Hipnotizuojančiame Claudio Magrio pasakojime, kuris buvo rašomas daugiau nei 20 metų, į vieną vagą susilieja asmeniniai įspūdžiai, meno ir mokslo faktai, vienas kitas anekdotas, istoriniai pasažai ir literatūrinės aliuzijos. Siūlome ištrauką iš šios naujos knygos.

Kiekvienam savo valanda

Gondola Ulicoje yra Bratislavos universiteto Filosofijos fakultetas, pavadintas Comenius, filosofo ir mokytojo vardu, kurio Orbis Pictus senovinis keturkalbiu leidimu randamas senųjų Slovakijos miestu bibliotekose. Šių pastatų orumas man primena vieną išskirtinę asmenybę, kurios dėka dar mokyklos suole gimė mano susidomėjimas vokiškąja kultūra ir atradau dunojiškąjį pasaulį. Tai gimnazijos mokytojas, jaunystėje dėstęs italų kalbą šiuose Centrinės Europos universitetuose ir vėliau jų aplinką atkurdavęs su nors ir perdėta, bet išradinga ir įtaigia vaidyba. Jį pavadinsiu Trani; jis šiek tiek panėšėjo į jau išstorėjusį Napoleoną ir šiek tiek į Šeiloką, jo ryškūs niekad atidžiai nenuskusto ar neprausto veido bruožai buvo neperprantama didaus aktoriaus kaukė, tai personažas, kuriam buvo skirta atlikti pagrindinius vaidmenis plačiajame pasaulio teatre, būti didžiu žmogumi, tačiau kuriam lemtis pavedė mokyti vaikus vokiečių kalbos.
Mokiniai ir jų tėvai turėjo daug priežasčių juo skųstis: godžiai, teatrališkai ir užsidariusiai asmenybei netrūko tamsiųjų pusių, o jo plačios pažiūros buvo toli gražu ne girtinos, tačiau jam turime būti dėkingi už kelias esmines įžvalgas. Nelaikė mūsų savo gabumų, kurie galėjo ir turėjo atsiskleisti kur kas aukštesnėse plotmėse, neverta minia, o kaip tik netikėtus savo veiksmų posūkius mums ruošdavo, tarsi būtume Comédie Francaise žiūrovai ar Karališkoji Švedijos akademija, suteikianti nemirštančią šlovę. {…}
Dėka šio žmogaus, kuriam tėvai, susitikę per priėmimo valandas, turėjo daug priekaištų, aš ne tik atradau Vidurio Europos kultūrą, bet ir gavau vieną neįprasčiausių ir didžiausių moralinių pamokų. Nors tiesa, kad jis pelnėsi iš privačių pamokų ir nebuvo pajėgus išlikti teisingas, tačiau mums įdiegė teisingumo pojūtį ir panieką blogiui. Mūsų klasėje, kaip ir daugelyje kitų, buvo auka – storas ir itin drovus berniukas, kurį lengvai išpildavo prakaitas bei raudonis, ir kuris nemokėjo atsikirsti į užgauliojimus, todėl buvo objektas to nesąmoningo, bet dėl to ne mažiau peiktino žiaurumo, slypinčio kiekviename mūsų ir, jei jis neribojamas tikslių išorinių ar vidinių įstatymų kodeksu, prasiveržiančio, net ir nepastebimai, ant tuo metu silpniausios grandies.
Nė vienas iš mūsų nebuvo prieš jį nekaltas ir nė vienas iš mūsų nesuvokė esąs kaltas. Vieną dieną, kai Trani teatrališkais gestais mokė stipriųjų veiksmažodžių asmenavimo, šio berniuko suolo kaimynas, toks Sandrinas, staiga išplėšė jam iš rankų jo rašiklį ir sulaužė perpus. Dar ir dabar matau, kaip aukos veidas išraudo ir apsipylė prakaitu, akys patvino ašaromis dėl tokio pažeminimo ir suvokimo, kad nesugebės niekaip atsikirsti. Mokytojo paklaustas, kokia tokio gesto priežastis, Sandrinas atsakė: „Aš susinervinau… o kai nervinuos, nesivaldau… žinote, toks jau esu, toks mano būdas.“ Mūsų visų nuostabai – ir agresoriaus džiaugsmui bei dar didesniam aukos pažeminimui – Trani atsakė: „Suprantu, negalėjai pasielgti kitaip, toks jau esi, toks tavo būdas, bet tai ne tavo kaltė, toks gyvenimas“, ir tęsė pamoką toliau. Po ketvirčio valandos pradėjo skųstis, esą tvanku, ir atsilaisvino kaklaraištį, ėmė segiotis liemenę, atidarinėti ir su trenksmu uždarinėti langus, sakydamas, kad jo nervai ant ribos, kol galiausiai, vaidindamas staigų įtūžio proveržį, vieną po kito čiupo Sandrino rašiklius, pieštukus ir sąsiuvinius, juos laužė, draskė, mėtė į orą ir svaidė ant žemės. Galop, vaidindamas, kad nurimo, kreipėsi į Sandriną: „Atleisk man, brangusis, mane ištiko nervų priepuolis, toks jau esu, toks mano būdas, negaliu nieko padaryti, toks gyvenimas…“, ir grįžo prie stipriųjų veiksmažodžių.
Nuo tada aš supratau, kad jėga, išmintis, kvailybė, grožis, gyvenimas, silpnumas yra situacijos ir vaidmenys, kurie anksčiau ar vėliau pasitaiko visiems. Tas, kas nesąžiningai apeliuoja į gyvenimo žiaurumą ar savo būdą, po valandos ar po metų patirs tą patį ir dėl tokių pat neįkainojamų priežasčių. Tas pats ištinka tautas, jų dorybes, nuosmukį ir klestėjimą. Vargiai Trečiojo reicho valdininkas, atsakingas už „galutinį sprendimą“, būtų galėjęs įsivaizduoti, kad po poros metų žydai sukurs milžiniško karinio pajėgumo ir veiksmingumo valstybę. Bratislava, gyvybinga mažos ilgą laiką užguitos tautos sostinė, iššaukia ir tokius prisiminimus bei mintis, net ir tą tolimos praeities teisingumo pamoką.

Claudio Magris
Iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.