Pažįstama istorijos mokytoja, dėstanti lenkiškoje Lietuvos mokykloje, man pasakė: „Žinoma, po pamokos pagal vadovėlį aš pasakau vaikams visą tiesą apie Želigovskį.“

Jos repliką prisiminiau klausydamas, kaip anądien Jašiūnų dvare tų ir kitų vietų žinovas lenkas ranka parodė kryptį ir pasakė: „Ten yra geležinkelio tiltas, kur lietuviai bandė pasipriešinti Želigovskio kariuomenei. Nežinau, ar sulauksiu dienos, kada lietuvių ir lenkų istorinių klubų nariai suvaidins kautynes, pašaudys tuščiais šoviniais, paskui kartu išgers alaus ir išsiskirstys.“

Beveik tobula lietuvių kalba jis kalbėjo Jašiūnų kapinaitėse greta Jono Sniadeckio kapo, ant kurio buvo užrišta Lenkijos vėliavos spalvų juostelė. Viena iš klausytojų paskui apgailestavo neturėjusi lietuviško trispalvio kaspino – „dėl pusiausvyros“ būtų parišusi greta. Jai paaiškino, kad orų išblukintą lenkišką juostelę užrišo kažkuris Lenkijos prezidentas, kada čia lankėsi.

Spėju, kad lietuviškos juostelės rišimą „vardan pusiausvyros“ lenkai sutiktų labai pagarbiai, o ar ta trispalvė ilgai tvertų ir taptų tokia pat gamtos aptrinta kaip anoji lenkiška – keblus diplomatinis klausimas. Veikiausiai ji greitai išnyktų, tad atkakliems „pusiausvyros“ diegėjams tektų pasirūpinti ne vienu metru trispalvių atsargų.

Dar neteko girdėti, kad kas nors „vardan pusiausvyros“ siūlytų perdažyti baltą ir raudoną tvorelę Zalavo dvarvietėje Švenčionių rajone – Jozefo Pilsudskio tėvonijoje.

Kita vertus, mažai kas pastebi baltą-raudoną autorinės teisės ženklą ant Klaipėdos sukilimo plano (o gal tyčia nepastebi?), pagal kurį vyko Lietuvos plėtra. Tos pergalės viešinimas („iškomunikavimas“, kaip dabar sakoma) buvo toks pat kaip ir Lenkijos plėtros Lietuvos sąskaita. Viešieji ryšiai po įvykių panašūs – Vilniuje sukilimas ir Klaipėdoje sukilimas, vienur prijungimas liaudies valia ir kitur toks pat prijungimas (kabutes ir kitus saugiklius, kurie sąvokas padaro menamas ir suteikia istorijai geidžiamą „pusiausvyrą“, skaitytojas susidėlios pats). Žinoma, mintis apie „baltą-raudoną autorinę teisę“ suteikia per daug garbės vienos šalies istorijai, nes tokie dalykai pagal vienodą kurpalį XX–XXI a. vyko ir vyksta Europoje – pradedat Lajtabansagu (klausiame „Google“), baigiant Krymu.

Telekomunikacijų požiūriu, pvz., Tabariškės ir Eišiškės – jau ne Lietuva: lietuviškieji ryšio operatoriai sutartinai praneša, kad esate Gudijoje. Aplinka tam prieštarauja – pradedant lietuviškai kalbančiu kunigu, kurio lenkiškumą išduoda būtent labai taisyklinga šneka, baigiant lenkiškoje mokykloje kabančiu paveikslu, kuriame ant raudonos ir baltos juostų prisegtas tarsi geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedelis – žinoma, mažesnis už tą raudoną ir baltą plotą. Per paveikslą išsidriekęs lenkiškas užrašas (turinys šiuo atveju nesvarbu): kaip tik virš to lietuviško žiedelio išsiteko raidžių derinys „sz“, kurį lenkai taria „š“. Štai kur pusiausvyros meistrai! Ir jokios Gudijos.

Šitų mano išvedžiojimų moralas toks. Šalčininkuose jūs susimokėsite eurais, o ne zlotais, ir jus kuo mandagiausiai aptarnaus lietuviškai. Gal kas vietiniams patarė, gal patys pajuto, kad Vilnijoje apstu turistų traukos taškų. Klientai visuomet teisūs, o klientai daugeliu atveju – vilniečiai, kurie šneka lietuviškai. Čia veikia ta pati minkštosios galios taisyklė, pagal kurią pakeliui į Suvalkus ant skydų be klaidų užrašoma lietuviškai: „Mažiausių kainų kryptimi“. Šalčininkai – ne Suvalkai, bet kava ten vis dar pigesnė nei Vilniuje.

Labai smalsu, kokių minkštosios galios apraiškų tose vietose galima tikėtis iš lietuvių pilietinės visuomenės. O Lietuvos valstybės neminkštoji galia ten aiški kaip įstatymo paragrafai.