"Veido" archyvas

Knyga “Dvasios kalnas” – tikrai unikali: Nobelio premijos laureatas Gao Singdzianis ją rašė septynerius metus, apsistodamas keturiose valstybėse. O mes pateikiame intriguojančią ištrauką iš šio ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusio veikalo.

Buvau suplanavęs nuvykti į Drakono Tigro Kalną aplankyti garsiojo daoisto Išmintingojo Dangaus, bet, traukiniui sustojus, Guiči iškart neišlipu. Tvankiame traukinio vagone ant praėjimo susėdę daugybė žmonių, norėdamas prasibrauti link išėjimo, turėčiau laipioti per kojas iki pat vagono galo, visas išprakaituoti ir užtrukti kelias minutes.

Dabar gi sėdžiu sau laimingas vagono viduryje, kairėje pusėje, sėdynėje prie lango, priešais mane ant nediduko stalelio garuoja puodelis stiprios arbatos, ir kol dvejoju nesiryždamas, traukinys triukšmingai krusteli ir lėtai išvažiuoja iš stoties.

O tada atsiranda tolygus trūkčiojimas, ir puodelio dangtelis ima tyliai barškėti. Į veidą pučia vėjelis, todėl gana vėsu. Norėčiau nusnūsti, bet negaliu užmigti. Šis Rytų–Vakarų traukinys – nesvarbu, dieną ar naktį – visada perpildytas. (…)
Tėra vos keli minkšti miegamieji vagonai, skirti užsieniečiams už jų užsienietišką valiutą ir tik tam tikro rango kadriniams darbuotojams, vadinamiesiems vadovaujantiesiems pareigūnams, kurie iš tikrųjų gali pasimėgauti šiokiu tokiu kelionės komfortu. O aš privalau pasiskaičiuoti, kiek daugiausia laiko galiu keliauti už turimą sumą. Mano santaupos jau seniai ištirpo, ir aš gyvenu skolon. Vienos leidyklos geraširdis redaktorius davė man avansu kelis šimtus juanių honoraro, kurio pusę jau išleidau, už knygą, kurios galbūt net už keleto metų negalės išleisti, už knygą, kurią net aš pats dar nežinau, ar parašysiu. Žinoma, tai draugystės sąskaita, tik kas gi žino, kas bus už keleto metų? Šiaip ar taip, neturėčiau visko išleisti viešbučiams, privalau susirasti nakvynę, kuri nekainuotų arba bent kainuotų nedaug. Tačiau nepasinaudojau proga išlipti Guiči, kur viena mergina man pažadėjo priimti savo namuose.

Ją sutikau vienoje keltų prieplaukoje, belaukdamas laivo: kaspinėliais perrištos dvi nedidelės kasytės, linksma, rausvais skruostais, gyvomis akimis, iš pažiūros atrodė, kad šitas painus pasaulis jai vis dar kelią smalsumą. Paklausiau, kur ji keliauja, ji atsakė – “keliauju į Geltonąją uolą”. Pasakiau, kad ten, po pilku, lygiu dangum, tik dūmai rūksta iš plieno liejyklų, kas gi ten smagaus? Ji atsakė keliaujanti aplankyti savo tetos, o tada paklausė to paties manęs. Pasakiau, kad keliauju kažkur kažko be jokio tikslo. Ji išplėtė dideles akis ir pasiteiravo, kuo aš užsiimu? Atsakiau esąs spekuliantas.

Tai išgirdusi ji suprunkštė iš juoko ir sakė netikinti. Paklausiau jos:

– Argi aš nepanašus į sukčių?

Ji papurtė galvą nesutikdama:

– Nė truputėlio.

– Tai pasakyk, į ką panašus?

– Aš nežinau, – pasakė ji, – bet tikrai ne į sukčių.

– Na, tada aš esu valkata.

– Valkatos nėra blogi, – buvo įsitikinusi ji.

– Didžioji dalis valkatų yra geri žmonės, – turėjau pritarti jos įsitikinimui, – o žmonės, kurie atrodo tinkamai, dažniausiai yra sukčiai.

Ji juokėsi nesustodama, tarsi kas ją kutentų, tikrai linksma mergina.

Ji sakė, kad irgi norėtų tapti valkata, tačiau jos tėtis ir mama nesutiktų, jie tik leido jai nuvykti aplankyti tetos, jie sakė, kad kai ji pabaigs mokyklą, turės iškart eiti dirbti, tai jos paskutinės vasaros atostogos, todėl reikia gerai jas išnaudoti.

Išreiškiau jai užuojautą, ji pritardama atsiduso ir pridūrė:

– Tiesą sakant, aš labai norėčiau nukeliauti į Pekiną, gaila tik, kad nieko ten nepažįstu, o tėtis ir mama manęs vienos ten neišleis. O tu pekinietis?

– Tik dėl to, kad kalbu Pekino tarme, dar nebūtinai esu ten gimęs, ir nors aš iš tiesų gyvenu Pekine, bet tame mieste gyvenantys žmonės ten dūsta.

– Kodėl? – labai nustebo ji.

– Žmonių per daug, visi labai susigrūdę, vos akimirką nepasisaugai, jau kas nors užmina kulnu tau ant kojos.

Ji susiraukė.

– O kur tavo namai? – paklausiau.

– Guiči.

– Ten, kur yra Drakono Tigro kalnas?

– Tik plikas kalnas, šventykla jau seniai sugriauta.

Pasakiau, kad noriu pamatyti kaip tik tą pliką kalną, kuo žmonės labiau vengia kokios vietos, tuo labiau aš ten veržiuosi.

– Ar ten galima spekuliuoti? – nutaisė gudrų veidą ji.

Šypsodamasis atsakiau:

– Galvoju tapti daoistu.

– Bet juk ten nebus kam tavęs priimti, anksčiau ten gyvenę daoistai arba pabėgo, arba mirė, tu neturėsi kur apsistoti, nors ten atsiveriantys kalnų vaizdai tikrai gražūs. Ta vieta yra vos už dvidešimties li nuo miestelio, galima nueiti pėsčiomis, mes esame ten ėję su klasiokais. Jeigu tu tikrai galvoji ten keliauti, galėtum apsistoti mano namuose, mano tėtis ir mama labai svetingi, – tikrai nuoširdžiai pasakė ji.

– O argi tu neturi vykti į Geltonąją uolą? Jie juk manęs nepažįsta.

– Daugiausia už dešimties dienų aš grįšiu. Argi tu neklajosi kur nors netoliese?

Taip bekalbant, prie kranto prisišvartavo laivas.

Anapus traukinio lango tiesiai iš lygumos išdygsta pilkšvai rudas kalnynas, greičiausiai tas, kur už nugaros – Drakono Tigro kalnas, vadinasi, kalnagūbris priešais greičiausiai yra Nemirtingųjų uolos. Kelionės metu, paklausęs žmogaus iš šalies patarimo, aplankiau muziejaus direktorių, kuris man parodė Nemirtingųjų uolų nuotrauką, virš upės stūksančiose Nemirtingųjų uolų olose buvo aptikta daugybė kabančių karstų – senųjų dziue žmonių iš Kariaujančių valstybių laikotarpio grupinė kapavietė. Ten betvarkydami, jie rado nedidelį juodo lakuoto medžio būgnelį ir beveik dviejų metrų ilgio medinį činį, kuris, kaip jie nustatė iš skylučių skaičiaus, turėjo trylika stygų. Nuvykęs ten, dabar neišgirsčiau nei žvejybinio būgnelio dudenimo, nei skaidraus, stipraus činio garso.

Tolstant Nemirtingųjų uolos mažėja mažėja, kol visai išnyksta horizonte. Išsiskirdamas su ja, laive apsikeičiau vardais ir adresais.

Gurkšteliu arbatos, pajuntu kartų apgailestavimo skonį. Galvoju, kad galbūt ji vienądieną mane susiras, nors gal ir ne.

Ši atsitiktinio susitikimo galimybė man suteikia šiek tiek džiaugsmo. Nesieksiu tokios nekaltos merginos, visai galimas daiktas, kad aš niekada taip ir nemylėsiu moters. Meilė per daug sunki, o aš noriu gyventi lengvai, noriu patirti džiaugsmą, bet nenoriu užsikrauti atsakomybės. Juk galiausiai neišvengiamai ištinka santuoka, o paskui ją – varginantis nuobodulys ir neapykanta, tai baisiai nustekena žmogų. Kuo toliau, tuo abejingesnis darausi, jau niekas nebepajėgtų įkaitinti manojo kraujo. Manau, kad senstu, liko tik trupiniai to, kas vadinama aistringu domėjimusi, aš nebesiekiu rezultato. Rezultatą nesunku įsivaizduoti, ir jis vis tiek baigsis apsisunkinimu. Jau geriau plūduriuosiu tai šen, tai ten erdvėje, nepalikdamas jokio pėdsako. Šiame plačiame pasaulyje tiek daug žmonių, tiek daug vietų, o aš niekur negaliu įleisti šaknų, susirasti nedidelio prieglobsčio, kur ramiai ir sąžiningai leisčiau dienas, ir tik nuolat susiduriu su tos pačios rūšies kaimynais, sakau tuos pačius žodžius – “labas rytas” arba “sveikas”, įsisuku į nesibaigiančią kasdienių, bereikšmių smulkmenų painiavą. Nespėjęs kaip reikiant įsitvirtinti, aš jau spėju nuo viso to pavargti. Žinau, kad nuo to nėra vaistų.

Sutinku jauną daoistų vienuolę, jos liesas, išbalęs veidas gražiai santūrus, po plačia, patogia daoistine mantija slepiasi tvirtas kūnas, šviežias ir nesuteptas. Ji įkurdina mane svečių kambaryje prie šventyklos salės, šoniniame kieme nuo pagrindinės salės. Medinės grindys nedažytos, matyti aiški medžio rievių tekstūra ir spalva, ir nė dėmelės purvo, ant lovos čiužinio užklota švarutėlė patalynė kvepia taip gaiviai, tarsi būtų ką tik pasiūta ir iškrakmolyta – atsidūriau Aukščiausio Tyrumo rūmuose.

Kas rytą ji atneša man dubenį karšto vandens veidui nusiprausti, tada užpliko arbatos ir trumpai su manimi šnekteli. Jos skaidrus balsas primena šviežios arbatos skonį, kalbėdama ji atvirai juokiasi. Ji pasakoja baigusi universitetą, savanoriškai išsilaikiusi egzaminus ir tapusi daoistų vienuole, bet aš nepaklausiau, kokia buvo to priežastis…

Vertė Agnė Biliūnaitė

Apie knygą ir autorių

"Veido" archyvas

1940 m. gimęs Gao Singdzianis (Gao Xingjian) kaip rašytojas ir kritikas nacionalinį ir tarptautinį pripažinimą pelnė 1980-aisiais už eksperimentines pjeses, grožinę literatūrą ir kritiką, laužančią Kinijos komunistų partijos ideologų įtvirtintas nuostatas.

G.Singdzianis 1980–1987 m. įvairiuose literatūriniuose žurnaluose paskelbė nemažai apsakymų, novelių, kritikos esė ir pjesių, taip pat išleido keturias knygas. Trys jo pjesės buvo pastatytos Pekino liaudies menų teatre. Rašytojas nesitaikstė su ideologiniais kanonais, siekė visiškai atsidėti savo kūrybinės tikrovės paieškai, ieškojo savitų išraiškos priemonių ir už tai buvo laikomas avangardiniu rašytoju.

1987 m. gavęs D.A.A.D. stažuotės Vokietijoje stipendiją, G.Singdzianis paliko Kiniją ir daugiau į gimtinę negrįžo. Į kelionę jis pasiėmė patį brangiausią turtą – romano rankraštį, kuris buvo pradėtas rašyti Pekine 1982 m. vasarą. Tas romanas vadinosi “Dvasios kalnas”. Kūrinys buvo baigtas 1989 m. rugsėjį Paryžiuje ir 1990 m išleistas Taibėjuje. Iš tiesų “Dvasios kalnas” – tai literatūrinis atsakas į asmens individualybės naikinimą.

Beje, G.Singdzianis yra vienintelis kinas, gavęs Nobelio premiją už literatūrą (2000 m.).