Į valstybinio teatro trupę savo spektaklius kurianti aktorė Eglė Tulevičiūtė grįžti nebenorėtų.

„Neturėjo boba vargo – nusipirko ožką. Neturėjo Eglė vargų – įsteigė savo teatrą“, – juokiamės trise gerdami arbatą jaukioje Eglės Tulevičiūtės namų svetainėje Žvėryne, kelios dienos po spektaklio „Nepažįstamosios laiškas“ premjeros „Lėlės“ teatre.
Šeimininkė patikslintų spektakliais savo darbų nevadinanti – pernelyg įpareigojančiai skamba, pernelyg didelius reikalavimus būtų galima kelti, o prieš metus pradėjusios veiklą viešosios įstaigos „Meno ekspansija“ biudžetas tokiems reikalavimams pernelyg menkas.
Tad „Nepažįstamosios laiškas“ vadinamas parafrazėmis balsui ir fortepijonui. Pridurčiau – ir kino ekranui, nes priešais žiūrovus nebyliai šmėžuoja senas geras filmas tos pačios Stefano Zweigo novelės motyvais. O už paslaptingos širmos – pasakininko kostiumu ir cilindru apsirengusios Eglės šešėlis, skaitantis „Nepažįstamosios laišką“, tiesa, kone trečdaliu sutrumpintą.
Jei pamiršote, tai istorija apie vyrą, triskart skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais sutinkantį tą pačią moterį ir nė karto jos neatpažįstantį – bendraujantį lyg pirmą kartą. O ši išaugina jo vaiką ir kasmet mylimajam per gimtadienį siunčia puokštę baltų rožių. Tačiau vieną kartą atsiunčia laišką, kuriame pasakoja apie nuo infekcijos mirusį sūnų, taip ir nepamačiusį savo tėvo. Ir apie save, mirštančią nuo tos pačios ligos. Apie tai, kad rožių daugiau nebebus kam siųsti, bet būtų miela, jei pagerbdamas jos atminimą tą dieną nusipirktų jų pats…
Eglė rašytojo papasakotą istoriją traktuoja savaip: jos manymu, nepažįstamosios meilė ne tiek kilni, kiek egoistiška. Tai meilė manija virstančiam jausmui, o ne mylimam žmogui. Moteris tuščiai apgaudinėjo save, nes jos sąmoningai nenorėjo atpažinti: mylimajam tokie santykiai buvo patogesni. Ir štai vieną dieną jai pritrūko jėgų: ne liga, o motinos neviltis ir beprotybė pasiglemžė sūnų ir ją pačią. Nepamirškime, kaip baigė savo gyvenimą pats S.Zweigas…

Garuojančios dūžtančios rožės

Štai kodėl scenoje dūžta baltos rožės. Taip taip, dūžta: azotu sušaldytos gėlės stingsta ir tampa tarsi stiklinės. Geras pusšimtis žiedų per kelias minutes pavirsta baltų žiedlapių šukėmis, garuojančios nuo šalčio rožės dalijamos ir žiūrovams.
Mintį apie azotą vaidinimo kūrėjams pakišo universiteto studentai fizikai. Čia, E.Tulevičiūtės svetainėje, tiesiog ant parketo triukas su šaldytomis gėlėmis ir buvo išbandytas.
Eglė su sūnumi Kristijonu – premjeros scenografu ir „Meno ekspansijos“ prodiuseriu – kvatoja prisiminę, kaip jų azotinių eksperimentų išsigando teatro personalas. Fizikams teko argumentuotai įrodinėti, kad azoto garai žmogui nepavojingi: juk ore, kuriuo kvėpuojame, – net 74 proc. azoto. Žinoma, dirbti su suskystintu azotu būtina atidžiai: juk jo temperatūra – minus 190 laipsnių Celsijaus.
Ir tai anaiptol ne visi su nauju vaidinimu susiję rūpesčiai. Dėl vienintelio premjeros vakaro patiems reikėjo suderinti ir išoriškai padailinti senutėlį teatro fortepijoną, kuriuo savo kompozicijas atliko šiaip jau prie koncertinių instrumentų įpratusi pianistė ir kompozitorė Lukrecija Petkutė. Ką jau kalbėti apie tai, kad visus vaidinime naudojamus rakandus tenka patiems susivežti ir atgal išvežus sukrauti į dekoracijų sandėliu paverstą aktorės namų garažą. Kada ir kur bus kitas „Nepažįstamosios laiško“ vakaras – nežinia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.