sugrįžimą į “Klaipėdos naftą”. Išorinio uosto atveju gerokai išaugtų terminalo kaina, be to, dujovežiai būtų neapsaugoti nuo bangavimo. Prie “Klaipėdos naftos” krantinių nepalankių krypčių vėjų įsiūbuotų bangų aukštis taipogi siekia 1–1,5 m. Be to, abiem atvejais lauktų ilga kova su nepageidaujančiais gretimai dar vieno terminalo Melnragės gyventojais ir galvosūkis, kaip rasti laisvą 50 m pločio teritorijos tunelį jungčiai iki magistralinio dujotiekio.

Energetinio saugumo kaina

Nors pristatant SGD terminalo naudą gyventojams dažniausiai akcentuojamas lengviausiai suvokiamas argumentas – atpigsiančios dujos, iš tiesų jam pagrįsti naudojamas pastaraisiais metais dėl staigaus ekonomikos smukimo susidaręs gamtinių dujų kainų atotrūkis ilgalaikių ir momentinių sutarčių rinkoje. Vis dėlto ekonominių ciklų kreivės vingiuoja, ir prognozuojama, kad SGD kainos susilygins su vamzdynais tiekiamų dujų kainomis jau 2012 m. Nereikia pamiršti, kad normaliomis, neperteklinės rinkos sąlygomis vamzdynais tiekti dujas yra pigiau, negu jas suskystinti, krauti į brangiai kainuojančius laivus ir galiausiai pristatymo vietoje vėl paversti dujomis: papildomi procesai reikalauja sąnaudų. Atsakymo, kas šias sąnaudas prisiims tuo laikotarpiu, kai terminalą eksploatuoti nebus ekonomiškai naudinga, kol kas iš Energetikos ministerijos neišgirdome.

Tam, kad galėtume nors iš dalies amortizuoti SGD rinkai nepalankius laikotarpius ir pasinaudoti sezoniniais gamtinių dujų kainų svyravimais, reikėtų statyti ir požeminę gamtinių dujų saugyklą Syderiuose, kuri kainuos brangiau nei pats importo terminalas.

Ir tai dar ne viskas. Klaipėdą su rytiniais šalies rajonais jungiančio dujotiekio pralaidumas šiuo metu tesiekia 600 mln. kubinių metrų per metus, o vienas vidutinio dydžio tanklaivis dujų atgabena iki 72 mln. kubinių metrų. Akivaizdu, kad esamo dujotiekio pralaidumo nepakanka, todėl kartu tenka ieškoti lėšų dujotiekio atšakos tarp Klaipėdos ir Jurbarko statybai. “Lietuvos dujų” sutartis su Lietuvos Vyriausybe numato, kad pusė projekto sumos bus dengiama ES fondų lėšomis, tačiau žadėtos finansinės injekcijos dujininkų bendrovė tebelaukia.

Ir paskutinis svarbus klausimas: ar neatsitiks taip, kad didžiąją dalį visų trijų minėtų gamtinių dujų objektų statyboms reikalingų lėšų (kartu su bankų palūkanomis) dengs ne komerciniai Vyriausybės – pagrindinės SGD terminalo akcininkės – partneriai, o mes, paprasti dujų vartotojai? Prisiminus į tarifus ketinamų įskaičiuoti “visuomenės interesus atitinkančių paslaugų” praktiką elektros energijos jungčių finansavimo projektuose – labai panašu į tai.
Tik ar pigs tuomet Lietuvos vartotojams gamtinės dujos?