Algimantas Šindeikis
Dviguba pilietybė: referendumui pasirengta
Lietuva turi retą galimybę žengti didelį žingsnį demokratijos link. Diskusija dėl dvigubos pilietybės apėmė visą visuomenę – ir eilinius piliečius, ir elitą. Užsakyta ir atlikta bent tuzinas visuomenės apklausų, kuriose Lietuvos piliečiai pasisako, ar sutiktų, kad Lietuvos pilietybė būtų išlaikyta nepriklausomai nuo to, ar pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gyvena Lietuvoje ar negyvena, išvyko iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo ar jau ją atkūrus, turi realių ryšių su Lietuva ar neturi.
Galima drąsiai teigti, kad dvigubos pilietybės klausimas pasiekė visą Lietuvos visuomenę. Visuomenė adekvačiai bet skirtingai suvokia šią problemą ir yra tinkamai pasirengusi referendumui. Vėl vos ne kiekvieno lietuvio šeimoje yra asmenų, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių (dažniausiai ekonominių) trumpesniam ar ilgesniam laikui išvyko iš Lietuvos.
Profesorius Vytautas Landsbergis ragina išgerti šalto vandens ir liautis klaidinus, kad “kažkas pripuolęs Lietuvos pilietybę “atima”. <…> pilietis pats pasirinko kitą šalį iki pat jos pilietybės. Juk dauguma gyvena ir dirba kitur, būdami Lietuvos piliečiais. O būdavo keistuolių, kurie kartu išstumti ir nugyvenę amžių JAV nė neprašydavo ten pilietybės, bet ligi mirties brangino kaip šventenybę lietuvišką pasą”.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasisako už platų dvigubos pilietybės taikymą, nors Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad tai gali būti tik “atskiri, išimtiniai, ypač reti atvejai”. Ką iš esmės reiškia toks prezidentės pasisakymas už platų dvigubos pilietybės taikymą? Tai tiesiog dar vienas Lietuvos politikų buldozerio žygis per Konstituciją. Kad ir koks didelis visuomenėje prezidentės autoritetas, toks elgesys yra pavojingas. Konstitucijos nepaisymas šiuo atveju leis jos nepaisyti ir kitais atvejais. Tokio precedento pasekmes sunku prognozuoti. Visada atsiras politikų, kurie norės priimti sprendimus, prieštaraujančius Konstitucijai. Atsiras ir toks, kuris sakys, kad galima apeiti ir straipsnį, įtvirtinantį Lietuvos nepriklausomybę ar jos teritorinį vientisumą.
Iš Lietuvos kasdien išvyksta po 130 lietuvių. Ekonominė ir neekonominė emigracija tampa didele grėsme Lietuvos valstybei, pirmiausia čia likusiems ir dirbantiems žmonėms. Mažėjant jų skaičiui Lietuvos valstybės padėtis tik dar labiau komplikuosis. Visa socialinė sistema gali subyrėti kaip kortų namelis, valstybei netekus darbingiausių ir aktyviausių piliečių. Valstybė, kurioje nenori gyventi jos piliečiai, neturi perspektyvų. Į tokią valstybę iš jos emigravusieji dėl ekonominių priežasčių tikrai negrįš. Politikams ir Lietuvos piliečiams reikia ieškoti realios išeities, kaip gelbėti mūsų valstybę. Dvigubos pilietybės įteisinimas šios problemos nesprendžia.
“Kas tas dabartinių emigrantų eiles užpildys ateityje? Ar tai bus rusai, baltarusiai, ar tai bus kinai?” – klausia Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė. Toks klausimas ne visai korektiškas, nes dviguba pilietybė lietuvių į tėvynę nesugrąžins, be to, teisę jiems bet kada grįžti ir gyventi Lietuvoje numato Konstitucija, nepriklausomai nuo to, turi jie Lietuvos pilietybę ar neturi.
Taigi referendumui visuomenė jau parengta. Ir jo surengimas išspręstų šią problemą konstituciškai. Nereikėtų bijoti, kad Lietuvos piliečiai nepakankamai aktyviai dalyvaus referendume ir jis neįvyks. Neįvykęs referendumas taip pat rezultatas. Jis tiesiog parodytų, kad dvigubos pilietybės problemą išeiviai yra linkę sureikšminti, o Lietuvoje gyvenantys piliečiai jos nelaiko rimta ar nemano, kad tai būtų Lietuvos ateities problemų sprendimas.
- Tarnaujantis ir žlugdantis teisingumas
- Naujosios pasaulio tvarkos belaukiant
- Lietuviška spauda klupdoma ant kelių
- Pokario Europos socialinio modelio krachas
- Aukščiausiasis Teismas prieš Aukščiausiąjį Teismą
- Damoklo kardo parlamentui būtinybė
- Ką daryti su mūsų politine klase
- Kaip kompromituojama valstybė ir jos institucijos
- Didi diena Amerikai, bet ne teisingumui
- Principai ar viešieji ryšiai?
Komentarai (8)
Komentuoti
Loading ...
Yra tiesiog tokių sričių (dviguba pilietybė, sveikatos reikalai ir pan.), kurių gerb. Algimantas Šindeikis neturėtų komentuoti. Kažkokiu būdu tuomet jis praranda bet kokį realybės ar logikos jausmą, tikiuosi tai ne veidmainystė ir ne infantilumas… Nesismulkinant, imkim jo beveik kiekvieną teiginį, pakeiskim jį priešingu; tada gausis visai nieko, ar ne?
labai puikus straipsnis. Drasus, nes demaskuoja prezidentes antikonstitucini elgesi. Kita vertus jau paveluota. Teisinė valstybe Lietuvoje tik tolima ateitis.
Mano manymu būti lietuvių kilmės IR YRA pakankamai “atskiras, išimtinias, ypač retas atvejis”, jei pagalvotume apie visas likusias kilmes, kurių gyventojai Žemėje gali būti..Jei esi lietuvis – esi tas išimtinis atvejis, kad ir kur bebūtum!
Užsienyje gyvena apie 2 milijonus lietuviškas šaknis turinčių žmonių, o tai tik lašas jūroje, kai žinome, kad pasaulio gyventojų – milijardai..
Tad sugalvokim geriau, kaip tuos “lašus” surinkti: ne į vieną teritoriją, vardu Lietuva, bet į vieną socialinį tinklą, peržengiantį bet kokias erdvės ribas. Juk TIEK GALIMYBIŲ atsivertų!
Ir kokios gi galimybes atsiveria? O galimybes atsiveria…. Pvz. tu Laura esi JaV ir LR piliete. Lietuvoje gauni paskola, ja praulioji ir sedi Bostone.
O Lietuva maldauja – isduokite mums Laura.
O JaV atsako – mes savo pilieciu neatiduodam.
-Bet ji gi musu pilietis, – vel sako Lietuva.
-Nieko nenorim zinot, priimdama JAV pilietyve ji atsake bet kokiu kitu pilietybiu – pokalbi nutraukia JAV.
Tolesnius LR emailus del Lauros isdavimo kompiuterine programa automatiskai prilygina spamui.
vat tau ir laseliai pasaulyje…
sauniai cia:)
Lietuvos Valstybės pilietybės (tuo labiau “antraeilės”) suteikimas ne lietuviams, be to net nemokantiems lietuviškai, yra vienas iš daugelio “akmenų”, kuriuos mėtant siekiama “užmušti” Lietuvių kalbą ir Lietuvių Tautą.
Pastoviai pamirštama, kad Nepriklausoma Lietuvos Valstybė turi realią prasmę tik kaip Lietuvių kalbos ir Lietuvių Tautos gynėja nuo bet kokių pasikėsinimų.
Priešingu atveju kam ta nepriklausomybė reikalinga?
P.S. Sprendžiant iš mūsų valdžios veiksmų, šiai valdžiai ta nepriklausomybė iš tikrųjų ir nėra reikalinga – nes jiems rūpi ne Lietuvių kalbos ir Lietuvių Tautos išlikimas ir klestėjimas, o visai kiti tikslai…
————————————–
Lietuvos Valstybės pilietybė ne lietuviams turi būti suteikiama tik atitinkant šiuos kriterijus:
1. Kandidatas laisvai kalba lietuviškai.
2. Kandidatas gerbia Lietuvių kalbą, Lietuvių Tautą ir Lietuvos Valstybę (jo praeitį turi kruopščiai patikrinti atitinkamos Lietuvos Valstybės specialiosios tarnybos).
3. Kandidatas neturi jokių įsipareigojimų kitoms valstybėms.
4. Kandidatas nėra teistas už kriminalinius nusikaltimus ar šnipinėjimą (išskyrus darbą Lietuvos Valstybės naudai).
—————————————
Lietuvos Valstybėje dviguba pilietybė turi būti panaikinta iš principo.
Užsienyje gyvenantys asmenys (lietuvių kilmės ir ne lietuviai, bet kilę iš Lietuvos) Lietuvos Valstybės pilietybę turi teisę gauti tik, jei atitinka labai aiškius kriterijus – yra ir buvo lojalūs Lietuvos Valstybei ir Lietuvių Tautai, laisvai kalba lietuviškai, neturi jokių įsipareigojimų kitoms valstybėms, neturi kitos pilietybės.
Lietuviams, kurie turi kitą pilietybę ir nenori jos atsisakyti, suteikti teisę gauti “Lietuvio pažymėjimą”.
Lietuvių Tautinio Centro (LTC) Įsipareigojimai
Už vieningą lietuvišką Valstybę!
Svarbiausias tikslas – lietuvybės – Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje.
Ištrauka:
“11 punktas.
Lietuviams, turintiems ir nenorintiems atsisakyti kitos valstybės pilietybės, ryšių su Lietuva išsaugojimui ir palaikymui suteikti oficialų „Lietuvio pažymėjimą“:
lietuvių kilmės asmenys, turintys kitą pilietybę, turi teisę gauti „Lietuvio pažymėjimą“, su kuriuo gali laisvai įvažiuoti į Lietuvą, čia gyventi, mokytis, dirbti, balsuoti vietos savivaldos rinkimuose, būti išrinktais į vietos savivaldos tarybas.
„Lietuvio pažymėjimas“ sugrįžusiems nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą, suteikia galimybę atstatyti Lietuvos pilietybę be jokių apribojimų.”
Puikiai suprantu, jog dauguma lietuvių į Airiją, Angliją ar Norvegiją išvyko ne iš gero gyvenimo. Nedarbas, skurdas, nežinia dėl ateities privertė ir vis dar verčia krautis lagaminus šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių. Dabartinės valdžios politika emigraciją pavertė nebevaldomu reiškiniu. Demografinės, socialinės, ekonominės pasekmės bus ilgalaikės ir skausmingos. Nepaisant grėsmingos situacijos, nematau motyvų į kairę ir į dešinę dalinti dvigubų pilietybių.
Net jeigu laikinaisiais namais tampa kita valstybė, tai nėra argumentas tapti „dvigubu piliečiu”. Pilietybė – kur kas daugiau, nei geresnis darbas, sotesnis duonos kąsnis ar patogesnis gyvenimas. Sutinku, jog ekonominė gerovė kiekvienam žmogui labai svarbi, tačiau Tėvynė – tai ir istorinė atmintis, ir kalba, ir kultūrinė aplinka, ir nematomas ryšys su protėvių kartomis. O tokia būsena įmanoma tik vienos valstybės atžvilgiu. Žinoma, globalizacijos propagandistai bando įtikinti, kad Tėvynės sąvoka apskritai neegzistuoja, o visas pasaulis yra mūsų namai.
Manau, Lietuvai tikrai nevertėtų pasiduoti šiai srovei. Privalome laikytis idealų, dėl kurių kovojome ir kuriuos įtvirtinome Konstitucijoje. Iš Tarybų Sąjungos ištrūkome ne tam, kad lengva ranka švaistytumėmės Lietuvos pilietybėmis ar skubėtume ieškoti naujų tėvynių. Tarybiniai piliečiais jau buvome, o juk norėjome būti Lietuvos. Žinoma, kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti. Ir jeigu jau apsisprendei būti ištikimas kitai vėliavai ar kitai Konstitucijai, tuomet kam tau Lietuvos pilietybė?
Juolab tai nėra tik privilegijos, kurių galime gauti iš karto iš dviejų „tėvynių”. Tai ir pareigos, ir atsakomybė, ir pasiaukojimas. Kuriai šaliai atstovausime, kai reiks rinktis iš dviejų? Kaip elgsimės tarpvalstybinio konflikto akivaizdoje? Galų gale, ar sąžininga, kad rinksime valdžią žmonėms, nors patys apie tą šalį daugiausia būsime girdėję iš pasakojimų ar interneto? Ar formalių piliečių dalyvavimas rinkimuose tikrai yra tokia vertybė, kaip ją bando pristatyti dvigubos pilietybės entuziastai?
Yra dalykų, kurie negali paklusti ekonominiams interesams ar „modernios” visuomenės sampratai. Negalime turėti dviejų mamų, dviejų Tėvynių, dviejų vietų, kurias vadiname tikraisiais namais. Branginkime savo Tėvynę, nes turime ją tik vieną.
A.Ažubalis savo pareiškimą pradėjo retoriškai – esą „visi ir taip žino”, kam šis įstatymas labiausiai reikalingas. Frakcijoje stojus įtemptai tylai, pirmasis atsikvošėjo jos seniūnas Jurgis Razma ir paprašė ministro vis dėlto detaliau paaiškinti, ką jis turi galvoje. Tuomet A.Ažubalis ir išaiškino, kad labiausiai šį įstatymą į priekį stumia iš Lietuvos kilę žydai. Be to, politikas leido suprasti, kad tuo būdu jie greičiausiai tikisi lengviau atgauti čia turėtą nuosavybę. Kai kurie frakcijos nariai ėmė bendražygiui prieštarauti ir stebėtis jo atradimu. Tačiau labiausiai tokiais pareiškimais pasipiktino Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.