Gyvenimo kokybė skirtinguose Lietuvos regionuose labai priklauso nuo jų valdžios.

Paviešėjus Druskininkuose ilgesnį laiką kyla mintis paraginti jų merą ir savivaldybės tarybą organizuoti kursus kitų miestų ir miestelių galvoms bei savivaldybių taryboms, kaip tvarkytis savo regione ir organizuoti darbus. Gal skambės pernelyg įžūliai, bet net sostinės ar uostamiesčio vadovams pas Druskininkų merą Ričardą Malinauską savaitę kitą vertėtų padirbėti sekretoriais.
Kad tai neatrodytų kaip emocinis pliūpsnis, pateiksiu keliolika argumentų. Svarbu žinoti, kad sostinės metinis biudžetas dabar siekia 1 mlrd. Lt, o Druskininkų – 60 mln. Lt (įskaičiuojant ES finansinę paramą). Taigi Druskininkuose šiandien veikia aštuoni fontanai, Vilniuje – du. Druskininkuose absoliuti dauguma dviračių takų naujai iškloti asfaltu ir išgrįsti naujomis trinkelėmis, o sostinėje tokių dviračių takų – absoliuti mažuma. Druskininkuose didžiuma daugiabučių kiemų sutvarkyti ir išasfaltuoti, o Vilniuje kiemus galima pavadinti duobių karalijomis. Beje, ir gatvių kokybe sostinė Druskininkams nusileidžia keliolika kartų. Skulptūrų ir gėlynų Druskininkuose taip pat daugiau nei Vilniuje, nors dydžiu šie miestai skiriasi 30 kartų.
Jei nuvyksite prie Druskininkų mokyklų, pamanysite, kad atsidūrėte Šveicarijoje: stadionai, aikštelės, įranga, treniruokliai – aukščiausio lygio, o vaikų net vasarą juose nemažai. Atsidūrus šalia sostinės mokyklų mintys apie Šveicariją tikrai neužklys – greičiau pasijusite patekę kažkur į Rusijos gilumą.
Labiau rusišką, o ne šveicarišką primena ir Vilniaus transporto sistema. O štai Druskininkuose visuomeninio transporto sistema – kaip ledas: stotelėse kabo švieslentės, informuojančios, kada atvažiuos autobusai. Ir, svarbiausia, jie būtent tokiu metu ir atvažiuoja (tokias švieslentes įrengti planavo ir sostinė, bet planai nevirto tikrove). Svarbu paminėti dar ir tai, kad visi kurorte kursuojantys autobusai bei mikroautobusai yra nauji, švarūs ir nesmirdintys.
Štai nusprendė Druskininkų savivaldybės taryba, kad miestui reikia normalaus paplūdimio, ir šiandien jis yra, nors tam reikėjo išvalyti tvenkinį, įrengti paplūdimį, privežti smėlio, nutiesti takelius, įrengti aikšteles, išvalyti šabakštynus. Bet karštomis šios vasaros dienomis šiame paplūdimyje deginasi ir maudosi šimtai žmonių. O ką galima pasakyti apie Vilniaus paplūdimius? Geriau jau nieko nesakyti, tiesiog “be komentarų”.
Arba štai dar viena istorija: prieš kelerius metus Vilniaus vizionieriai trimitavo, kaip sostinėje įrengs skraidančias gondolas. Prisigyrė, prisifantazavo ir užmiršo. O Druskininkai šį projektą jau pradeda ir kitąmet iš kurorto centro į slidinėjimo trasas bus galima keliauti specialiais keltuvais, pakilsiančiais į 45 m aukštį. Kartu taip bus sudaryta galimybė apžvelgti Druskininkus ir jo apylinkes iš paukščio skrydžio.
Negana to, jau šiemet, o kalbant visai tiksliai – po mėnesio, Druskininkuose bus atidaryta visus metus veiksianti čiuožykla. Taip pat šiuo metu atnaujinamas Sveikatingumo parkas, kuris Druskininkus kilstelės dar aukščiau. Nors ir dabar sostinės parkams (jeigu juos apskritai taip galima pavadinti), palyginti su Druskininkų ar kitų miestų parkais, reikėtų pasislėpti.
Taigi gyvenimo kokybė skirtinguose regionuose labai priklauso nuo jų valdžios. Vilniaus valdžia dabar gyvena naujų oro linijų ir kitais vasiukiškais planais. Ir jai visai nesvarbu, kad žolė Vilniaus centre (tarkime, paupyje) – iki juosmens. O R.Malinauskas tenori vieno, kad druskininkiečiai ir miesto svečiai jaustų aukštą gyvenimo kokybę. Ir jie tą jaučia. Atrodo, visai paprasta, bet kol kas tai paprasta dar tik mažoje Lietuvos dalyje.