Dvi Lietuvos: tradicionalistai ir progresyvistai
Dažnai kalbame apie dvi Lietuvas. Vieną, gyvenančią Lietuvoje, kitą – pasaulyje. Primityviai buvo kalbama ir apie šalies viduje gyvenančias dvi Lietuvas – runkelius ir ne runkelius. Bet darbą pradėjus socialdemokratų Vyriausybei, kurios ministrai žada atkurti socialinį teisingumą, tenka kalbėti ir apie dar kitokias dvi Lietuvas.
Viešasis diskursas apie didelę socialinę nelygybę, progresinių mokesčių būtinybę, sveikatos ministro raginimą prievarta visus sustatyti į bendras eiles valstybinėse poliklinikose bei ligoninėse dažnai yra techninio pobūdžio, populistinis ir nesigilinantis į socialinės nelygybės problemos esmę.
Diskusijose galima išskirti bent dvi aiškias grupes, turinčias diametraliai priešingą nuomonę. Vieni yra įsitikinę, kad dabartinę Lietuvos valstybę, jos viešąjį sektorių, mokesčius tiesiog būtina pritaikyti prie senųjų jų gyvenimo įpročių ir užtikrinti jiems orų gyvenimą, kiti jau tiki, kad patys gali kurti ir prisitaikyti prie konkurencingos, energingos, intelektualiai racionalios ir gebančios konkuruoti globaliame pasaulyje Lietuvos. Pavadinkime pirmuosius pagarbiai tradicionalistais, o antruosius – progresyvistais.
Tradicionalistai tokie nori būti dėl labai paprastų ir žmogiškų, nors ir pakankamai skirtingų priežasčių. Jie nebenori keistis, mokytis, prisitaikyti, konkuruoti darbo rinkoje, kurti savo verslų, ieškoti, kaip galėtų dalyvauti rinkos ekonomikoje, dažnai dėl senoviško požiūrio ar amžiaus tiesiog ir nebegali. Nes judėjimui į priekį, pokyčiams reikia ne tik pastangų, bet ir visą gyvenimą ugdytų savybių, kurios gali padėti gyventi laisvojoje rinkoje. Tokio tradicionalisto pavyzdys galėtų būti ir rašytojas Kazys Saja, prieš kelias savaites spaudoje paskelbęs savo komentarą, kuriame pats prisipažino apie paveldėtą idiotizmą. Nes neapsižiūrėjo, kad jo širdies lašiukai pasibaigė prieš Kalėdas, ir mano, kad norint jų nusipirkti jam būtinai reikia patekti pas kardiologą. Rašytojui labai nepatiko ir pilna poliklinika žmonių.
Gilus ir mylimas rašytojas visiškai nenori nei galvoti, nei rašyti apie tai, kad nėra jokios galimybės išlaikyti sovietmečio „vertybes“ bei privilegijas ir sukurti naują, konkurencingą, patrauklią Lietuvą. Nereikia įrodinėti, kad tradicionalistų armija daug didesnė. Tokia yra Lietuvos demografija. Išvažiuoja progresyvistai, tikintys, kad savo gyvenimo gerovę gali susikurti patys. Važiuoja mokėti mokesčių į tas valstybes, kuriose juos sumokėjus dar lieka pinigų ir oriam gyvenimui.
Sovietinė iliuzinė gerovė bei lygybė net ir šiandien daug kam asocijuojasi su Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkiu – laisvė, brolybė, lygybė. Viešojoje erdvėje vykstančioje tradicionalistų ir progresyvistų kovoje vis dažniau aktyviai dalyvaujantys sovietmečio inteligentai dažnai pamiršta sąžiningai prisipažinti, kad jie su sovietiniu režimu vienokiu ar kitokiu būdu kolaboravo ir už tai jiems buvo atsilyginama išskirtine padėtimi – specialiu daviniu per šventes, erdvesniu būstu ir specialia poliklinika bei ligonine, o eiliniams teko stumdytis eilėse ar mokėti kyšius. Jiems tikrai apmaudu, kad šiandien, nepavykus rasti sau orios vietos naujoje valstybėje, patekus į sunkesnę socialinę padėtį, tenka stoti į bendrą eilę su eiliniais piliečiais. Ir stumdytis. Tai taip pat galima suprasti. Labai žmogiška norėti gyventi geriau. Ypač kai manai esąs vertas ir užsitarnavęs tą gerumą.
Dalis tradicionalistų, pasivadinusių „Nepartiniu demokratiniu judėjimu“, debatuoja Mokslų akademijoje ir nuoširdžiai tiki, kad kalbėjimasis, būriavimasis, įvairūs nacionaliniai susitarimai gali užkirsti kelią tautos išsivaikščiojimui. Ne, ponai, nieko nebus. Šiandien pasaulis konkuruoja ne tik dėl idėjų, investicijų, bet ir dėl galinčių, norinčių bei sugebančių
dirbti žmonių. Norint konkuruoti dėl Lietuvos piliečių gyvenimo Lietuvoje, teks keistis. Teks keisti savo valstybę ir ją padaryti tokią, kokioje žmonės norėtų gyventi ir gerai jaustųsi. O tai bus įmanoma tik tada, kai uždarbis mūsų valstybėje nebus kelis kartus mažesnis nei ES senbuvėse. O ekonomikos, kurioje įmanoma mokėti tokius atlyginimus, susibūrimais, šūkiais, visuotine lygiava bei progresiniais mokesčiais nesukursi. Per artimiausią dešimtmetį Lietuva neteks dar 400 tūkst. dirbančių žmonių, ir dirbančiųjų skaičius besieks 1,6 mln. Jei dėl kiekvieno iš tų 400 tūkst. nebus kovojama, pasekmės bus liūdnos.
Priešintis permainoms, neigti jų būtinybę ir neišvengiamumą yra žmogiška, ir tai būtina suprasti. Todėl jokios atviros ir vienas kitą naikinančios kovos tarp tradicionalisto ir progresyvisto neturėtų būti. Vieni permainoms esame labiau pasiruošę, kiti mažiau. Vieni jas priima kaip iššūkį ir ieško būdų, kaip jį įveikti, kiti nuo jų slepiasi ir kuria sąmokslo teorijas. Drebanti tradicionalistų ranka priverčia mažą mergaitę kreida ant krantinės išraityti žodį „Tiesos“. Vaikus gali visko išmokyti, ypač kol jie maži. Bet jų Lietuvoje tikrai nepavyks sulaikyti, perduodant jiems savo marazmatinį mąstymą, o ne išmokant ir parengiant konkurencijai, su kuria teks susidurti gyvenime.
Deja, alternatyvos nėra. Arba Lietuva išlavins savo vaikus ir parengs globaliai konkurencijai, prisitaikys prie naujų iššūkių ir su jais gebės susidoroti, arba išsivaikščios. Juolab kad vaikščioti yra kur. Lietuvai sumanūs ir darbštūs. Jei jiems oraus gyvenimo sąlygų nebus leista susikurti tėvynėje, kursis jas svetimose valstybėse. Jei ir jauni žmonės bus priversti tapti lunatikais, nematančiais ir nejaučiančiais, koks šiandien yra pasaulis, niekas jų Lietuvoje nesulaikys.
Jei Lietuvoje nebus pakankamai progresyvistų, nebus nei kam uždirbti pensijų, nei lėšų, būtinų sveikatos apsaugai ar socialinei rūpybai. Sąžiningi ir atsakingi tradicionalistai turėtų bandyti valdyti savo nuotaikas ir sąžiningai ieškoti būdo, kaip taikiai ir harmoningai sugyventi su progresyvistais.
Naujoji Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė turi blaiviai suvokti, kad atkakliai permainoms besipriešinantis, savo valstybės gerovės kūrime beveik nedalyvaujantis tradicionalistas ir neskaičiuodamas valandų dirbantis, nuolat besimokantis ir besistengiantis būti pasaulio piliečiu progresyvistas negali gyventi pagal vienodą gerovės standartą. Jei abu bus priversti stovėti valstybinės poliklinikos eilėje (progresyvistas sutinka primokėti už sveikatinimo paslaugą, gautą privačiame sektoriuje, bet nesutinka, kad iš jo tradicionalistų naudai būtų nusavinami visi jo sumokėti mokesčiai), jei ir toliau bus šnekama, kad socialinė nelygybė yra labai didelė dėl turtingesniųjų kaltės, bet nesigilinama į tikrąsias skurdo ir nedarbo priežastis, bus bandoma dirbtiniais būdais suvienodinti tradicionalistų ir progresyvistų gyvenimo gerovę, valstybę gali ištikti skurdo katastrofa. Progresyvistai bus priversti traukti geresnio gyvenimo ieškoti kitur.
- Nėra panašių straipsnių.
Komentarai (16)
Komentuoti
Loading ...
Tai ligonio svaičiojimai,-straipsnio autoriui reikia skubiai gydytis psichinę ligą.Negalima leisti ligai įsisenėti,o tai bus labai sunkus gydymas.
GLUPSTWO. Primena sovietinio (bet disidento) žmogaus mąstymą, kuriam Vakarai buvo baltos spalvos, o Sovietų Sąjunga – juodos. Bet vėliau, pakeliavęs, pasiskaitęs, pamąstęs, žmogus suprato, kad nėra nei juodos, nei baltos spalvos. Nėra ir laisvės tikros, nėra ir demokratijos. Kad visur yra valdantieji carai – Rytuose jie matomi, Vakaruose mažiau. Visur yra bausmės už nepriklausomą mąstymą ir tiesos, žinojimo paieškas – Rytuose tai kalėjimas, Vakaruose išsityčiojimas, vieša pajuoka. Mankurtų yra ir vienur, ir kitur. Nenoras kurti savo ateitį ir būti progresyviu – ne tik sovietinis palikimas, jo pilna Europos Sąjungoje. D. Britanijoje daugybė mankurtų kartomis gyvena “on benefits”. Be to, kažkaip keista lyginti pensijinio amžiaus žmogų (tradicionalistą) ir reprodukcinio (progresyvistą). Ir nereikia kaltinti tų paprastų žmonių. Jei Autorius būtų nors kiek išmintingesnis, tai būtų atlaidesnis. Ir apskritai, suvoktų, jog “kažkas negerai Danijos karalystėje”, t.y. pasaulio ekonominė sistema aklavietėje, ne vien Lietuvos kaimas kenčia. Gal įdomiausiai šiuo metu Islandija gyvena – prieš keturis metus neišsigando bankrutuoti, o šiandien vaikšto išdidūs Davoso forume, nes jų padėtis realiai gerėja, ko nepasakysi nei apie Europą, nei apie JAV.
Kvailių šalyje išaušo nauja diena – užvirė DARBAS! Čia apie Autoriaus straipsnius. Ir jis dar apie konkurencingumą rašo….
Pasakete tikra tiesa, bet kazin ar tradicionistai supras kad reikia zengti i prieki is savimi pasikliauti.
Neaiškūs šio straipsnio tikrieji siekiai ir kas jų siekia.Negi būtų pa-mokomojo,švietėjiško pobūdžio- prusinti tamsuolius apie amžinas senų tėvų ir suaugusių vaikų santykių problemas?Nepanašu.O gal čia tiesiog gripo karštinės įtaka-vaizduotis neklystančiu tautišku išminčiumi ir pranašu?Irgi nelabai.Kažkokį miglotą rūšiavimą/grupavimą ir suktą žmonių tarpusavyje kiršinimą,kokiu perimtas tekstas,sunku pavadinti geranoriškumo savo tautai,valstybei ir (ypač) Vyriausybei apraiška. Greičiau visai priešingai.Siekiant savų tikslų (ar vykdant kitų valią?)nepasibodėta net atviros netiesos(pvz.,”tradicionalistams” gali tekti VISI “progresyvistų”-racionalistų sumokėti mokesčiai)piršimo. Autorius save,spėju,laiko progresyvistu,didžiu rytdienos statytoju ir matytoju.Tebunie.Tik,broli Kristuje,ar jau tikrai patį nebesieja virk-štelė su “tradicionalistų”(t.y.vyresniųjų,pagyvenusių,pensininkų-senjorų)balastu? Nedoras ,neišmintingas ir negarbingas rašinys.
idioto straipsnis.
kas komentuoja paskaitęs tik pavadinimą arba tik pradžią ir nustato labai greitai diagnozę “idiotas”siūlau dar kartą perskaityti straipsnį ir psistengti suprasti(jei duota Dievulio)apie ką norėjo autorius pasakti.Labai geras ir dar kartą susimąstyti verčiantis straipsnis.
O apie ką jis norėjo pasakyti? Lygina: sovietmečio kolaborantai ir laisvos Lietuvos emigrantai (ar galima lyginti?). Sako, jog neskaičiuojančių darbo valandų ir labai daug besimokančių gerovės standartas aukštesnis, tik štai kairieji tuoj viską sugadins. Nuolat prieštarauja pats sau. Todėl, kad kaltinti sovietmetį dėl išlaikytinių mentaliteto neteisinga, nes tokio pat mąstymo apraiškų pilna senojoje Europoje. Be to, sovietmečio kolaborantai galėjo lygiai taip pat kalbėti kaip Autorius: “štai, aš gabesnis, aš talentingesnis, mokiausi, progresą (komunizmą) kuriu, todėl man turi priklausyti šiokios tokios privilegijos, mano gerovės standartas turi būti aukštesnis.” Ir taip vienareikšmiškai tų “kolaborantų” vertinti jau nebegalima, jau pakankamai vandens nutekėjo, kad į kiekvieną to laikotarpio šviesuolį žiūrėti neigiamai. Pvz.: Juozas Baltušis buvo kolaborantas, bet taip pat ir talentingas rašytojas (turiu galvoje “Sakmę apie Juzą”). Buvo labai privilegijuotas: anekdotas sklandė, kad, kai susiriejo su Monika ir ta laikinai išėjo iš namų, rašytojas aukštiems partiniams veikėjams skundėsi, kad jei ji negrįš, tai bus priverstas pirkti arklį, todėl, kad butas toks milžiniškas ir tuščias be jos… Ar buvo nevertas tų privilegijų? O šiandieniniai progresyvistai verti? O galų gale – vertas nevertas… Kodėl Autorius taip pensininkų nemėgsta, kodėl jam atrodo normalu, kad K. Saja ir kokia senutė mokytoja turi kęsti tas eiles poliklinikoje, nes visa normali medicina privatininkų rankose? Kas tai – bausmė, už tai, kad ne tuo laiku gimei? Autoriui taip patinka vakarietiškoji laisvoji rinka, bet net ir sovietmečio disidentai jos atsikandę, nė vienas protaujantis nebepriešpastatys sovietijos ir amerikietiškos svajonės – ir viena, ir kita ydinga.
sąžiningai atsakykite -ar nors vieną litą esate gavęs iš valstybės savo žurnaliūkščiui?gal gaėtumėte tai paskelbti viešai?
Kas autoriu tampo uz virvutes.?Kask giliau.
Berods Račas Šindeikį pavadino viešai veidmainiu. Iš tikrųjų tenka su juo sutikti, perskaičius šį tekstą ir kai kuriuos kitus. Lyg ir už teisingumą yra autorius už sąžiningumą – žodžiais, bet kita vertus akivaizdžiai jis yra už turtinguosius. Ką jie bedarytų ir kaip jie besielgtų, turtingi visada teisūs. Autorius gyvena iš turtingųjų pinigų ir jiems akivaizdžiai tarnauja, bet apsimeta, kad yra už teisingumą, kad jam rūp Lietuva. Čia ir yra Šindeikio veidmainystė. jam rūpi jis pats ir turtingiausio sluoksnio interesai, bet to pasakyti jis nenori, vaidina demokratą, šiuolaikį ect. jam nepatiktų progresiniai, kurie yra visoje civilizuotoje Europoje ir net JAV. O juk važiuoja būtent į ten, kur progresiniai yra, o ne į ten.kur jų nėra , pvz. Rusijoje jų nėra.Veidmainis ir tiek. Ne jis vienas toks lietuviškoje žiniasklaidoje.
Kalbėkim tiesą, pone redaktoriau. Vargas dėl proto. Juk jūsų kredo:„kai tik žmogus turi pinigų, tai ir negali pakęsti kovos už žmonių gerovę kažkodėl“.
Kokie niekai: tradicionalistai siekia ne sovietijos restauracijos, o iš vakarų sklindančio liberastizmo sutramdymo.
Visiška demagogija. Lietuvos bėda, kad sukuriamo produkto dedamųjų santykis vergoviškai nesąžiningas,atlyginimas ne uždirbamas,o gaunamas.
Blogiausia,kai visokie šindeikiai,valatkos,savukynai,tilindžiai ir panašūs iš karto padalina lietuvius į runkelius ir elitą,tradicionistus ir progresyvistus,komunistus ir antikomunistus, nors dauguma jų nėra tokiais.Yra tik sąžiningi ir nesąžiningi, suprantantys ir nesuprantantys,kad tik derinamos pastangos veda į gerovę pagal indėlį į sukuriamą produktą, o ne kova ir vežimo tempimas į skirtingas puses.Bet koks naujas sprendimas šių demagogų perskeliamas pusiau, specialistų skaičiavimai nustumiami ir priimami emociniai, niekam nenaudingi sprendimai, bet kovos ir etikečių buvo.Dar niekas negyveno su saule.Trys ant keturių ir aha.
aršioje kovoje “konkuruojame su baškyte jau 22 laisvos lietuvos metus dėl to kas valdys mūsų gimtąją tėvoniją saugomoje teritorijoje(tiksliau-ar pasiseks galutinai poniai su ‘reindžeriais” užvaldyti mūsų žemę)
laisva lietuvai tikrai “konkurencinga” valstybė. jei neturi pinigų, tai ir teisių neturi. O kam tai rūpi? juk kasdien “konkuruojame” už kriaukšlę duonos