Skaitiniai. Šiedu priekaištai skamba ir diskusijose dėl to, kas turėtų būti prieinama už pinigus ir kas neturėtų. Priekaištaujant dėl teisingumo stokos kreipiamas dėmesys į rinkos nulemtą nelygybės problemą, o priekaištaujant dėl vertybių nuosmukio tenka svarstyti nuostatas ir normas, kurias rinkos santykiai gali iškreipti ar suvis sunaikinti.

Pasvarstykime apie prekybą inkstais. Tiesa, kad jų galima įsigyti už pinigus ir nuo to jų vertė nė kiek nesumenks. Tačiau ar turėtume leisti pirkti ir parduoti inkstus? Atsakantieji į šį klausimą neigiamai dažniausiai savo nuomonę grindžia vienu iš dviejų argumentų: arba vadovaujasi nuostata, kad tai išnaudojimas vargšų, kurių apsisprendimas parduoti savo inkstą ne visada būna iš tiesų savanoriškas (teisingumo problema), arba teigia, kad šitokia prekyba skatina visiškai nederamą, iškreiptą požiūrį į žmogų, kuris tokiu būdu sudaiktinamas ir imamas vertinti, lyg būtų tik atskirų organų rinkinys (vertybių nuosmukio problema).

O dabar pažvelkime į įvaikinimo už pinigus galimybę. Kūdikių įvaikinimo rinką sukurti įmanoma. Tačiau ar dera tai daryti? Prieštaraujantieji tam pateikia du argumentus. Viena vertus, įteisinus tokią prekybą mažiau pasiturintys potencialūs įtėviai veikiausiai arba iš viso prarastų galimybę įsivaikinti, arba turėtų tenkintis „pigiausiais“, mažiausiai norimais vaikais (teisingumo problema). Kita vertus, ėmus nustatyti rinkos kainas už įvaikinimą būtų pakirsta besąlygiškos tėvų meilės norma, o neišvengiamai atsirandantys kainų skirtumai skatintų įsitikinimą, kad vaiko vertė priklauso nuo jo rasės, lyties, tikėtino būsimo intelekto, sveikatos būklės ar kitų ypatybių (vertybių nuosmukio problema).

Čia verta truputį išsamiau paaiškinti šiuos du argumentus už moralines rinkos ribas. Kalbant apie teisingumo problemą atkreiptinas dėmesys į neteisybę, kuri gali pasireikšti, kai žmonės ką nors perka ir parduoda esant nelygioms galimybėms ar priversti ekonominės būtinybės. Anot šio požiūrio šalininkų, rinkos mainai nėra visais atvejais savanoriški, kaip kad teigia rinkos entuziastai. Neturtingas valstietis gali ryžtis parduoti savo inkstą ar akies rageną vien dėl to, kad išmaitintų badaujančią šeimą, tačiau vargu ar šitokį sandorį derėtų laikyti savanorišku. Tiesą sakant, veikiausiai žmogus taip pasielgs priverstas aplinkybių.

Priekaištai dėl vertybių nuosmukio grįsti kitkuo. Šiuo atveju kalbama apie neigiamą poveikį tam tikriems dalykams, kai jie tampa rinkos mainų objektu ir kai nustatyti jų vertę paliekama rinkai. Pasak kritikų, tam tikros moralinės ir pilietinės gėrybės, ėmus jomis prekiauti, sumenksta arba įgyja kitokią prasmę. Šiuo atveju vertybių nuosmukis niekur nedingtų net ir užtikrinus teisingas prekybos sąlygas. Nesvarbu, ar vertybės būtų prieinamos visiems vienodai, ar ne, minėto nuosmukio išvengti vis tiek nepavyktų.

Šių dviejų priekaištų skirtumus gerai atskleidžia niekaip nesiliaujantys ginčai dėl prostitucijos. Dalis nepritariančiųjų prostitucijos įteisinimui savo poziciją grindžia tuo, kad šis užsiėmimas dažniausiai, o gal net ir visada pasirenkamas ne laisva valia. Jų įsitikinimu, prekyba savo kūnu yra prievartos padarinys – prostitucija pradedama užsiimti arba iš skurdo, arba dėl priklausomybės nuo narkotikų, arba susidūrus su tiesioginio smurto grėsme. Iš esmės tai interpretuotina kaip teisingumo stokos problema. O štai kiti prostituciją kritikuoja todėl, kad, jų manymu, ši veikla žemina moterį – ir nesvarbu, ar tuo ji užsiima laisva valia, ar spaudžiama gyvenimo aplinkybių. Taigi, prostitucija laikoma tam tikra vertybių nuosmukio forma – toleruojant prekybą kūnu nuvertinama moteris ir skatinamas nederamas požiūris į lytinius santykius. Vadinasi, argumentas dėl vertybių nuosmukio nėra susijęs tik su prievartos aspektu, šiuo atveju prostitucija būtų smerkiama net ir tokioje visuomenėje, kurioje nėra skurdo, net ir tais atvejais, kai kalbama apie elitines prostitutes, pasirinkusias šį amatą laisva valia.

Abu šie priekaištai paremti skirtingais moraliniais idealais. Argumentas dėl teisingumo paremtas laisvos valios, tiksliau tariant, laisvos valios, kuri pasireiškia esant visiems vienodai sąžiningoms sąlygoms, idealu. Vienas pagrindinių argumentų pasitelkti rinką paskirstant gėrybes yra tai, kad rinka užtikrina pasirinkimo laisvę. Ji suteikia žmonėms galimybę patiems nuspręsti, ar parduoti vieną ar kitą prekę už esamą kainą.

Tačiau teisingumo stokos problemos esmė kaip tik ir yra tai, kad kai kuriais atvejais minėtas apsisprendimas iš tiesų nėra laisvas. Rinka negali užtikrinti pasirinkimo laisvės, jei dalis žmonių yra visiški skurdžiai arba neturi galimybių įgyti vieną ar kitą dalyką sąžiningomis sąlygomis. Vadinasi, norėdami išsiaiškinti, ar pasirinkimas susiformavus atitinkamai rinkai yra iš tiesų laisvas, turime paklausti, kokie dėl susidariusių sąlygų pasireiškiantys nelygybės aspektai daro įtaką laisvai valiai. Galų gale kokiu mastu per šią nelygybę pasireiškia prievarta prieš nepalankioje padėtyje sudarant vienokius ar kitokius sandorius atsidūrusius žmones ir kaip tai pakerta teisingumo principus.

Kritikos dėl vertybių nuosmukio atveju remiamasi kitais moraliniais idealais. Šiuo atveju dėmesys kreipiamas ne į laisvos valios ir ribotų galimybių priimti sprendimus problemą, bet į pačių suprekinamų dalykų moralinę svarbą, į tai, kaip šie dalykai sumenksta, kai tampa rinkos mainų objektu ir nustatyti jų vertę paliekama rinkai. Todėl norint išsiaiškinti, ar galimybė studijuoti aukštojoje mokykloje turėtų būti perkama ir parduodama, būtina apsvarstyti, kokias moralines ir pilietines vertybes šios įstaigos turėtų ugdyti, ir paklausti savęs, ar priimant mažiau gabius jaunuolius studijuoti už pinigus šios vertybės nėra pakertamos. Svarstant, ar galimybes įsivaikinti derėtų perduoti reguliuoti rinkai, reikia klausti, kokiomis normomis turėtų būti grįsti tėvų ir vaikų santykiai ir ar perkant ir parduodant vaikus šios normos nebūtų devalvuotos.

Priekaištai dėl teisingumo stokos ir vertybių nuosmukio grįsti skirtingu požiūriu į rinką: gvildenant teisingumo stokos argumentą, tam tikrų dalykų suprekinimui priešinamasi ne todėl, kad jie laikomi neįkainojamais ar net šventais. Šiuo atveju pagrindinis motyvas prieš vienokių ar kitokių dalykų suprekinimą yra tai, kad, konkrečioje srityje ėmus taikyti rinkos dėsnius, būtų įtvirtinta nelygybė, neužtikrinamas vienodas prieinamumas. Tad pateikiantieji šį argumentą iš esmės neprieštarautų rinkos santykių atskirose srityse (nesvarbu, ar kalbama apie prostituciją, prekybą inkstais, ar apie priėmimą į aukštąją mokyklą) įvedimui, jei tik būtų garantuota, kad visiems bus sudarytos iš tiesų vienodos sąlygos ir kiekvienas žmogus sprendimus galės priimti iš tiesų laisva valia.

O štai priekaištaujantieji dėl vertybių nuosmukio dėmesį sutelkia į pačių suprekinamų dalykų prigimtį ir normas, apibrėžiančias tikrąją šių dalykų paskirtį. Taigi, šiuo atveju visiems sudarius vienodas sąlygas ir garantavus, kad žmonės turėtų galimybę priimti sprendimus iš tiesų laisva valia, kritika, besiremianti vertybių nuosmukio argumentu, niekur nedingtų. Net ir visuomenėje, kurioje žmonių turima galia ir turtai nevaidintų lemiamo vaidmens, vis tiek liktų dalykų, kuriais nedera prekiauti. Todėl, kad rinka nėra tiesiog mechanizmas – ji įkūnija tam tikras vertybes. Ir kai kuriais atvejais rinkos vertybės išstumia žmogiškąsias normas, kurias derėtų išsaugoti.

Kaip šios normos išstumiamos? Kaip rinkos vertybės pakerta, iškreipia ar suvis sunaikina žmogiškąsias? Žvelgiant iš įprastinės ekonomikos logikos pozicijų, suprekinus tam tikrą dalyką, tai yra ėmus jį pardavinėti, jo pobūdis nepakinta. Rinkos mainai tiesiog padidina ekonominį efektyvumą, nesukeldami jokių neigiamų padarinių. Būtent dėl to ekonomistai dažniausiai palankiai vertina tiek finansinių skatinamųjų priemonių taikymą motyvuojant žmones, tiek bilietų į anšlaginius koncertus, varžybas ar net popiežiaus aukojamas mišias perpardavinėjimą, tiek prekybą taršos leidimais ir galimybe susilaukti palikuonių, tiek leidimo gyventi imigrantams suteikimą už pinigus, tiek grynųjų teikimą vietoj dovanos, tiek rinkos dėsnių taikymą atotrūkiui tarp pasiūlos ir paklausos mažinti absoliučiai visais atvejais, netgi kai kalbama apie prekybą inkstais. Pasitelkus rinkos mainus laimi abi dalyvaujančios pusės ir niekas dėl to nenukenčia – žinoma, jei tik teisinga laikysime prielaidą, kad rinkos santykiai ir jų diegiamos nuostatos nesumažina dalykų, tapusių prekybos objektu, vertės.

Vis dėlto toks požiūris toli gražu nėra neginčytinas. Jau apsvarstėme daugybę su tuo susijusių pavyzdžių. Rinkai prasiskverbus į gyvenimo sritis, kurios tradiciškai paklusdavo su ja nieko bendra neturinčioms normoms, įsitikinimas, kad tai nepaveikia ar nesuteršia mainų objektu tapusių dalykų, tampa vis labiau abejotinas. Vis gausesni tyrimai tik patvirtina tai, ką jau ir taip sufleruoja sveikas protas: ėmus taikyti finansines skatinamąsias ar drausminamąsias priemones ir kitus rinkos mechanizmus, gali būti išstumtos anksčiau galiojusios, su rinka nieko bendra neturėjusios normos. Kartais pasiūlius užmokestį, kuris turėtų motyvuoti, gaunamas visiškai priešingas rezultatas.

Michaelas J.Sandelis

Apie knygą ir autorių

Michaelas J.Sandelis – JAV politikos filosofas, Harvardo universiteto profesorius, knygų autorius. Išgarsėjo parašęs knygą „Teisingumas: kaip elgtis teisinga?“ (~Justice: What’s the Right Thing to Do?~). 2002 m. išrinktas prestižinės Amerikos menų ir mokslų akademijos nariu. M.J.Sandelio kūriniai išversti į aštuoniolika kalbų, jo paskaitos apie teisingumą transliuojamos per televiziją ir skelbiamos internete.

Jo knyga „Ko nenusipirksi už pinigus“, tapusi „New York Times“ bestseleriu, kelia daug trikdančių klausimų, į kuriuos atsakymų, ko gero, ieško ir daugelis iš mūsų. Ar turėtume mokėti vaikams, kad jie skaitytų knygas arba gautų gerus pažymius? Ar turėtume įkainoti žmogaus gyvybę, kad nuspręstume, koks aplinkos užterštumas priimtinas? Ar etiška mokėti žmonėms, kad šie sutiktų bandyti naujus, ką tik sukurtus vaistus arba tapti organų donorais? O siųsti samdinius kariauti už mūsų interesus, steigti pelno siekiančius kalėjimus, skelbti vietų į elitinius universitetus aukcionus, pardavinėti pilietybę galintiems susimokėti imigrantams? M.J.Sandelis kelia vieną svarbiausių mūsų laikų etinių klausimų: ar išties mūsų pasaulyje, gyvenančiame pagal rinkos taisykles, viskas turi kainą? Ar egzistuoja rinkos moralinės ribos?

Pastaraisiais dešimtmečiais rinkos vertybės išstūmė ne rinkos santykiais grindžiamas normas beveik iš visų gyvenimo sričių. Patys to nesuvokdami, kaip tvirtina profesorius, užuot turėję rinkos ekonomiką, mes jau tapome rinkos visuomene.

Autorius provokuoja diskusiją, kurios taip trūksta rinkos valdomame mūsų amžiuje: koks iš tiesų turėtų būti rinkos vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir kaip turėtume ginti moralines bei pilietines vertybes, kurių rinka nepripažįsta, o pinigais negalima nupirkti?