Šį parlamentą nuo ankstesniųjų skiria krizės ženklas, užmojis pagaliau siekti energetinės nepriklausomybės ir šou perkėlimas į politiką.

Kadencijos pusiaukelę šeštasis po nepriklausomybės atkūrimo Seimas pažymėjo kaip nė vienas kitas lig šiol – surengė balsavimą dėl Seimo paleidimo. Parlamentu, kuris nubalsavo neatimti mandato iš Konstituciją pažeidusio savo kolegos Aleksandro Sacharuko, pasitikėti tikrai negalima. Tačiau tenka priminti, kad ir iki tol vos trims iš šimto piliečių šis Seimas kelia pasitikėjimą, ir tai žemiausias pasitikėjimo rodiklis per visus nepriklausomybės metus. O jei rinkimai į Seimą vyktų dabar, į jį patektų tik dvi iš keturių valdančiųjų partijų – Tėvynės sąjunga ir vos ne vos Liberalų sąjūdis. Bet ir jos tegalėtų pretenduoti būti kuklia opozicija.

Už liberalcentristus šiandien balsuotų vos 1 proc., o už Tėvynės prisikėlimo partiją – 0,3 proc. rinkėjų. Tačiau priešlaikinių rinkimų, bent kol kas, nebus: už Seimo paleidimą praėjusią savaitę balsavo 51, prieš – 50, dar 17 parlamentarų susilaikė.

Debiutas sutapo su krize

Gal šis Seimas ir būtų buvęs panašesnis į ankstesnius, jei ne didžiulės krizės krikštas. Tiesa, kaip pabrėžia Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius, krizių išgyventi teko ne vienam Seimui, tačiau nė vienam kitam neteko su ja susidurti nuo pirmos darbo dienos.

Kaip parlamentarai atlaikė išbandymą krize? “Blogai, nes partijos atėjo į valdžią neparengusios jokių aiškesnių scenarijų, ką daryti. Ministrų parinkimas svarbiausioms šiuo laikotarpiu ūkio, finansų, darbo sritims buvo nevykęs. Paradoksas, kad finansams vadovauti parinktas tas pats ministras, kuris per Rusijos krizę neturėjo jokių receptų, – neturėjo ir šįsyk. Krizę išgyventi galėjome geriau, jei Seimas būtų ėmęsis išmintingesnės mokesčių politikos, kitų antikrizinių priemonių”, – mano A.Krupavičius.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius linkęs geriau vertinti Seimo palaimintą antikrizinę programą. “Nepaisant klaidų, tokiomis aplinkybėmis veikti pavyko gana neblogai, ir tą pakankamai gerai vertina visos tarptautinės organizacijos. Prisiminkime, kad buvo kalbama apie galimą lito devalvavimą, kad galėjai gauti 9 proc. palūkanas už indėlį, kurį laikei banke metus, o dabar už tą patį tegausi 1,5 proc., kaip ir už indėlį eurais”, – primena K.Girnius.

Politologas nurodo dar vieną neabejotiną šio Seimo ir politinės daugumos teigiamą išskirtinumą, palyginti su ankstesnių kadencijų Seimais, – tai pirmoji valdančioji dauguma, kuri rimtai susirūpino energetine nepriklausomybe. Ima judėti elektros tilto į Lenkiją, naujos atominės jėgainės, suskystintų dujų terminalo projektai.

Didžiausia šio Seimo ir valdančiosios daugumos pirmų dvejų kadencijos metų klaida, K.Girniaus įsitikinimu, – kad negebėta tinkamai paaiškinti savo prioritetų ir sprendimų visuomenei, su ja kalbėtis jai suprantama kalba.

Įstatymų projektų – daug ir nekokybiškų

Įstatymų leidybos apimtimis pagal priimtų teisės aktų skaičių šį Seimą galima lyginti su 200–2004 m. kadencija. Tačiau statistika rodo, kad teisės aktais tampa vos 42,6 proc. registruotų projektų, kai per ankstesnes kadencijas šis skaičius siekė apie 70 proc.

Dabartiniai parlamentarai kaip reta aktyviai siūlo projektus, tačiau bet kokius. Seimo pirmininkė Irena Degutienė šią sesiją pasižadėjo nekokybiškų projektų nė netraukti į darbotvarkę. Juk, pavyzdžiui, net 39 proc., apie 250, Seimo narių pateiktų projektų perkelti iš pavasario į šią rudens sesiją ir dažnai – dėl prastos kokybės.

A.Krupavičiaus skaičiavimais, daugiau kaip pusė visų teisės aktų projektų buvo parengti Seimo narių, o ne, kaip įprasta Vakarų demokratijos šalyse, Vyriausybės po ilgų diskusijų ir ekspertų analizės. Tokia gausa verčia dirbti tuščiomis apsukomis ir paskubom.

Štai Ekonomikos komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas yra prisipažinęs, kad ne visus teikiamus įstatymus jis spėjąs net perskaityti. “Tai rodo požiūrį į savo darbą. Kokia gali būti įstatymų kokybė, politikos rezultatai, jei vienas svarbiausių valdančiosios koalicijos atstovų net nesugeba perskaityti įstatymų, kuriuos teikia valdančioji koalicija”, – piktinasi A.Krupavičius.

Politologą stebina, kad lig šiol neskaičiuojamas išlaidų ir naudos santykis įstatymų, susijusių su finansais, projektuose, nors demokratinėse šalyse tai privaloma įstatymų leidybos procedūra. Bet reikia pripažinti, kad to nedarė ir ankstesni Seimai.

Šis Seimas neprilygstamas lyderis ir pagal skubą – ypatingos skubos tvarka įstatymų svarstė dvigubai ir net trigubai daugiau nei ankstesni trys Seimai. Daugeliu atvejų skubėti vertė krizė, bet iš laiko distancijos akivaizdu, kad skubotumas padarė daugiau žalos nei naudos.

Seimas tapo panašus į šou sceną

Žinoma, šis Seimas neprilygstamas pagal skandalų kiekį, kuris vainikuotas unikaliu atveju – Linas Karalius per apkaltą neteko Seimo nario mandato.

“Nauji politikai atėjo turėdami sampratą, jog turi organizuoti skandalus, rinkti kompromatus – daryti bet ką, kad juos parodytų per televiziją. Kad ir neigiama, vis tiek reklama, tad Seimo nariai vienas kitą be įrodymų vadina nusikaltėliais, narkomanais, Seimą – mėšlu. Gyvenime nebūčiau pamanęs, kad parlamentarai eis kibti į atlapus policininkams. Vieni šoka, kiti televizijos laidas veda”, – piktinasi Seimo senbuvis, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas.

Jis prisimena, kad anksčiau į Etikos ir procedūrų komisiją parlamentarai eidavo net prakaituodami iš susijaudinimo, o dabar vos ne patys prisiprašo būti svarstomi, nes komisijos posėdžiuose visuomet būna nemažai žiniasklaidos atstovų, ir tai proga pasireklamuoti.

Komisijos vadovas pastebi, kad, palyginti su praėjusia ir ankstesne kadencija, komisijos darbo krūvis padvigubėjo ar net patrigubėjo, o su dar ankstesnėmis kadencijomis – ir paketurgubėjo. Beje, anksčiau komisija rinkdavosi kartą per mėnesį, o dabar – kartą per savaitę.

Bet A.Salamakinas mato ir teigiamų poslinkių: viešumas pagelbėjo, kad parlamentinei veiklai skirtos lėšos nebetaškomos kaip anksčiau. Nors etikos sargas lig šiol niekaip negali suprasti, kaip Seimo nariui galėjo kilti mintis Trakuose, prie pat Vilniaus, užsisakyti viešbutį už 600 Lt ar pirkti puodelius už tūkstantį litų. Tačiau nereikia užmiršti, kad ir anksčiau būta visko, juolab ir vadinamųjų kanceliarinių išlaidų buvo triskart daugiau, tik už jas nereikėdavo atsiskaityti.

Dar viena teigiama šio Seimo savybė, kad jo nariai, nepaisant apkaltos dėl posėdžių praleidimo, kur kas drausmingesni už ankstesnius parlamentarus, kurių, kaip primena A.Krupavičius, į posėdžius būdavo sunku surinkti ir pusę.

Šeštasis po nepriklausomybės atkūrimo Seimas – politiškai labai margas, tačiau po 2000 m. tokie buvo ir ankstesni. A.Krupavičiaus skaičiavimais, politinių perėjūnų skaičiais dabartiniai parlamentarai turi potencialo pralenkti, bet dar nepralenkė ankstesnės kadencijos kolegų. Beje, ir politikos naujokų šiame Seime šiek tiek mažiau nei per ankstesnes porą kadencijų, tik jie spalvingesni, skandalingesni, tarp jų daugiau tokių, kurie neturėjo ambicijų dalyvauti politikoje, bet atsidūrė Seime ir ėmė vienus šiurpinti, kitus linksminti, tačiau jokiu būdu negalima pasakyti, kad elgėsi taip, kaip derėtų tautos atstovui aukščiausioje valstybės valdžios institucijoje.

Nors ir nerekordinė, tačiau išskirtinai trumpa buvo ir šio Seimo pirmojo pirmininko Arūno Valinsko karjera būnant “vienu iš trijų”. “Tai buvo klaida – demokratinėse šalyse jokios patirties neturintis asmuo parlamento vadovu nerenkamas”, – pabrėžia A.Krupavičius.

Ar kitas Seimas bus geresnis?

Beje, šis Seimas, ko gero, pateks tarp tų, kuriuose ypač greitai sutrupėjo valdančioji dauguma. A.Krupavičiaus manymu, gali tekti vėl kurti mažumos Vyriausybę, tačiau realių galimybių opozicijai ir pozicijai pasikeisti vietomis kol kas nematyti. Valdantieji bando kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje, kad gerėjant ekonominei padėčiai bent kiek pasididintų reitingus. Opozicija ambicijų eiti į valdžią nerodo. Nebent kokių permainų sukeltų savivaldybių rinkimų rezultatai.

Ar gali Lietuva turėti produktyvesnį parlamentą? “Tam reikia, pirma, kompetentingesnės, labiau išsilavinusių, geriau politikos abėcėlę išmanančių politikų kartos, antra, politikai turi suvokti, kas vyksta visuomenėje, ir išmokti jai paaiškinti savo sprendimus, su ja tartis, nes dabar distancija, susvetimėjimas tarp politikų ir visuomenės nerealus.

Trečia, reikia reformuoti politines partijas, kad atsirastų politikų, turinčių idėjų, gebančių parengti politikos programas ir alternatyvas. Dabar lietuviškos demokratijos kokybė daugelyje sričių apgailėtina”, – tvirtina politologas A.Krupavičius.