"Veido" archyvas

Interneto, mobiliųjų telefonų ir nuolatinių automobilių spūsčių amžiuje gyvenimas yra pagreitintas. Skubėdami kartais nebespėjame išsaugoti artimų ryšių su kitais žmonėmis, o kartais – ir su pačiais savimi. Tačiau ir vienatvės trūkumas, ir jos perteklius vienodai skaudūs.

Bendravimas būtinas kaip maistas

Bendravimas ir žmonių artumas – vienas svarbiausių mūsų poreikių. Mums neužtenka tik gyventi tarp žmonių, reikia juos ir jausti. Reikia turėti kam išsipasakoti savo bėdas, kai liūdna, ir kam pasigirti, kai sekasi. Tai bendra mums visiems.

Todėl natūralu, kad šio poreikio nepatenkindami jaučiamės nevisaverčiai. Lygiai taip pat, kaip mums trūksta jėgų, kai esame alkani. Bendravimas mums reikalingas kaip maistas – jo netekę išgyvename sunkiai.

Bendravimas bendravimui nelygu

Tik štai bet kokio bendravimo mums taip pat nepakanka. Na, ir kas, jei kartais persimesime vienu kitu žodžiu su kaimynais ar kolegiškai pasikalbėsime su bendradarbiais, – tai neapsaugos nuo neišpasakytai nemalonaus vienišumo jausmo. Mat vienišumas – tai ne šiaip sau noras, kad kažkas jums palaikytų kompaniją. Tai jausmas, kad esame atskirti nuo žmonių.

Vieniši pasijuntame tada, kai mums trūksta artimo ryšio. Galime turėti dešimtis draugų, tačiau jeigu mums atrodys, kad jie mūsų nesupranta, jausime vienišumo kartėlį. Mums vis tiek trūks to vienintelio žmogaus, kuris suprastų mus taip, kaip mes norime, – taip, kaip suprantame patys.

Artumo trūkumas sieloje sukuria tuštumą ir pripildo ją ilgesio. Šie jausmai iš pradžių sumenkina mūsų emocinę savijautą. Vienišumo jausmas pasireiškia giliu liūdesiu ar depresija.

Tačiau tai dar ne pati didžiausia vienišumo kaina. Nepatenkintas artimo bendravimo poreikis paveikia ir fiziškai. Mat dėl nuolatinio vienišumo jausmo išsiskiria streso hormonai. O šie tai jau netingi atlikti juodo darbo: per ilgą laiką dėl jų poveikio padidėja kraujospūdis, atsiranda bėdų dėl  arterijų ir net gali suprastėti atmintis.

Vienišumas pagydomas

Būti vieniši nepasirenkame patys: dėl mūsų vienišumo kaltos aplinkybės arba aplinkiniai žmonės. Todėl nuo vienišumo jausmo niekada nesame apsaugoti. Štai, pavyzdžiui, išsiskiriate su draugu ir prarandate patį artimiausią jums žmogų. Arba išsikraustote gyventi į kitą šalį, kurioje nepažįstate ničnieko. Ką tada daryti?

• Nesileiskite užvaldoma neigiamų emocijų. Taip, šią akimirką jūs vieniša, tačiau nebūtinai privalote tokia likti ir rytoj ar poryt.

• Nebijokite ieškoti naujų ryšių su žmonėmis. Manote, kad jau niekada neturėsite tokio artimo žmogaus, kokį kažkada turėjote ir praradote? Tokiomis mintimis pastatote aplink save sieną. Jūs norite artumo, bet neprisileidžiate prie savęs žmonių. Iš užburto rato išėjimo nėra.

• Dėkite pastangų. Nieko nepakeisite vien tik savęs gailėdamasi. Verčiau pagalvokite, ką galėtumėte padaryti, kad padėtis pasikeistų. Pavyzdžiui, paieškoti visai šalia esančių žmonių artumo. Tarkime, su kolegomis visada bendraujate tik darbo reikalais. Bandykite pakeisti šiuos santykius, gal būtent tarp kolegų rasite nors vieną žmogų, kuris galės išklausyti viską, ką norite pasakyti.

Viena, bet ar vieniša?

Vienišumas dažnai painiojamas su vienatve. Taip, abu žodžiai panašūs, o ir abu reiškia buvimą vienam. Tik štai šis buvimas visiškai kitoks.

• Vienatvė – tai buvimas pačiam su savimi, kurį pasirenkame patys. Su niekuo nesikalbame ir nebendraujame – ilsimės nuo kitų žmonių. Tačiau jūs visai nesijaučiate vieniša, nes vienatvės ir buvimo tarp žmonių akimirkos jūsų gyvenime keičia viena kitą.

• Vieniša galite būti ir nebūdama viena. Vienišumą reiškia visai ne fizinis buvimas tarp žmonių, o jausmai jūsų sielos gelmėse. Tokia pat vieniša jaučiatės ir viena namie žiūrėdama filmą, ir pietaudama su kolegomis. Tarp žmonių vienatvė skaudžiausia: bendraujate ir vis tiek nejaučiate nė su vienu žmogumi stipraus emocinio ryšio. Su kažkuo kalbatės akis į akį, o atrodo, kad bendrautumėte per telefono ragelį, būdami skirtinguose žemynuose. Kiti žmonės atrodo nuo jūsų nutolę.

Vienus vargina, kitus atgaivina

Kodėl kai kurie žmonės bijo vienatvės? Pasilikę tuščiuose namuose, jie skuba pasikviesti svečių, o paprastam pasivaikščiojimui visada ieško draugijos. O kiti, priešingai, regis, tik apsidžiaugia, kai visi išeina iš namų ir jie gali praleisti vakarą vieni, tik su gera knyga. Todėl įprasta skirstyti žmones į intravertus ir ekstravertus.

• Intravertai linkę jausmus ir emocijas laikyti savo viduje.

• Ekstravertai, priešingai, išlieja jausmus ir emocijas į išorę.

Būdami visiškai skirtingi, vienatvę bei vienišumą intravertai ir ekstravertai taip pat suvokia nevienodai.
Štai ekstravertams bendravimas būtinas kaip oras ir maistas, nes bendraudami su žmonėmis jie gauna energijos. Ir, priešingai, būdami vieni jie energijos netenka, todėl jaučiasi nejaukiai. Kurį laiką pabuvę vieni, ekstravertai nebeištveria – čiumpa telefono ragelį ir skambina draugams. Bendravimo jiems reikia per pusryčius, pietus ir vakarienę.

Intravertai – kitokie. Bendraudami su žmonėmis jie išeikvoja savo energiją ir pavargsta. Taip, kaip ekstravertams reikalingas bendravimas, intravertams būtinas laikas patiems su savimi. Tik vieni jie gali pailsėti, tik vieni sugeba sudėlioti į lentynėles savo mintis. Kai intravertas neturi laiko vienatvei, jis beprotiškai pavargsta.

Žinoma, tai tik apibendrinimai. Dauguma žmonių turi tiek ekstravertams, tiek intravertams būdingų bruožų. Todėl ir įsitikinimas, kad ekstravertai – linksmi ir komunikabilūs žmonės, o intravertai – savyje užsisklendę vienišiai, daugeliu atvejų tėra stereotipas. Intravertas gali lygiai taip pat kaip ir ekstravertas laisvai bendrauti su žmonėmis ir net dirbti nuolatinio komunikabilumo reikalaujantį darbą. Jis gali būti puikus dėstytojas, konsultantas ar pardavėjas ir kasdien kalbėtis su šimtais žmonių. Skirtumas tik tas, kad intravertui po tokio darbo būtų gyvybiškai reikalinga vienatvė – galimybė nors valandėlę pabūti vienam.

Geriausia draugija – aš pati

Jei gyvenate mieste, žmonės jus supa visur: namie, darbe, gatvėje, parduotuvėje. Tačiau būdama tarp žmonių niekada nesate tikrąja savimi. Jūs tik atliekate vieną iš daugelio savo vaidmenų. Namuose jūs – mama, darbe – ištikima kolegė, o kieme – draugiška kaimynė.

Bendraudami su žmonėmis, prie jų taikomės ir taikydamiesi keičiamės. Mes esame tokie, kokių tą akimirką reikia aplinkai.

Kai esame vieni, viso šito nebelieka. Nebėra aplinkos, prie kurios reikėtų prisitaikyti, nebėra vaidmenų, nebėra jokių griežtų taisyklių. Nereikia rūpintis, kaip atrodome ir ar reikiamus žodžius tariame. Juk likome tik mes ir mūsų mintys.
Tokios vienatvės akimirkos – apmąstymų ir atsinaujinimo akimirkos. Tai laikas, kai galime suvokti save: kas mes esame ir ko norime. Būdami tarp žmonių apie tai pagalvoti nespėjame.

Tai asmeninio tobulėjimo akimirkos: nuolat skubėję, pagaliau sustojame ir pagalvojame. Visai nesvarbu, apie ką: savo išgyvenimus ar tik tai, kur norėtume atostogauti šią vasarą. Svarbiausia, kad mes skiriame laiko sau!

Nepamirškite tokių akimirkų. Nebijokite vienatvės ir išmokite ja džiaugtis. Juk sakoma: jei jautiesi blogai būdamas vienas, vadinasi, esi prastoje kompanijoje.

Tad išeikite pasivaikščioti viena, stebėkite gamtą ir aplinkinius žmones. O penktadienio vakarą šeimynos palikta viena namie neliūdėkite, įsijunkite savo mėgstamiausios muzikos ar susiraskite seniai norėtą perskaityti knygą… Juk kada dar turėsite tokią galimybę?